Juk rinkimai – čia pat
GINTARAS VISOCKAS
Štai ir atėjo metas, kai tapo beprasmiška
vaikščioti į spaudos konferencijas ir protesto mitingus. Ne už
kalnų – rinkimai į Lietuvos parlamentą. Lietuva akivaizdžiai
susirgusi priešrinkimine karštlige. Todėl dažnusyk keblu
atskirti, kada spaudos konferencijos ar protesto akcijos organizatoriai
nuoširdžiai ieško tiesos, o kada vien reklamuoja savo
politines grupuotes. Įtartiniausi, žinoma, tie, kurie dabar garsiausiai
šaukia ,,išgyvenantys dėl valstybės reikalų”.
Prisiminkime terorizmu kaltinamos Eglės Kusaitės bylą. Esu iš
tų, kuriems lietuviškosios Temidės laikysena šioje byloje
atrodo neįtikinama, o mūsų Valstybės saugumo departamento (VSD)
bendradarbiavimas su Rusijos FSB – tiesiog įtartinas. Sveiku
protu sunku suvokti: pas merginą nerasta jokių konkrečių įkalčių
– sprogstamųjų įtaisų, bombų, šaudmenų, galų gale mergina
nesučiupta konkrečioje nusikaltimo vietoje. Niekas niekad jos nematė
konkrečiai besiruošiančios teroro aktui nei Vilniuje, nei
Maskvoje. Ir vis dėlto merginai pateikti konkretūs kaltinimai, kuriais
remiantis ji gali būti uždaryta į kalėjimą net iki gyvos galvos.
Nusikaltimai – virtualūs, menami, o bausmė – reali ir
žiauri. Todėl sutinku, kad tautiškai, pilietiškai
nusiteikusi Lietuvos visuomenė privalo domėtis Kusaitės teismo procesu.
Lietuva paklius į labai pavojingą padėtį, jei mūsų slaptosios ir
specialiosios tarnybos savo energiją ir išteklius skirs
popierinių, menamų teroristų persekiojimui.
Jei jau prakalbau apie popierinius, menamus teroristus, nereikia
pamiršti, jog egzistuoja ir vadinamieji popieriniai, menami
gynėjai. Kai į Kusaitės teismo posėdį palaikyti merginos atvyksta sesuo
Nijolė Sadūnaitė ir kun. Robertas Grigas, tikiu šių rėmėjų
nuoširdumu. Tikiu bent jau dėl to, kad jie neketina kandidatuoti
į Lietuvos Seimą. Tačiau kai į teismo posėdžių salę su savo plakatais
ir vėliavomis braunasi visuomeninės ir politinės organizacijos,
šį rudenį siekiančios patekti į Seimą, – visuomet
susimąstau, kiek tokiuose veiksmuose yra nuoširdumo, o kiek
– vien politinio išskaičiavimo. Kodėl, pavyzdžiui, prie
Vilniaus apygardos teismo rūmų kartas nuo karto susiburia Tautos
ateities forumo pirmininko Algimanto Matulevičiaus rėmėjai? Ko čia
daugiau – nuoširdaus rūpinimosi vargšės Kusaitės
likimu ar pragmatiško noro pasipuikuoti būsimų rinkėjų akyse?
Tokių dviprasmiškų atvejų pastebiu ir daugiau.
Norėčiau pritarti visuomenininko Dariaus Kuolio pastangoms kritikuoti
Lietuvos teisėsaugą. Sutinku, kad be aiškaus, konkretaus
pagrindo persekiotas Šarūnas Paberalius, bandęs įsidarbinti mūsų
VSD slaptuoju bendradarbiu ir rinkti informaciją apie skandalingąjį
Viktor Uspaskich. Neprieštarauju: mūsų Temidė gėdingai
apsijuokė, nesugebėdama civilizuotai išnarplioti Garliavos
mazgo, nes mergaitė dabar barbariškai plėšoma į dvi
puses, tarsi būtų koks nors daiktas – stalas ar kėdė. Be abejo,
mūsų specialiosios tarnybos susikompromitavo, kai persekiojo čečėnų
pabėgėlius Gatajev, dirbtinai sufabrikavusi jiems bylą dėl neva
žiauraus elgesio su įsivaikintais mažyliais.
Tačiau Lietuvos saugumo persekiojamų Hadižat ir Maliko Gatajev byla dėl
neva žiauraus elgesio su įvaikintais vaikais juk pirmasis susidomėjo ne
visuomenininkas Kuolys. Pirmasis šią bylą Lietuvoje tirti ėmė
šių eilučių autorius. Kur tada buvo garsusis visuomenininkas,
kai skelbiau pirmuosius skandalingus video pokalbius su VSD
persekiojamais Gatajev augintiniais, kai grįžęs iš Suomijos
spaudoje dėsčiau savo versiją apie tikrąsias čečėnų našlaičių
namų naikinimo Kauno rajone priežastis? Kodėl tuomet Kuolys nerengė nei
mitingų, nei spaudos konferencijų? Kodėl smarkiau vystyti čečėnų
Gatajev temą visuomenininkas pradeda dabar, artėjant rinkimams?
Daug klausimų iškilo ir dėl tikro ar menamo Finansinių
nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) skandalo. Į akis labiausiai krito
kai kurie viešojoje erdvėje nuskambėję LRT žurnalisto Tomo
Dapkaus ir ,,Lietuvos žinių” vyriausiojo redaktoriaus Valdo
Vasiliausko pareiškimai apie neabejotinai principingus,
sąžiningus, sumanius FNTT vadovus Vitalijų Gailių ir Vytautą Giržadą.
