du
Gabrielius Žemkalnis ir Vytautas Kamantas, PLB seime Lietuvoje, 2003 m.

Įžiebęs liepsnelę rusenančioje žarijoje
 
GABRIELIUS ŽEMKALNIS

Susipažinome po karo Vokietijoje, Eichstaett lietuvių gimnazijoje. Suorganizavus skautus, kažkas mane paskyrė draugininku, o aš vienu iš skiltininkų paskyriau Vytautą Kamantą. Jį pasirinkti nulėmė jo akivaizdus darbštumas, pareigingumas ir drausmingumas. Nenusivyliau nei tada, nei per visą jo gyvenimą ir labai džiaugiausi, kai jis buvo pakviestas su lietuvių skautų skiltimi dalyvauti tarptautinėje stovykloje Prancūzijoje.

Išsiskyrėme man emigravus į Australiją, o Vytautui – į JAV. Vėl susitikome 1980 metais, kai jis, kaip Pasaulio Lietuvių Bendruomenės (PLB) valdybos pirmininkas, atvyko į Australijos Lietuvių Bendruomenės 30 metų jubiliejinį suvažiavimą. Tada krašto tarybai Vytautas pateikė plačią PLB valdybos veiklos ir planų apžvalgą. Pradėjome bendrauti ir asmeniškai, ir bendruomeniniais reikalais. Galiu pasakyti, kad man tas susitikimas su Vytautu įžiebė liepsnelę rusenančioje žarijoje.

1997 m. buvau vienas iš Australijos LB atstovų PLB Seime. Vytautas mane prikalbino, kad būčiau jo sąraše kandidatu į PLB valdybą. Sutikau ir, mano didelei nuostabai, buvau išrinktas.

Praėjo pusmetis. Ramiai gyvenau Melbourne, Australijoje. Elektroninis paštas ir faksas tirpdė nuotolius. Vieną sekmadienį grįžus namo iš kažkokio bendruomeninio renginio, žmona Danutė pasakė, kad skambino Vytautas. Ilgai su ja kalbėjo, prašydamas, kad ji mane išleistų į Vilnių padirbėti PLB atstovybėje. Danutė žinojo, kad jau nuo Sąjūdžio laikų norėjau dirbti Lietuvoje ir Vytautui pasakė, kad manęs nestabdys.

Atskambinau Vytautui, sužinojau, kad Juozui Gailai baigiant savo kadenciją Lietuvoje, Vytautas kviečia mane perimti tas pareigas. Norėdamas Vytautą nuraminti, nes atkalbinti jį nuo jo sumanymo buvo neįmanoma, sutikau vykti į atstovybę trims mėnesiams. Po trijų mėnesių į Vilnių atvyko Danutė, o į Australiją grįžome po dvylikos metų.

Vytautas ir Gražina į Vilnių atvykdavo kelis kartus per metus, susitikę draugiškai ir dalykiškai sutardavome dėl veiklos krypčių. Nuo pat pradžios sutarėme, kad PLB turi atsisukti veidu į Rytų kraštų, buvusios Sovietų Sąjungos tremtinių lietuvių draugijas, bendruomenes ir dar nesuburtus lietuvių telkinius. Šią mintį ir darbą jau buvo pradėjęs puoselėti buvęs PLB valdybos pirmininkas Bronius Nainys.

Nuolatinė teigiama Vytauto įtaka vykdant projektus, augantis jo vadovaujamos PLB įvaizdis ir autoritetas, įvairių Lietuvos institucijų bendradarbiavimas ir finansinė parama padėjo praskinti kelius iki pat Sibiro. Daug kur Lietuvių Bendruomenės įsisteigė spontaniškai, kai kur įsteigėme oficialiai padovanodami lietuviškos duonos ir Lietuvos vėliavą, padėdami sukurti organizacijos valdymo ir veiklos struktūrą.

PLB augo – nuo Minsko iki Vladivostoko, Kazachstano, Uzbekijos, Gruzijos. Vėliau atsirado naujas iššūkis – naujoji emigracija į kraštus, kuriuose nebuvo anksčiau atvykusių lietuvių – Airija, Ispanija, Norvegija. Vis dažniau prisiminėme Pietų Ameriką. Vytautas džiaugėsi kiekvienu naujai užsienyje surastu tautiečiu.

Aktyvus Vytauto darbas Lietuvių Fonde ir PLB fonde buvo nepaprastai reikšmingas PLB veiklai, atstovybės išlaikymui ir žurnalo ,,Pasaulio lietuvis’’ leidimui. Su didele širdgėla Vytautas išgyveno PLB fondo veiklos sustabdymą. Praradus galimybę ,,Pasaulio lietuvį’’ redaguoti ir leisti JAV, su Vytautu ieškojome išeities, kurią atradome Punske.

Kalbėdamas apie bendruomenės veiklą, jos kryptį, Vytautas neretai įsileisdavo į ilgus istorinius aiškinimus, kurie, jo nuomone (visai teisingai), buvo reikalingi, norint suprasti priežastis. Aš, deja, būdamas nekantrus, sakydavau: ,,Vytautai, nepradėk nuo Barzduko.’’ Stasys Barzdukas Eichsteatto lietuvių gimnazijoje buvo mūsų lietuvių kalbos mokytojas, JAV – vienas iš pagrindinių PLB steigėjų, vėliau PLB valdybos pirmininkas, PLB garbės pirmininkas. Vytautas, ne naujai atsiradęs veikėjas, o Barzduko bendruomenės idėjos mokinys, niekada neužmiršęs Barzduko principų, visada rėmesis Lietuvių Charta ir PLB įstatais, lieka man pavyzdžiu. Gal mano ,,Barzduku’’.

Baigiantis paskutiniajai pirmininkavimo PLB kadencijai, ne kartą bandžiau Vytautą įkalbinti kandidatuoti dar vienai kadencijai. Atsisakė, motyvuodamas nuovargiu, sveikata ir noru būti su Gražina. Taip pat tuo metu prasidėjo neteisingi užsipuolimai prieš jį, kurie jį ir Gražiną labai skaudino.

Už nuopelnus Lietuvai Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus apdovanojo Vytautą tikrai užtarnautu DLK Gedimino II laipsnio ordinu. Vytauto veikla, pasiekimai ir patriotizmas yra verti ir reikalingi plataus ir išsamaus aprašymo, nes jie yra ženklus pėdsakas mūsų istorijoje. Šis mano rašinėlis yra tik žiupsnelis prisiminimų, parašytų dar širdžiai verkiant.

Gabrielius Žemkalnis-Landsbergis – Australijos lietuvių visuomenininkas, spaudos ir radijos bendradarbis, buvęs PLB atstovas Lietuvoje.