Juk rinkimai – čia pat

GINTARAS VISOCKAS

Štai ir atėjo metas, kai tapo beprasmiška vaikščioti į spaudos konferencijas ir protesto mitingus. Ne už kalnų – rinkimai į Lietuvos parlamentą. Lietuva akivaizdžiai susirgusi priešrinkimine karštlige. Todėl dažnusyk keblu atskirti, kada spaudos konferencijos ar protesto akcijos organizatoriai nuoširdžiai ieško tiesos, o kada vien reklamuoja savo politines grupuotes. Įtartiniausi, žinoma, tie, kurie dabar garsiausiai šaukia ,,išgyvenantys dėl valstybės reikalų”.

Prisiminkime terorizmu kaltinamos Eglės Kusaitės bylą. Esu iš tų, kuriems lietuviškosios Temidės laikysena šioje byloje atrodo neįtikinama, o mūsų Valstybės saugumo departamento (VSD) bendradarbiavimas su Rusijos FSB – tiesiog įtartinas. Sveiku protu sunku suvokti: pas merginą nerasta jokių konkrečių įkalčių – sprogstamųjų įtaisų, bombų, šaudmenų, galų gale mergina nesučiupta konkrečioje nusikaltimo vietoje. Niekas niekad jos nematė konkrečiai besiruošiančios teroro aktui nei Vilniuje, nei Maskvoje. Ir vis dėlto merginai pateikti konkretūs kaltinimai, kuriais remiantis ji gali būti uždaryta į kalėjimą net iki gyvos galvos. Nusikaltimai – virtualūs, menami, o bausmė – reali ir žiauri. Todėl sutinku, kad tautiškai, pilietiškai nusiteikusi Lietuvos visuomenė privalo domėtis Kusaitės teismo procesu. Lietuva paklius į labai pavojingą padėtį, jei mūsų slaptosios ir specialiosios tarnybos savo energiją ir išteklius skirs popierinių, menamų teroristų persekiojimui.

Jei jau prakalbau apie popierinius, menamus teroristus, nereikia pamiršti, jog egzistuoja ir vadinamieji popieriniai, menami gynėjai. Kai į Kusaitės teismo posėdį palaikyti merginos atvyksta sesuo Nijolė Sadūnaitė ir kun. Robertas Grigas, tikiu šių rėmėjų nuoširdumu. Tikiu bent jau dėl to, kad jie neketina kandidatuoti į Lietuvos Seimą. Tačiau kai į teismo posėdžių salę su savo plakatais ir vėliavomis braunasi visuomeninės ir politinės organizacijos, šį rudenį siekiančios patekti į Seimą, – visuomet susimąstau, kiek tokiuose veiksmuose yra nuoširdumo, o kiek – vien politinio išskaičiavimo. Kodėl, pavyzdžiui, prie Vilniaus apygardos teismo rūmų kartas nuo karto susiburia Tautos ateities forumo pirmininko Algimanto Matulevičiaus rėmėjai? Ko čia daugiau – nuoširdaus rūpinimosi vargšės Kusaitės likimu ar pragmatiško noro pasipuikuoti būsimų rinkėjų akyse? Tokių dviprasmiškų atvejų pastebiu ir daugiau.

Norėčiau pritarti visuomenininko Dariaus Kuolio pastangoms kritikuoti Lietuvos teisėsaugą. Sutinku, kad be aiškaus, konkretaus pagrindo persekiotas Šarūnas Paberalius, bandęs įsidarbinti mūsų VSD slaptuoju bendradarbiu ir rinkti informaciją apie skandalingąjį Viktor Uspaskich. Neprieštarauju: mūsų Temidė gėdingai apsijuokė, nesugebėdama civilizuotai išnarplioti Garliavos mazgo, nes mergaitė dabar barbariškai plėšoma į dvi puses, tarsi būtų koks nors daiktas – stalas ar kėdė. Be abejo, mūsų specialiosios tarnybos susikompromitavo, kai persekiojo čečėnų pabėgėlius Gatajev, dirbtinai sufabrikavusi jiems bylą dėl neva žiauraus elgesio su įsivaikintais mažyliais.

Tačiau Lietuvos saugumo persekiojamų Hadižat ir Maliko Gatajev byla dėl neva žiauraus elgesio su įvaikintais vaikais juk pirmasis susidomėjo ne visuomenininkas Kuolys. Pirmasis šią bylą Lietuvoje tirti ėmė šių eilučių autorius. Kur tada buvo garsusis visuomenininkas, kai skelbiau pirmuosius skandalingus video pokalbius su VSD persekiojamais Gatajev augintiniais, kai grįžęs iš Suomijos spaudoje dėsčiau savo versiją apie tikrąsias čečėnų našlaičių namų naikinimo Kauno rajone priežastis? Kodėl tuomet Kuolys nerengė nei mitingų, nei spaudos konferencijų? Kodėl smarkiau vystyti čečėnų Gatajev temą visuomenininkas pradeda dabar, artėjant rinkimams?

