Neįtikinantys prez. Obama aiškinimai

ALEKSAS VITKUS

Praėjus vos dviem dienoms nuo Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Tarybos nutarimo, reikalaujančio, kad Libijos diktatoriaus Moammar Gaddafi kariniai daliniai pasitrauktų iš sukilėlių užimtų teritorijų, jau sekmadienį, kovo 20 d., jungtinės Vakarų valstybių pajėgos pradėjo ginkluotą Libijos sostinės Tripoli puolimą. Iš JAV ir Anglijos prie Libijos krantų esančių karo laivų pakilo šimtai „Tomahawk” raketų. Šį kartą, kas retai būna, prie jų prisidėjo ir prancūzų karo lėktuvai. Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy išsakė tvirtą pasiryžimą Gaddafi sudrausti. Laimei, bent Lietuva nutarė neprisidėti prie šių veiksmų Libijoje.

Toks grubus Libijos suverenumo pažeidimas sulaukė atitinkamo Gaddafi atkirčio – jis puolikus apkaltino grįžimu prie Vakarų kolonializmo ir prie kadaise vykusių senųjų laikų krikščionių Kryžiaus karų prieš musulmonų kraštus. Panašiai pasisakė keli Arabų lygos vadovai, taip pat ir Rusijos premjeras Vladimir Putin.

Pačiam Obama tuo laiku lankantis Pietų Amerikoje, tokį JAV žingsnį paaiškinti teko valstybės sekretorei Hillary Clinton: „Mes suprantame, kad jei tuojau nesiimsime šio žygio, Gaddafi ‘įtūžyje įvykdys nenusakomai žiaurias žudynes’”. Prez. George W. Bush irgi panašiai kalbėjo, prieš pradėdamas savo tuometinio sen. Obama stipriai kritikuotą žygį į Iraką, mus gąsdindamas, kad Saddam Hussein turįs masinio naikinimo ginklų, kuriuos bet kada galėjo pradėti naudoti.

Nobelio taikos premiją pelnęs Obama karinius veiksmus Libijoje pradėjo, nežinodamas, kas reikš pergalę: ar sukilėlių apsaugojimas, o gal Gaddafi nuvertimas? Nors Obama buvo sakęs, kad „Gaddafi has to go”, JT rezoliucija to nesakė. „Karas Libijoje neturėtų tęstis ilgai”, – sakė Obama, žadėdamas „reikalą sutvarkyti per dienas, o ne savaites”.

Bet jau po kelių savaičių gynybos sekretorius Robert Gates pripažino, kad, norint padėti sukilėliams, į Libiją gali tekti siųsti JAV ginklus ir net patarėjus. Manytume, kad jis gerai prisimena Vietnamą, kur prez. Kennedy siuntė tik patarėjus, po ko suliepsnojo daug metų tęsęsis nuožmus karas. Būdamas atsargesnis,  Gates, buvęs JAV saugumo (CIA) vadovas, jau pasirūpino, kad į Libiją būtų siunčiami CIA agentai susipažinti su sukilėlių vadovybe, įvertinti jų pergalės prieš Gaddafi galimybes ir – svarbiausia – patikrinti, ar sukilėliai nėra tik užsimaskavę „al-Qaeda” teroristai.

Kovo 28 d. prez. Obama prisirengė bandyti aiškinti, kodėl jis nutarė imtis šio žygio prieš nieko neužpuolusią valstybę. Pirmiausia jis pabrėžė, kad neveiklumas leistų Gaddafi pradėti jau H. Clinton minėtas žudynes, dėl ko tūkstančiai pabėgėlių trauktųsi į kaimynines nestabilias Tuniso ir Egipto valstybes, dar visai neseniai išgyvenusias vyriausybių pasikeitimus. Aiškinimai buvo dviprasmiški. Nors Obama sakė, kad Gaddafi „reikia pašalinti”, jis taip pat tvirtino, kad jis į Libiją sausumos karių nesiųs. Žinodamas daugumos amerikiečių nenorą JAV įvelti jau net į trečią karą su dar viena musulmonų valstybe, jis stengėsi sudaryti įspūdį, kad pagrindinį karo prieš Libiją vaidmenį perims NATO vadovaujamos pajėgos.

2002 m. sen. Obama pasisakė prieš Irako karą, sakydamas, jog „nors Saddam Hussein ir pjauna savuosius, mes neturime teisės kištis”. „Hussein mums nesudaro tiesioginio pavojaus, todėl su juo reikia elgtis taip, kaip ir su bet kokiu kitu diktatoriumi, – tuomet aiškino jis, – kurį ilgainiui istorija uždengs dulkėmis.”

2008 m. rinkiminės kampanijos metu kandidatas į prezidentus Obama ir vėl sakėsi esąs prieš prez. G. W. Bush vedamą karą Irake. Tapęs prezidentu, jis išplėtė JAV karo veiksmus Afganistane, o dabar jau bombarduoja Libiją, nors buvo aiškinęs, kad yra neteisėta užpulti mus nepuolusią ir mums negrasinančią valstybę. Libija juk mūsų nei užpuolė, nei mums grasino.

Prieš pradėdamas karą, Bush keletą mėnesių aiškino apie būtinybę nušalinti nuo Irako valdžios diktatorių Hussein, kuris turėjo planų įsigyti branduolinius ginklus ir kuris užpuolė JAV strategiškai svarbią Kuveito valstybę. Bush pagaliau gavo ir Kongreso pritarimą. Tuo tarpu Obama, norėdamas nubausti Gaddafi, Kongresą tiesiog ignoravo ir užpuolė abejotinos Amerikai strateginės vertės kraštą.

JT Saugumo Taryba 1992 m. paskelbė Libiją esant teroristine valstybe, jos valdovą Gaddafi apkaltino susprogdinus „Pan Am 103” skrydžio lėktuvą. Ilgainiui Gaddafi pakeitė savo karingą politiką. 2003 m. jis atsisakė savo planuotos branduolinių ginklų programos, o 2004 m. Libija net tapo Saugumo Tarybos nare, po ko 2006 m. JAV su Libija atnaujino diplomatinius santykius. 2008 m. Italija, valdžiusi Libiją nuo 1911 iki 1941 m., pasirašė draugystės sutartį su Gaddafi. 2009 m. G-8 šalių susirinkime Gaddafi ir Obama spaudė vienas kitam rankas. Kodėl įvyko toks staigus politikos posūkis?

Pagarsėjusi „no fly zone” kol kas neparodė jokių lemtingų rezultatų, bet jau kainavo šimtus milijonų dolerių. Gaddafi vis dar puola, o sukilėliai nerodo jokių pastangų stumtis Tripoli link. Jei oro antpuoliai nesulaikys Gaddafi tariamo ar tikro civilių žudymo, prez. Obama bus sunku pasitraukti be aiškios pergalės.

Nors Obama sakosi savo žygiu išgelbėjęs tūkstančius Libijos piliečių nuo kruvinų Gaddafi rankų, tokios taikios apaštališkos doktrinos jis nesilaikė Egipte, Sirijoje ir kitur, kadangi ten toks elgesys neatitiktų JAV ir jų sąjungininko – Izraelio – interesų.