grandis


,,Grandis” tebejungia jaunųjų šokėjų širdis
Čikagos lietuvių tautinis ansamblis ,,Grandis” kviečia į metinį koncertą

KARILĖ VAITKUTĖ

Čikagos lietuvių tautinis ansamblis „Grandis” šiemet pavasarį žada kviesti į neeilinį koncertą. Kad būtų smagiau ir įdomiau, dalyvaus visos kitos Čikagoje gyvuojančios šokių grupės bei ansambliai iš Cleveland ir Toronto miestų. Taigi koncertas žada būti panašus į mažą šokių šventę. Ta proga ėmiau svarstyti – negi lietuvių liaudies šokiai tokie populiarūs (bent jau išeivijoje), kad neužtenka paprastų vieno ansamblio koncertų, neužtenka kas ketveri metai rengiamų šokių švenčių? Kaip išmatuoti tą populiarumą? O gal – kuo daugiau šoki, tuo smagiau? Kokius žmones šokių grupės sutraukia – jaunus, senus, mažus, darbuose paskendusius, ar kaip tik – neturinčius kur „padėti” laisvo laiko?

grandis
Violeta Smieliauskaitė-Fabianovich ir Irena Smieliauskienė.

Kodėl ,,Grandis”? Todėl, kad jungia

„Grandis” – vienas iš didžiausių (gal net ir pats didžiausias šokėjų skaičiumi) šokių ansamblis Čikagoje. Be to, pats seniausias. Dabartinė ansamblio vadovė Violeta Smieliauskaitė-Fabianovich „Grandyje” pati šoko jau nuo 1964 metų, kai jos mama Irena Smieliauskienė, anksčiau šokių mokiusi Vokietijoje, DP stovykloje, vėliau Čikagos šeštadieninėje mokykloje bei skautų ratelyje, atkūrė ansamblį. Atkūrė, nes „Grandis” egzistavo jau ir anksčiau. Tai buvo skautų organizacijos lietuvių tautinių šokių grupė, dalyvavusi jau pačioje pirmojoje Šiaurės Amerikos lietuvių šokių šventėje, surengtoje Čikagoje dar 1957 metais. Kodėl „Grandis”? Todėl, kad grandis jungia. Kaip sakydavo I. Smieliauskienė, „Grandis” sujungė ir jaunųjų šokėjų širdis.

Susitariau su vadove pasikalbėti apie „Grandį” – apie šokius, apie šokėjus, apie koncertus... Susitikimo datą sunku buvo „suderinti”. Repeticijos metu – neįmanoma, nes vadovė nori kiekvienoje repeticijoje dalyvauti ir mokyti, nepaisant to, kad „Grandyje” moko ir baletmeisteris, ir kiekvieno atskiro ratelio mokytojai. Sutarėme pasišnekėti ne repeticijos metu. Mūsų amžiaus bruožas – laisvo laiko trūkumas. Visų dienų visos sekundės suskaičiuotos ir padalintos – darbas, namai, vaikai... Galų gale radome laisvo laiko pasišnekėti vieną dieną prieš Violetai gulantis į ligoninę, kur jai turėjo būti atliekama didelė operacija. Tai štai kada žmogui atsiranda valandėlė laisvo laiko – vakare po darbo, kai kitą rytą jau gulės ant operacinės stalo! Ėjau į susitikimą ir galvojau, iš kur toks begalinis entuziazmas ir meilė savo kolektyvui, kad užuot pailsėjus ir sustiprėjus prieš operaciją, nusprendžia duoti interviu laikraščiui? Tačiau tikriausiai tik tokie pasišventėliai entuziastai, per daug negalvojantys apie savo sveikatą, ir išlaiko bei išaugina tokius kolektyvus kaip „Grandis”.

grandis
,,Grandis” seniau.

