Draugininkė v. s.
fil. Vilija Kerelytė padėkojo knygos autorei Rūtai Šepetytei ir
,,Anderson’s Bookshops” knygyno bendrasavininkei Becky Anderson už
puikų vakarą.
,,Sietuva” pakvietė į knygos sutiktuves
LAIMA APANAVIČIENĖ
,,Sietuvos” draugovė, 2010 m. lapkričio 20 d. linksmai atšventusi savo 20-ąją veiklos sukaktį, nesėdi
sudėjusi rankų. Darbas veja darbą. Balandžio 8 d. sietuvietės pakvietė
savo nares ir visus knygos mylėtojus į Rūtos Šepetytės knygos
,,Between Shades of Gray” sutiktuves.
Susitikimą pradėjo draugininkė v. s. fil. Vilija Kerelytė, gausiai
susirinkusiems pristačiusi knygos autorę Rūtą Šepetytę ir
pakvietusi prie mikrofono Becky Anderson, ,,Anderson’s
Bookshops” Naperville, bendrasavininkę.
Pasirodo, Rūtai Šepetytei susitikimas su sietuvietėmis tą dieną
nebuvo pirmas. ,,Anderson’s Bookshops” knygynas organizavo
lietuvės autorės susitikimus su 3 Naperville mokyklų mokiniais, kurie
kalbėtojos žodžiais, nustebino rengėjus ne tik lankytojų gausa, bet ir
mokinių susidomėjimu Rūtos knyga.
B. Anderson trumpai papasakojo ne tik apie knygą ,,Between Shades of
Gray”, bet ir gražiai pristatė šios knygos autorę.
Prie mikrofono einančią Rūtą susirinkusieji pasitiko plojimais.
Šilta, charizmatiška asmenybė iš karto užkariavo
susirinkusių knygos mylėtojų širdis. Trumpai papasakojusi knygos
atsiradimo istoriją, Rūta išsamiai atsakė į visus užduotus jai
klausimus.
Rūta ne iš knygų žino apie Sibirą. Jo platybėse teko pabūvoti ir
autorės šeimos nariams – ištremti buvo Rūtos
senelio tėvai. Jų pasakojimai, susitikimai Vilniuje su Laptevų jūros
tremtinių brolijos nariais – lapteviečiais – jau seniai
nedavė Rūtai ramybės.
Tačiau knyga nėra tik rašytojos šeimos istorija. Kaip
sakė autorė, penkiolikmetės Linos lūpomis pasakojama daugybės
šeimų, išvežtų į Sibirą, istorija. Šimtai
tūkstančių lietuvių bei žmonių iš kitų Baltijos šalių
buvo išvežti į Sibirą.
,,Kai
aš savo amerikiečiams draugams pasakodavau apie Baltijos
šalių žmonių trėmimus į Sibirą, jie dažnai būdavo nustebę:
‘Rūta, kodėl aš niekada nieko apie tai negirdėjau?’
– dar 2010 m. kovo 11 d. pokalbyje, kuris buvo
išspausdintas ,,Drauge”, sakė apie sumanymą
parašyti šią knygą Rūta. – Todėl aš ją ir
parašiau. Noriu, kad pasaulis žinotų, kas atsitiko su Lietuvos,
Latvijos Estijos žmonėmis. Noriu pasakyti, kad, nepaisant sunkiausių
išmėginimų, gyvendami nežmoniškomis sąlygomis jie
sugebėjo tikėti geresniu gyvenimu, neprarado žmogiškumo ir visą
laiką tikėjo, kad ateis pergalės diena. Sibiro tremtyje gyvenę žmonės
yra tikri didvyriai. Parašiau knygą norėdama, kad kuo daugiau
žmonių sužinotų šias neįtikėtinas istorijas ir kad kuo daugiau
sužinotų apie nuostabią šalį Lietuvą.”
