Lietuvių kalba ir beždžioniavimas

ROMUALDAS KRIAUČIŪNAS

Kovo 18 d. grupė visuomenės veikėjų įteikė Lietuvos Respublikos prezidentei 16,510 LR piliečių pasirašytą kreipimąsi į Lietuvos vadovybę dėl reikalavimo ginti Lietuvos Respublikos valstybinę kalbą ir teritorinį vientisumą. Kiek anksčiau Prezidentūrai buvo įteikta 1,218 parašų iš Panevėžio. Šis kreipimasis buvo taip pat įteiktas ministrui pirmininkui ir Seimo pirmininkui. Į Prezidentūrą  šį dokumentą perduoti atvyko istorikai – akademikas Antanas Tyla bei dr. Romas Batūra, rašytojas Eugenijus Ignatavičius, kalbininkas dr. Kazimieras Garšva, Lietuvos Sąjūdžio tarybos pirmininkas Vidmantas Žilius, Lietuvių etninės kultūros draugijos pirmininkės pavaduotoja Nijolė Balčiūnienė ir kiti (,,Dirva”, 2013.03.26).

Kovo 11 d. Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarė, Anykščių Antano Vienuolio mokyklos direktorė Irena Andriukaitienė pasakė kalbą iškilmingame Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjime Seime. Tai buvo viltingas, pasididžiavimą lietuvių kalba keliantis kreipimasis. ,,Mūsų kalba, – priminė ji, – unikali, seniausia iš gyvųjų keturių šimtų trisdešimt devynių indoeuropiečių kalbų, ji išlaikiusi archajiškiausius šios prokalbės bruožus.” Irena Andriukaitienė kvietė didžiuotis turtingų tarmių palikimu. Jos teigimu, turime dvi pagrindines tarmes, penkiolika patarmių, per šimtą šnektų ir pašnektų, iš kurių dešimt gyvuoja ne Lietuvos teritorijoje. Ji kritiškai atsiliepė į apie mūsų pasidavimą žymiai jaunesnėms kalboms, nes tuo mes patys pradedame trinti Lietuvą iš žemėlapio. Didesnės tautos mus verčia į mūsų kalbą įsileisti jų kalbos sistemas, verčia gėdytis, kad esame Lietuva. Jos galvojimu, visa Europa turi saugoti mūsų kalbą, kaip vis dar gyvą kultūros pamatą. Europos Sąjungos kalbų politika skatina išlaikyti Europos kalbų įvairovę. Anykštietė siūlo, šalia kryždirbystės ir kryžių simbolikos Lietuvoje, šalia lietuviškų polifoninių dainų, į UNESCO Nematerialius kultūrinio paveldo sąrašą įtraukti ir unikalią lietuvių kalbą (,,Tėviškės žiburiai”, 2013.03.19).

Kiek anksčiau kalbininkas prof. Zigmas Zinkevičius  baiminosi, kad jeigu būsime bestuburiai, turėsime didelių bėdų. Jis Lietuvos valdžios poziciją tautinių mažumų atžvilgiu vadina nuolaidžiavimu ir pataikavimu, tame įžiūrėdamas didžiulį pavojų lietuvių kalbai ir lietuvybei. ,,Nemažas pavojus lietuvių kalbai yra ir mūsų beždžioniavimas, visur anglicizmų kaišiojimas niekam nereikalingas. Aš ne prieš tuos anglicizmus, tik reikia su saiku vartoti (…), bet tokioms sąvokoms, kurioms seniai turime lietuviškus pavadinimus, kaišiojimas angliškų jau yra paprastas beždžioniavimas”.  Jis taip pat priminė, kad lietuvių kalba yra labai sena ir turime ją saugoti, branginti ir visapusiškai puoselėti (,,Draugas”, 2013.02.26).

Prof. Zinkevičius taip pat pastebėjo, kad lietuvių kalbą sergėjančias įstaigas labai varžo valdžia. Bausti Kalbos įstatymo pažeidėjus gali tik Valstybinės kalbos inspekcija, o bausmės pagal įstatymus yra daugiau simbolinės, neveiksmingos. Kas yra ta inspekcija? Prieš atsakant į šį klausimą, reikia paminėti Valstybinę lietuvių kalbos komisiją, kurią įsteigė LR Seimas. Komisiją sudaro 17 narių. Komisija teikia Seimui ir Vyriausybei siūlymus kalbos politikos srityje, išvadas dėl teisės aktų kalbos, nustato lietuvių kalbos tvarkybos kryptis, sprendžia lietuvių kalbos norminimo ir kodifikavimo klausimus. Ji taip pat  vertina ir tvirtina norminamuosius kalbos veikalus – žodynus, žinynus, vadovus, vadovėlius, aprobuoja svetimybių keitimą lietuviškais atitikmenimis, rūpinasi tarmių ir etninių vietovardžių išsaugojimu. Komisija nagrinėja visuomenės kalbos kultūros klausimus ir priima jų sprendimus, rūpinasi kalbos būkle švietimo įstaigose, visuomenės informavimo priemonėse, leidyboje, mokslo veikloje, viešajame gyvenime. Komisija atsakinga LR Seimui.

Dabar grįžkime prie Valstybinės kalbos inspekcijos. Ji yra priežiūros institucija, kuri kontroliuoja, kaip valstybės ir savivaldybių institucijose, LR įstaigose, įmonėse ir organizacijose laikomasi Valstybinės kalbos įstatymo. Ši Valstybinės kalbos inspekcija yra atsakinga LR Kultūros ministerijai ir atskaitinga Valstybinei lietuvių kalbos komisijai. Inspekcija tikrina LR veikiančias institucijas, įstaigas, įmones ir organizacijas, ar jų raštvedyba, apskaitos, atskaitomybės tvarkomos valstybine kalba. Tikrina ar, kitakalbiai minėtų įstaigų vadovai, pareigūnai ir tarnautojai moka valstybinę kalbą pagal nustatytas kalbos mokėjimo kategorijas. Inspekcija taip pat tikrina, ar visuomenės informavimo priemonės, knygų ir kitų leidinių leidėjai laikosi kalbos normų ir t. t.

Į Valstybinės kalbos inspekcijos akiratį turėtų būti įtraukti ir svarbūs dokumentai. Visai netikėtai  šiomis dienomis gavau iš Lietuvos porą ,,Gydytojų žinių” numerių. Viename jų (2012.12.14) patalpintas Lietuvos Gydytojų sąjungos profesinės etikos kodeksas, 2004 m. lapkričio 12 d. priimtas Lietuvos Gydytojų sąjungos suvažiavime. Norėčiau tikėti, kad ten pateikiama terminologija  yra patvirtinta inspekcijos. Tačiau į akis krito visa eilė terminų, išsireiškimų, kurie nekelia pasididžiavimo švaria kalba. Štai keletas man užkliuvusių žodžių: reglamentuojančių, licencija, kompetencijos, prioritetu, autonomiškumo, indikacijomis, alternatyviu, konfidencialumo, profilaktikos.  Turint laiko ir noro, būtų galima atidžiau patyrinėti ir mūsų išeivijos spaudą  bei padaryti ,,nusižengimų kalbai” suvestinę. Vienu metu buvau pradėjęs tikrinti ir rūšiuoti. Labai greitai pamačiau, kad čia gali tapti pasaka be galo. Pasijutau tarsi įsibrovėlis į širšių lizdą, kuris buvo pasišovęs tas visas širšes suskaičiuoti.  Oi, motinėle, ką daryt, kaip reiks beždžiones sutvarkyt?