Pagrindinė paskata – pačių šokėjų noras

Taigi, kaip viskas buvo „Grandyje” nuo pat pradžių? O buvo taip: merginos norėjo šokti. Būtent nuo to viskas ir prasidėjo. Kalbuosi su Violeta ir suprantu, kad pagrindinis „stūmoklis” buvo pačių šokėjų noras. Niekas nevertė, neįkalbinėjo, jokių „ekstra kreditų” ir „taškų” nežadėjo ir nedavė. Tiesiog šokti buvo smagu. Nors aš pati JAV tuo metu negyvenau, galvoje iškyla stereotipiniai septintojo dešimtmečio vaizdai: ,,The Beatles” karštinė, Woodstock muzikos festivalis, „gėlių vaikai” – hipiai ir pan. O štai lietuviai sau tautinius „suktinius” suka, „kalvelius” kala, ir ką tu jiems! Šoka savo „Kepurines”, „Mikitas” ir „Oželius”, nes be galo smagu ir be „rokenrolo”. Violeta prisimena, kad tuometinio lietuvių jaunimo gyvenimo būdas ir buvo toks – lietuviška šeštadieninė mokykla, lietuviškos organizacijos – skautai, ateitininkai, ir, žinoma, lietuviški šokiai. Televizoriaus tuomet jaunimas per daug nežiūrėjo, asmeninių telefonų neturėjo. Šokiai buvo tiesiog bendravimo priemonė. Vaikinai, tiesa, gal ir ne taip noriai liaudies šokius trypė, bet merginos, matyt, turėjo būdų, kaip juos prisikalbinti repeticijas lankyti ir, jei berniukai šokio žingsnio tobulai įvaldyti neišmokdavo, mergaitės ir „patampyti” koncerto metu juos mokėdavo.

Šoko visur, kur tik kvietė

1964 metais įvyko tarptautinė pasaulinė paroda New York mieste, į kurią buvo pakviesti šokti lietuviškų šokių rateliai. Pajutus, koks džiaugsmas yra šokti įvairiuose išvykose, sustabdyti šokėjų jau nebuvo įmanoma. „Grandis” šoko visur, kur tik buvo pakviesta: koncertuose Navy Pier Čikagoje, kur vykdavo įvairių etninių grupių šokių kolektyvų pasirodymai, svečiuose pas švedus, lenkus, įvairiuose lietuvių telkiniuose Vasario 16-osios ir kitų švenčių progomis. Kuo toliau išvykdavo, tuo smagiau būdavo. Be to, kaip Violeta sako, kiti laikai buvo. Galėdavai susėsti, pavyzdžiui, į automobilį, kuriame nebuvo nei sėdynių, nei saugos diržų, ir važiuoti. Kur šiais laikais taip nuvažiuosi? Niekur. Ir šokėjai repeticijose kitaip į „barimą” reaguodavo. Vadovė prisimena, kaip jos mama griežtai berniukus „auklėdavo”: į kuprą, jei neišsitiesęs. Ir niekam nesiskųsdavo vaikai – nei tėvams, nei mokytojams. Tiesiog nemanydavo skriaudžiami esą. Nors iš tiesų to pareigos jausmo tais laikais, anot Violetos, tikrai daugiau šokėjai turėjo. Štai, pavyzdžiui, kas šiais laikais sekmadienį iš Toronto po vakarykščio „baliaus” į repeticiją Čikagoje skubėtų sugrįžti? Kažin, ar tokių atsirastų. O anais laikais, jei vyrukai, kaip Violeta vadina, į Torontą savaitgaliui nuvažiuodavo, ji galėjo sekmadienį iš ankstaus ryto paskambinus „priminti”, kad repeticijos praleisti negalima. Ir važiuodavo, ir sugrįždavo į repeticijas tie vyrukai.

,,Auksiniai” grandiečių šokiai

Na, o kokius šokius anuomet šoko ir kokius šiandien šoka „Grandis”? Violeta sako, kad, pasirodo, nė nežinodami, visus tuos, kurie šiais laikais Lietuvoje į „aukso fondą” surašyti, šokdavo. Su laiku kaskart vis daugiau ir daugiau jų išmokdavo. Kiekviena šokių šventė naujų šokių „atnešdavo”. I. Smieliauskienė išmokė grandiečius tų „auksinių” šokių todėl, kad pati juos mokėjo. Dar Lietuvoje išmokusi buvo iš Juzės Augustaitytės-Vaičiūnienės. Užrašų, sąsiuvinių ir knygų jai nereikėjo.

Pirmieji choreografai, kurie atvyko į JAV, ir buvo šie mokytojai: Genovaitė Dumčiūtė-Breichmanienė, Jadvyga Meiliūnaitė-Matulaitienė, Liudas Sagys. Vienas iš žymiausių lietuvių liaudies šokių choreografų, likusių Lietuvoje ir dirbusių „komunizmo laikais”, buvo Juozas Lingys. Violetos žodžiais, jis tikrai „turėjo gyslelę”, pradėjo šokius kurti dar net nebaigęs choreografijos mokslų. Jo šokiai iki šiol labai populiarūs, turi lietuviško charakterio. Tačiau užsienyje gyvenantys lietuviai tais „komunizmo laikais” nelabai su Lietuvoje likusiais tautiečiais bendrauti galėjo.

