Ar yra vietos lietuvių literatūroje K. Kubilinskui?
EGLĖ JUODVALKĖ
Pagal kokius kriterijus vertinamas poezijos ar prozos kūrinys? Pagal
literatūrinius. Ar kūrėjas/kūrėja vertinamas taip pat? Paprastai, ne.
Ypatingais atvejais – taip. Bet ne pagal literatūrinius
kriterijus. Pagal moralinius, etinius ar kitokius žmogiškus
kriterijus, pagal kuriuos esame vertinami visi. Kaip apsprendžiama
rašytojo/rašytojos vieta literatūros istorijoje? Tokie
vertinimai privalo, pagal galimybes, būti nešališki.
Viena vertus, pagal kūrinio svorį galima nustatyti kūrėjo/kūrėjos vietą
literatūros istorijoje. Kita vertus, jo/jos poelgiai ar charakteris ir
to apsprendžiami veiksmai nustato vertę tautos ar šalies
istorijoje. Ką daryti, kai pasitaiko atvejis, jog moraliai žlugęs
asmuo, sakykime, rašytojas ar poetas, gerai rašo? Ar
galima žudikui suteikti vietą šalies literatūros istorijoje?
Klausimas – ne teorinis. Salomėja Nėris parašė įtaigių,
žavių eilėraščių, kuriuos vertino to meto skaitytojai ir
kritikai. Kadangi jos poelgis (važiavimas į Maskvą parvežti Lietuvai
Stalino saulės) buvo nepriimtinas ir išdavikiškas, ar tai
turėtų paveikti jos eilių vertinimą?
Kosto Kubilinsko atvejis. 1959 m. jam buvo paskirta LTSR nacionalinė
premija už vaikų literatūrą. Po karo jis išdavė emgėbistams du
bunkerius su 15 partizanų, išdavė tėvynę, nušovė miegantį
laisvės gynėją. Visą sovietmetį K. Kubilinsko, Antano Venclovos, Petro
Cvirkos kūrinius skaitė Lietuvos moksleiviai. Ne vieną vertė mintinai
mokytis eilių. Kiti tai darė savanoriškai. Palyginimui
įsivaizduokime, kad Gebels (Goebbels) būtų kūręs puikią muziką
fortepijonui. Ar žydai džiaugtųsi ja, kviestų atlikėjus ir
ruoštų koncertus?
Praeitą pavasarį mačiau vaikų ar gimnazistų viktoriną, rodytą per
televizijos programą Lietuvoje praeitą pavasarį. Dalyviai (tarp jų buvo
politikas ir kiti nemokiniai) buvo paklausti apie K. Kubilinską.
Teisingas atsakymas taip būtų skambėjęs: ,,Kostas Kubilinskas, poetas,
tėvynės išdavikas, partizanų žudikas”. Politikas mintinai
atpylė prieš 30 ar 40 metų išmoktą jo eilėraštuką.
Leidinio ,,XXI amžius” straipsnyje 2001 metais Kazys Blaževičius
atskleidžia poeto ,,pasigėrėtiną” biografiją: „Čekistų
agentas nuo 1946 metų, pravarde Varnas, 1948 metų vasarą buvo
infiltruotas į Dainavos partizanų štabą, slapyvardžiu Kapsas.
Jam buvo patikėta pogrindžio literatūros leidyba. Saugumas jam ir jo
bendrui poetui A. Skinkiui, pravarde Rytas ir partizanų slapyvardžiu
Vilnis, buvo pavedęs sunaikinti Dainavos partizanų štabą.
Šią užduotį jiems pavyko įvykdyti. 1949 metų kovo pradžioje jie
bunkeryje nušovė miegantį poetą partizaną B. Labėną-Kariūną ir
iš Alytaus atvedė enkavėdistų kariuomenę, kuri sunaikino
štabo bunkerius.” K. Blaževičius, baigdamas straipsnį
,,Čekistų klastotės okupuotoje Lietuvoje” pažymi: ,,O idealistai
ir tada, ir šiandien mano, kad visad būtina priešintis
smurtui, prievartai ir pavergėjų pastangoms parklupdyti tautą.
Dešimt metų idealistai begalę kartų kartojo Pilėnų gynėjų
žygdarbį, gerai žinodami, kad pergalės nebus. Jie kovojo, nes buvo
giliai įsitikinę, kad prieš bolševikus gali nekovoti tik
tas, kuris pats yra niekšas. Tie, kurie ėjo ranka rankon su
okupantais, yra amžina tautos gėda.”
Pernai ar užpernai pavasarį ,,Literatūroje ir mene” skaičiau
skelbimą apie naujas knygas. ,,Vagos” leidykla vėl išleido
K. Kubilinsko eiles. Ar yra vietos lietuvių literatūroje K. Kubilinskui?
Apie 1950-tuosius Maskvoje buvo išleista Stalino knyga
,,Marksizmas ir kalbotyros problemos”. Stalinas seniai mirė. Ar
ne laikas vėl išleisti jo knygą? Kalbotyrininkai turbūt
įvertintų.