R. Šepetytė susirinkusiems sakė, kad iš pradžių ji buvo
sumaniusi parašyti istoriją apie Sibirą mažiems vaikams, tačiau
vėliau suprato, kad ji tiks paaugliams. O kad paaugliai tikrai
susidomėjo šia knyga, Rūta įsitikino ir susitikimuose
Naperville, į kuriuos ji ėjo su jauduliu. Bet pasirodo, kad paaugliai
puikiai suprato jos knygą. Kaip autorė sakė, ją labai sujaudino vieno
aštuntoko susitikime užduotas klausimas: ,,O kur buvo visas
pasaulis, kai dėjosi tokie dalykai?”
Knygos rašymas nebuvo lengvas ir užsitęsė beveik dvejus metus.
Kodėl? Pirmiausia Rūta – ne profesionali rašytoja (nors
kas dabar tą gali teigti!?). Ji garsių muzikantų – Steve Vai,
Desmond Childs, Eric Church ir kt. – vadybininkė. Tad
rašyti, kaip ji pati sakė, tekdavo anksti rytais. Grįžusi
iš darbo ji perskaitydavo, ką būdavo parašiusi ryte.
Daug laiko atėmė įvairiausi taisymai, papildymai. Nemažai teko pavargti
su veikėjų vardais. Knyga buvo rašoma pirmiausia amerikiečių
skaitytojui. ,,Lietuviai tiek mažai turi trumpų lietuviškų
vardų, – juokėsi Rūta. – Gerai, kad mano senelio vardas
buvo Jonas. Šis vardas iš karto tiko, o kad surasčiau
lengvai amerikiečiams skaitomus vardus, teko nemažai pavargti. Be to,
reikėjo patikrinti, ar tikrai tuo laikotarpiu vardas buvo
naudojamas.”
Paklausta apie knygos pavadinimą, autorė sakė, kad ji knygą pavadino
taip todėl, kad rašydama ją, bendraudama su žmonėmis,
iškentėjusiais Sibiro kančias, pagaliau pabuvojusi kalėjime
Latvijoje (ten ji įsiprašė norėdama suprasti ir geriau romane
perteikti savo romano veikėjo išgyvenimus) ji pati suprato, kad
gyvenimas nėra vien tik juodas ir baltas, kad jis turi daugybę
atspalvių.
,,Kai pradėjau rašyti knygą, man viskas buvo lyg ir aišku
– rusai – juodi, lietuviai – balti. Tačiau, kaip
aš nustebau, kad Sibiro kančias iškentėję žmonės man
teigė, kad taip nebuvo, kad net tarp prižiūrėtojų buvo žmonių, kurie
padėdavo tremtiniams, o tarp lietuvių buvo išdavikų. Aš
supratau, kad lengva teisti kitus, bet pats tikrai nežinai, kaip
pasielgsi vienoje ar kitoje situacijoje. Todėl ir knygos pavadinime
vyrauja ne balta, ne juoda spalvos, o – pilka.”
Šiuo metu knygą ruošiamasi leisti 25-iose pasaulio
šalyse. Kaip teigė Rūta, jai net skambino iš Hollywood,
klausdami, kokius ji norėtų pasirinkti aktorius būsimam filmui pagal
jos knygą. Skambino jai ir iš leidyklos Lietuvoje. Kaip sakė
Rūta, lietuviškame leidime norima padaryti vienintelį pataisymą
– ,,sulietuvinti” (teisingai rašyti
mergaitiškas ir moteriškas – L. A.) pavardes.
Su džiaugsmo ašaromis akyse ji pasakojo, kad rašydama
niekada net slapčiausiose svajonėse nemanė, kad knyga susilauks tokio
dėmesio. Ypač ją nustebino ir nudžiugino laikraščio ,,The New
York Times” žinia – labiausiai perkamų knygų (skyriuje
,,Children’s Chapter Books”) dešimtuke knyga
,,Between Shades of Gray” yra devintoje vietoje.
R. Šepetytės pasakojimas buvo sutiktas plojimais. Sietuvietės,
dėkodamos Rūtai už puikų susitikimą, padovanojo gėlių ir prisegė knygos
autorei ir B. Anderson po skautišką ženkliuką. Tuoj po
susitikimo nusidriekė ilga eilė, norinčių, kad autorė pasirašytų