Kai kurie visuomenininkai, žurnalistai ir Konservatorių partijos
atstovai taip aršiai liaupsino atleistuosius pareigūnus, o
tuometinį Vidaus reikalų ministerijos (VRM) ministrą Raimundą Palaitį
– taip aršiai kritikavo, kad bent kiek blaiviau mąstančiam
piliečiui turėjo kilti įtarimų: o gal čia – vien
priešrinkiminė propagandinė akcija? Ar gali būti, jog vieni
pareigūnai neturi nė menkiausios nuodėmės, o kiti –
neišbrenda iš nuodėmių liūno?
Nesu didelis buvusio VSD vadovo Mečio Laurinkaus gerbėjas, tačiau Ritos
Miliūtės vestoje LRT televizijos laidoje ,,Teisė žinoti” kartą
jis labai taikliai įvardino labiausiai į akis krentančias abejones.
Buvęs saugumo šefas tvirtino niekaip negalįs suvokti aplinkybės,
kodėl, ginant du pareigūnus, ,,vos ne beisblo lazda mušami
dešimtys kitų pareigūnų”? Laurinkus gūžčiojo pečiais:
kodėl viena institucija iškeliama aukščiau kitų, o
likusios – pažeminamos? Buvusio VSD generalinio direktoriaus
išvada buvo kategoriška: jam atrodo, kad specialiosios
Lietuvos tarnybos tarpusavyje dirbtinai priešinamos, kurstomi
tarpusavio karai, ir tokia būsena, be abejo, netoleruotina. Todėl jis
abejojąs atleistųjų FNTT pareigūnų Gailiaus ir Giržado gynėjų
nuoširdumu.
Tądien įsiminė ir laidoje ,,Teisė žinoti” išguldytos
žurnalistės, politikos apžvalgininkės Linos Pečeliūnienės pastabos,
kaip neturėtų elgtis principingi, valstybės interesus ginantys
pareigūnai. Ji atkreipė dėmesį, jog, kilus triukšmui dėl
padėties FNTT struktūrose, beveik tuo pačiu metu spaudoje atsirado ir
labai daug operatyvinės informacijos pobūdžio turinčių
pranešimų, apibūdinančių Gailių ir Giržadą ,,vien iš
gerosios pusės”. Kas tuos į operatyvinę informaciją labai
panašius pranešimus pamėtėdavo spaudai? Įtariami, be
abejo, atleistieji FNTT pareigūnai. Taip, pasak žurnalistės
Pečeliūnienės, ,,tikri karininkai nesielgia”.
Žurnalistė prisipažino tikėjusi, kad atleisti FNTT vadovai, beje,
remdamasi ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko
Arvydo Anušausko viešai išdėstytais žodžiais,
,,dirbo labai gerai ir daug geriau nei jų pirmtakai”. Tačiau
Pečeliūnienė tuo pačiu teigė, jog statutiniai pareigūnai neturi teisės
valkioti operatyvinės informacijos spaudai net tada, kai ,,atleisti
iš tarnybos”.
Esu iš tų, kurie taip pat atidžiai perskaitė jau
atsistatydinusio VRM ministro Palaičio straipsnį ,,Visa tiesa apie FNTT
skandalą”. Labiausiai įsiminė ši jo pastaipa: ,,TS/LKD
frakcijoje pradeda vyrauti rėksnių mentalitetas. Aš juos
suprantu, nes iš dabar esančių 46 frakcijos narių po rinkimų jų
liks koks 20, tai dėl tų vietų ir vyksta varžybos, kas daugiau
pasirodys žiniasklaidoje ir įdomiau pašūkaus. Tada TS/LKD
paskelbia koalicijos partneriams LiCS absurdišką ultimatumą
iš 4 punktų. Suorganizuojamas mitingas ‘Už
teisingumą’, į kurį susirenka ‘megztos beretės’ ir
įvairaus plauko marginalūs politiniai veikėjai su odioziniu Nagliu
Puteikiu priešaky.” Nejaugi šiose buvusio ministro
pastabose nėra nė kruopelės karčios tiesos? Juk rinkimai – čia
pat.
Tad mums, eiliniams mirtingiesiems, nieko kito nebelieka, kaip lyginti,
ką apie FNTT skandalą yra viešai pareiškę Seimo
Antikorupcijos komisijos pirmininkas Ligitas Kernagis, komisijos nariai
Aurelija Stancikienė ir Naglis Puteikis, ir kokią nuomonę apie FNTT
skandalo priežastis turi jų priešininkai. Juk išklausius
buvusio VRM ministro Palaičio žodžių, kada buvo atliekami patikrinimai
melo detektoriumi ir kada konkrečiai jį pradėjo pulti keli
laikraščiai ir televizijos laidos, galima susidaryti nuomonę,
jog viešasis puolimas buvo suplanuotas iš anksto.
Ypač įsiminė naujojo FNTT vadovo Kęstučio Jucevičiaus vieši
paaiškinimai, jog jis niekaip negalėjo naikinti slaptųjų
dokumentų, nes tuo metu dirbo visai kitame skyriuje, esančiame net ne
Vilniuje. Vadinasi, Seimo Antikorupcijos komisija, viešai metusi
kaltinimus, esą Jucevičius sunaikino ne vieną dešimtį slaptųjų
dokumentų, neatitinka tikrovės?
Tad kaip susigaudyti, kas meluoja, o kas sako tiesą? Nenoriu būti blogu
pranašu, bet man atrodo, kad tokio pobūdžio skandaluose grumiasi
ne tiek jau daug jėgų, kurioms, apart siaurų asmeninių reikalų, dar
rūpėtų ir valstybės interesai. O rinkimai nenumaldomai artėja.