Daug klausimų iškilo ir dėl tikro ar menamo Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) skandalo. Į akis labiausiai krito kai kurie viešojoje erdvėje nuskambėję LRT žurnalisto Tomo Dapkaus ir ,,Lietuvos žinių” vyriausiojo redaktoriaus Valdo Vasiliausko pareiškimai apie neabejotinai principingus, sąžiningus, sumanius FNTT vadovus Vitalijų Gailių ir Vytautą Giržadą. Kai kurie visuomenininkai, žurnalistai ir Konservatorių partijos atstovai taip aršiai liaupsino atleistuosius pareigūnus, o tuometinį Vidaus reikalų ministerijos (VRM) ministrą Raimundą Palaitį – taip aršiai kritikavo, kad bent kiek blaiviau mąstančiam piliečiui turėjo kilti įtarimų: o gal čia – vien priešrinkiminė propagandinė akcija? Ar gali būti, jog vieni pareigūnai neturi nė menkiausios nuodėmės, o kiti – neišbrenda iš nuodėmių liūno?

Nesu didelis buvusio VSD vadovo Mečio Laurinkaus gerbėjas, tačiau Ritos Miliūtės vestoje LRT televizijos laidoje ,,Teisė žinoti” kartą jis labai taikliai įvardino labiausiai į akis krentančias abejones. Buvęs saugumo šefas tvirtino niekaip negalįs suvokti aplinkybės, kodėl, ginant du pareigūnus, ,,vos ne beisblo lazda mušami dešimtys kitų pareigūnų”? Laurinkus gūžčiojo pečiais: kodėl viena institucija iškeliama aukščiau kitų, o likusios – pažeminamos? Buvusio VSD generalinio direktoriaus išvada buvo kategoriška: jam atrodo, kad specialiosios Lietuvos tarnybos tarpusavyje dirbtinai priešinamos, kurstomi tarpusavio karai, ir tokia būsena, be abejo, netoleruotina. Todėl jis abejojąs atleistųjų FNTT pareigūnų Gailiaus ir Giržado gynėjų nuoširdumu.

Tądien įsiminė ir laidoje ,,Teisė žinoti” išguldytos žurnalistės, politikos apžvalgininkės Linos Pečeliūnienės pastabos, kaip neturėtų elgtis principingi, valstybės interesus ginantys pareigūnai. Ji atkreipė dėmesį, jog, kilus triukšmui dėl padėties FNTT struktūrose, beveik tuo pačiu metu spaudoje atsirado ir labai daug operatyvinės informacijos pobūdžio turinčių pranešimų, apibūdinančių Gailių ir Giržadą ,,vien iš gerosios pusės”. Kas tuos į operatyvinę informaciją labai panašius pranešimus pamėtėdavo spaudai? Įtariami, be abejo, atleistieji FNTT pareigūnai. Taip, pasak žurnalistės Pečeliūnienės, ,,tikri karininkai nesielgia”.

Žurnalistė prisipažino tikėjusi, kad atleisti FNTT vadovai, beje, remdamasi ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Arvydo Anušausko viešai išdėstytais žodžiais, ,,dirbo labai gerai ir daug geriau nei jų pirmtakai”. Tačiau Pečeliūnienė tuo pačiu teigė, jog statutiniai pareigūnai neturi teisės valkioti operatyvinės informacijos spaudai net tada, kai ,,atleisti iš tarnybos”.

Esu iš tų, kurie taip pat atidžiai perskaitė jau atsistatydinusio VRM ministro Palaičio straipsnį ,,Visa tiesa apie FNTT skandalą”. Labiausiai įsiminė ši jo pastaipa: ,,TS/LKD frakcijoje pradeda vyrauti rėksnių mentalitetas. Aš juos suprantu, nes iš dabar esančių 46 frakcijos narių po rinkimų jų liks koks 20, tai dėl tų vietų ir vyksta varžybos, kas daugiau pasirodys žiniasklaidoje ir įdomiau pašūkaus. Tada TS/LKD paskelbia koalicijos partneriams LiCS absurdišką ultimatumą iš 4 punktų. Suorganizuojamas mitingas ‘Už teisingumą’, į kurį susirenka ‘megztos beretės’ ir įvairaus plauko marginalūs politiniai veikėjai su odioziniu Nagliu Puteikiu priešaky.” Nejaugi šiose buvusio ministro pastabose nėra nė kruopelės karčios tiesos? Juk rinkimai – čia pat.

Tad mums, eiliniams mirtingiesiems, nieko kito nebelieka, kaip lyginti, ką apie FNTT skandalą yra viešai pareiškę Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkas Ligitas Kernagis, komisijos nariai Aurelija Stancikienė ir Naglis Puteikis, ir kokią nuomonę apie FNTT skandalo priežastis turi jų priešininkai. Juk išklausius buvusio VRM ministro Palaičio žodžių, kada buvo atliekami patikrinimai melo detektoriumi ir kada konkrečiai jį pradėjo pulti keli laikraščiai ir televizijos laidos, galima susidaryti nuomonę, jog viešasis puolimas buvo suplanuotas iš anksto.

Ypač įsiminė naujojo FNTT vadovo Kęstučio Jucevičiaus vieši paaiškinimai, jog jis niekaip negalėjo naikinti slaptųjų dokumentų, nes tuo metu dirbo visai kitame skyriuje, esančiame net ne Vilniuje. Vadinasi, Seimo Antikorupcijos komisija, viešai metusi kaltinimus, esą Jucevičius sunaikino ne vieną dešimtį slaptųjų dokumentų, neatitinka tikrovės?

Tad kaip susigaudyti, kas meluoja, o kas sako tiesą? Nenoriu būti blogu pranašu, bet man atrodo, kad tokio pobūdžio skandaluose grumiasi ne tiek jau daug jėgų, kurioms, apart siaurų asmeninių reikalų, dar rūpėtų ir valstybės interesai. O rinkimai nenumaldomai artėja.