Ar yra vietos lietuvių literatūroje K. Kubilinskui?


EGLĖ JUODVALKĖ

Pagal kokius kriterijus vertinamas poezijos ar prozos kūrinys? Pagal literatūrinius. Ar kūrėjas/kūrėja vertinamas taip pat? Paprastai, ne. Ypatingais atvejais – taip. Bet ne pagal literatūrinius kriterijus. Pagal moralinius, etinius ar kitokius žmogiškus kriterijus, pagal kuriuos esame vertinami visi. Kaip apsprendžiama rašytojo/rašytojos vieta literatūros istorijoje? Tokie vertinimai privalo, pagal galimybes, būti nešališki.

Viena vertus, pagal kūrinio svorį galima nustatyti kūrėjo/kūrėjos vietą literatūros istorijoje. Kita vertus, jo/jos poelgiai ar charakteris ir to apsprendžiami veiksmai nustato vertę tautos ar šalies istorijoje. Ką daryti, kai pasitaiko atvejis, jog moraliai žlugęs asmuo, sakykime, rašytojas ar poetas, gerai rašo? Ar galima žudikui suteikti vietą šalies literatūros istorijoje?

Klausimas – ne teorinis. Salomėja Nėris parašė įtaigių, žavių eilėraščių, kuriuos vertino to meto skaitytojai ir kritikai. Kadangi jos poelgis (važiavimas į Maskvą parvežti Lietuvai Stalino saulės) buvo nepriimtinas ir išdavikiškas, ar tai turėtų paveikti jos eilių vertinimą?

Kosto Kubilinsko atvejis. 1959 m. jam buvo paskirta LTSR nacionalinė premija už vaikų literatūrą. Po karo jis išdavė emgėbistams du bunkerius su 15 partizanų, išdavė tėvynę, nušovė miegantį laisvės gynėją. Visą sovietmetį K. Kubilinsko, Antano Venclovos, Petro Cvirkos kūrinius skaitė Lietuvos moksleiviai. Ne vieną vertė mintinai mokytis eilių. Kiti tai darė savanoriškai. Palyginimui įsivaizduokime, kad Gebels (Goebbels) būtų kūręs puikią muziką fortepijonui. Ar žydai džiaugtųsi ja, kviestų atlikėjus ir ruoštų koncertus?

Praeitą pavasarį mačiau vaikų ar gimnazistų viktoriną, rodytą per televizijos programą Lietuvoje praeitą pavasarį. Dalyviai (tarp jų buvo politikas ir kiti nemokiniai) buvo paklausti apie K. Kubilinską. Teisingas atsakymas taip būtų skambėjęs: ,,Kostas Kubilinskas, poetas, tėvynės išdavikas, partizanų žudikas”. Politikas mintinai atpylė prieš 30 ar 40 metų išmoktą jo eilėraštuką.

Leidinio ,,XXI amžius” straipsnyje 2001 metais Kazys Blaževičius atskleidžia poeto ,,pasigėrėtiną” biografiją: „Čekistų agentas nuo 1946 metų, pravarde Varnas, 1948 metų vasarą buvo infiltruotas į Dainavos partizanų štabą, slapyvardžiu Kapsas. Jam buvo patikėta pogrindžio literatūros leidyba. Saugumas jam ir jo bendrui poetui A. Skinkiui, pravarde Rytas ir partizanų slapyvardžiu Vilnis, buvo pavedęs sunaikinti Dainavos partizanų štabą. Šią užduotį jiems pavyko įvykdyti. 1949 metų kovo pradžioje jie bunkeryje nušovė miegantį poetą partizaną B. Labėną-Kariūną ir iš Alytaus atvedė enkavėdistų kariuomenę, kuri sunaikino štabo bunkerius.” K. Blaževičius, baigdamas straipsnį ,,Čekistų klastotės okupuotoje Lietuvoje” pažymi: ,,O idealistai ir tada, ir šiandien mano, kad visad būtina priešintis smurtui, prievartai ir pavergėjų pastangoms parklupdyti tautą. Dešimt metų idealistai begalę kartų kartojo Pilėnų gynėjų žygdarbį, gerai žinodami, kad pergalės nebus. Jie kovojo, nes buvo giliai įsitikinę, kad prieš bolševikus gali nekovoti tik tas, kuris pats yra niekšas. Tie, kurie ėjo ranka rankon su okupantais, yra amžina tautos gėda.”

Pernai ar užpernai pavasarį ,,Literatūroje ir mene” skaičiau skelbimą apie naujas knygas. ,,Vagos” leidykla vėl išleido K. Kubilinsko eiles. Ar yra vietos lietuvių literatūroje K. Kubilinskui?

 Apie 1950-tuosius Maskvoje buvo išleista Stalino knyga ,,Marksizmas ir kalbotyros problemos”. Stalinas seniai mirė. Ar ne laikas vėl išleisti jo knygą? Kalbotyrininkai turbūt įvertintų.