Nesutarta tik... dėl sijonų ilgio

Šokių iš už geležinės uždangos į laisvą pasaulį gal ir neprasiskverbdavo, tačiau drabužių iš Lietuvos gaudavo. Tuo tarpu grandiečiai vertėsi, kaip galėjo. Kas tautinius drabužius atsivežę iš Lietuvos buvo, kas vietoje ausdavo, siūdavo. Štai Violetos mama jai drabužius po vieną užsakydavo, nes visą kostiumą vienu metu per brangu būdavo pirkti. Taigi vienais metais – sijonas, kitais – prijuostė, trečiais – liemenė... Išausti ir pasiūti Čikagoje auksarankės Prišmantienės. Vėliau Violeta ir pati buvo išmokusi austi. Buvo ir nesutarimų dėl tų drabužių. Jei pavartytumėte „Grandies” albumą, kuriame suklijuotos įvairių metų laikraščiuose spausdintų straipsnių iškarpos ir nuotraukos, pamatytumėte, kad buvo laikas, kai grandietės trumpais sijonais vilkėdamos šoko. Šokėjos suaugusios, o sijonai trumpi – na, kur tai matyta! Tačiau, sako Violeta, tokie laikai buvo tada. Net Lingio vadovaujamas ansamblis „Lietuva” trumpais sijonais šoko, nors ne visoms šokių mokytojoms patiko tokia anuometinė „naujovė”. Jei smalsu, galite internete pasižiūrėti, kaip grandiečiai atrodė ir šoko, nes koncertai nuo 1973 metų yra ,,YouTube” sudėti.

grandis
Violeta Fabianovich ir Rima Birutienė

Augo ,,Grandis” kaip ant mielių

Tačiau nesutarimų daug nebuvo. O geranoriškumo ir pagalbos vieni kitiems – nors vežimu vežk. Senais laikais už repeticijas mokėti nereikėdavo, bet už visas keliones šokėjai susimokėdavo patys, o vė liau daug padėjo globos komitetas, įsteigtas Irenos Kriaučeliūnienės. Ir kasmetinį „balių” padarydavo už savo lėšas. Tėvai ir vaišes – keptas antis, vištas, vinegretus ir pyragus sunešdavo ir dar už bilietą į koncertą susimokėdavo. Vėliau, kai šokėjų atsirado daugiau, atsirado ir dešimties dolerių mokestis. O ir dabar mokestis už visą sezoną tikrai nedidelis, jei lyginsime su bet kokiomis kitomis šokių pamokomis – nuo tango iki pilvo šokio.

Augo „Grandis” kaip ant mielių. Galima sakyti, išvažinėjo ir išskraidė visą pasaulį. Šiaurės Amerikoje buvo, Pietų Amerikoje buvo, Europoje buvo, Australijoje buvo. Lietvoje šoko šešis kartus – penkiose šokių šventėse (nuo 1994 m.), o 1992 metais gastroliavo Vilniuje, Kaune, Eektrėnuose, Marijampolėje, Telšiuose ir Palangoje. Ir ne tik paprastus koncertus ,,Grandis” surengdavo. I. Smieliauskienė buvo ir „Lietuviškas vestuves” pastačiusi. Tuomet „Grandyje” ypatingai daug šokėjų trypė. Buvo laikas, kai vien studentų ratelyje sukosi jų apie aštuoniasdešimt. Vėliau, jau Violetos vadovavimo laikais (pradėjo vadovauti 1995 m.), atsirado ne tik jaunių, studentų ir veteranų rateliai. Pradėjo šokti vaikų ir net vaikučių rateliai.

grandis

,,Grandis” šiandien

Dabar „Grandyje” šoka 145 šokėjai, mažiausieji – trejų metukų. O dabartiniai ratelių mokytojai – tai vis buvę šokėjai: Ir Dalia Bilaišytė DeMuth, Rima Polikaitytė-Birutienė, Daina Matusaitienė, Elytė Maurikienė, Vida Brazaitytė, Lidija Polikaitienė. Kaip sako Violeta, didžiausias džiaugsmas mokytojui yra tuomet, kai jo buvęs mokinys taip pamėgsta šokį, kad pats tampa mokytoju. Šiuo atžvilgiu „Grandies” vadovė tikrai turi kuo džiaugtis. Tačiau, manau, kad „Grandis” taip sėkmingai šoka jau daug metų ir todėl, kad neapsiriboja savais, neverda vien savo pačios sultyse. Štai, „komunizmo laikams” priėjus liepto galą ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę, ėmė važiuoti lietuviai į JAV geresnio gyvenimo, patirties ar nuotykių ieškoti. Dabartinis „Grandies” baletmeisteris Gintaras Grinkevičius ir yra vienas tų. Jis – profesionalus Lietuvos choreografas, kuris pradėjo dirbti su grupe ir pakylėjo ją į naujas aukštumas. Dar „šviežio kraujo” į „Grandies” ansamblį įpylė vos prieš dvejus metus taip pat iš Lietuvos atvykusi jauna choreografė Vitalija Ivinskienė.

Šokių randama ir internete

Ir repertuaras šiais laikais neapsiriboja vien „auksiniais” šokiais. Yra visokių naujų, nematytų. Nes iš tiesų, sukurtų lietuvių liaudies šokių dabar yra devynios galybės ir jie sudėtingesni. Violetos džiaugsmui, pasižiūrėti juos gali ne tik šokių šventėse, kaip anksčiau būdavo, bet tiesiog internete. Be to, šokiais dabar dauguma visai mielai dalijasi. Štai, Violeta suranda kokį smagų šokį internete, tuomet parašo grupės, kuri šoko šokį, vadovams ir paklausia, ar šie nepasidalintų savo šokiu. Kartais per dvi dienas gauna ir šokio įrašą, ir aprašymą. Jokių varžovų. Tačiau ieškant naujų šokių būna ir kitaip. Būna, kad smagų, įdomų šokį suradus, jį pačiam persirašyti reikia. Tuomet jau atsukinėti juostelę iš naujo ir iš naujo kelias valandas tenka, kol visus žingsnius užsirašai.

O žingsnių šiais laikais – net 30!

Žinoma, vien internetu irgi nepasikliausi. Kaip seniau, taip ir dabar šokių mokytojai mėgsta Dainavos stovykloje susirinkti vasarą ir arba vieni iš kitų pasimokyti jaunų žingsnių, naujų šokių, arba kokį žinovą pasikviesti. Ir tų žingsnių šiais laikais yra daugiau nei trisdešimt. Nes juk anksčiau būdavo tik keli: polkos, paprastasis einamasis, dvigubas. O dabar – suktukas, suktukas ore, liaunas bėgamasis... Kaip tą trečioką ar šeštoką šokėją išmokinti visų jų? Kaip jam į galvelę „įkalti”, kaip atrodo, pavyzdžiui, „liaunas bėgamasis”? Ogi labai paprastai – duoti šokio žingsniui juokingą „pravardę”. Ar girdėjote tokį lietuviųgrandis liaudies tautinių šokių žingsnį, kuris vadinasi „spirkit į sėdynę”? Nesate girdėję? Ir aš nebuvau girdėjusi. Paklausiau apie jį savo antroko sūnaus, kuris „Grandyje” šoka. Tas nė nemirktelėjęs pasakė, kad tokį žingsnį moka: „reikia bėgant kulnais sau ‘užkapalį’ spardyti. Labai smagu, bet gali biškį ir skaudėti”. Štai toks tas žingsnis.

Na, o repertuaras, kaip sako Violeta, priklauso nuo šokėjų pajėgumo. Kiekvieną sezoną ,,Grandis” pastato naujų šokių, kurie darosi vis sudėtingesni ir sunkesni. Tik neišmanančiam gali atrodyti, kad koks ,,Malūnėlis” – tai ne baletas. Ne baletas, tiesa, bet iš pirmo karto ir liaudies šokio tikrai gerai nepašoksi. ,,Grandies” mokytojai, turėdami pakankamai patirties, stengiasi prisitaikyti prie šokėjų, suprasti jų pajėgumą ir mokyti taip, kad šokėjai pasiektų savo asmenines aukštumas. ,,Grandis” – ne tik vieta lietuvių kilmės jaunimui bendrauti, bet ir vieta, kurioje pagal galimybes ruošiami aukšto lygio šokėjai, o per šokį skiepijama ir meilė Lietuvai.

Apie šio, jau 52-ojo sezono „Grandies” šokėjų pajėgumą galėsime spręsti atėję į metinį koncertą, kuris, kaip sakiau, bus panašus į mažą šokių šventę dėl dalyvaujančių ansamblių gausos. Manau, jog jame dar nematytais šokiais teks pasigėrėti.

Karilė Vaitkutė – Balzeko lietuvių kultūros muziejaus darbuotoja, ,,The Lithuanian Museum Review” redaktorė, vertėja.


Violeta Smieliauskaitė su seneliu
Wehnen DP stovykloje 1950 m.