Neįtikinantys prez. Obama aiškinimai
ALEKSAS VITKUS
Praėjus vos dviem dienoms nuo Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Tarybos
nutarimo, reikalaujančio, kad Libijos diktatoriaus Moammar Gaddafi
kariniai daliniai pasitrauktų iš sukilėlių užimtų teritorijų,
jau sekmadienį, kovo 20 d., jungtinės Vakarų valstybių pajėgos pradėjo
ginkluotą Libijos sostinės Tripoli puolimą. Iš JAV ir Anglijos
prie Libijos krantų esančių karo laivų pakilo šimtai
„Tomahawk” raketų. Šį kartą, kas retai būna, prie jų
prisidėjo ir prancūzų karo lėktuvai. Prancūzijos prezidentas Nicolas
Sarkozy išsakė tvirtą pasiryžimą Gaddafi sudrausti. Laimei, bent
Lietuva nutarė neprisidėti prie šių veiksmų Libijoje.
Toks grubus Libijos suverenumo pažeidimas sulaukė atitinkamo Gaddafi
atkirčio – jis puolikus apkaltino grįžimu prie Vakarų
kolonializmo ir prie kadaise vykusių senųjų laikų krikščionių
Kryžiaus karų prieš musulmonų kraštus. Panašiai
pasisakė keli Arabų lygos vadovai, taip pat ir Rusijos premjeras
Vladimir Putin.
Pačiam Obama tuo laiku lankantis Pietų Amerikoje, tokį JAV žingsnį
paaiškinti teko valstybės sekretorei Hillary Clinton: „Mes
suprantame, kad jei tuojau nesiimsime šio žygio, Gaddafi
‘įtūžyje įvykdys nenusakomai žiaurias žudynes’”.
Prez. George W. Bush irgi panašiai kalbėjo, prieš
pradėdamas savo tuometinio sen. Obama stipriai kritikuotą žygį į Iraką,
mus gąsdindamas, kad Saddam Hussein turįs masinio naikinimo ginklų,
kuriuos bet kada galėjo pradėti naudoti.
Nobelio taikos premiją pelnęs Obama karinius veiksmus Libijoje pradėjo,
nežinodamas, kas reikš pergalę: ar sukilėlių apsaugojimas, o gal
Gaddafi nuvertimas? Nors Obama buvo sakęs, kad „Gaddafi has to
go”, JT rezoliucija to nesakė. „Karas Libijoje neturėtų
tęstis ilgai”, – sakė Obama, žadėdamas „reikalą
sutvarkyti per dienas, o ne savaites”.
Bet jau po kelių savaičių gynybos sekretorius Robert Gates pripažino,
kad, norint padėti sukilėliams, į Libiją gali tekti siųsti JAV ginklus
ir net patarėjus. Manytume, kad jis gerai prisimena Vietnamą, kur prez.
Kennedy siuntė tik patarėjus, po ko suliepsnojo daug metų tęsęsis
nuožmus karas. Būdamas atsargesnis, Gates, buvęs JAV saugumo (CIA)
vadovas, jau pasirūpino, kad į Libiją būtų siunčiami CIA agentai
susipažinti su sukilėlių vadovybe, įvertinti jų pergalės prieš
Gaddafi galimybes ir – svarbiausia – patikrinti, ar
sukilėliai nėra tik užsimaskavę „al-Qaeda” teroristai.
Kovo 28 d. prez. Obama prisirengė bandyti aiškinti, kodėl jis
nutarė imtis šio žygio prieš nieko neužpuolusią valstybę.
Pirmiausia jis pabrėžė, kad neveiklumas leistų Gaddafi pradėti jau H.
Clinton minėtas žudynes, dėl ko tūkstančiai pabėgėlių trauktųsi į
kaimynines nestabilias Tuniso ir Egipto valstybes, dar visai neseniai
išgyvenusias vyriausybių pasikeitimus. Aiškinimai buvo
dviprasmiški. Nors Obama sakė, kad Gaddafi „reikia
pašalinti”, jis taip pat tvirtino, kad jis į Libiją
sausumos karių nesiųs. Žinodamas daugumos amerikiečių nenorą JAV įvelti
jau net į trečią karą su dar viena musulmonų valstybe, jis stengėsi
sudaryti įspūdį, kad pagrindinį karo prieš Libiją vaidmenį
perims NATO vadovaujamos pajėgos.
2002 m. sen. Obama pasisakė prieš Irako karą, sakydamas, jog
„nors Saddam Hussein ir pjauna savuosius, mes neturime teisės
kištis”. „Hussein mums nesudaro tiesioginio
pavojaus, todėl su juo reikia elgtis taip, kaip ir su bet kokiu kitu
diktatoriumi, – tuomet aiškino jis, – kurį ilgainiui
istorija uždengs dulkėmis.”
2008 m. rinkiminės kampanijos metu kandidatas į prezidentus Obama ir
vėl sakėsi esąs prieš prez. G. W. Bush vedamą karą Irake. Tapęs
prezidentu, jis išplėtė JAV karo veiksmus Afganistane, o dabar
jau bombarduoja Libiją, nors buvo aiškinęs, kad yra neteisėta
užpulti mus nepuolusią ir mums negrasinančią valstybę. Libija juk mūsų
nei užpuolė, nei mums grasino.
Prieš pradėdamas karą, Bush keletą mėnesių aiškino apie
būtinybę nušalinti nuo Irako valdžios diktatorių Hussein, kuris
turėjo planų įsigyti branduolinius ginklus ir kuris užpuolė JAV
strategiškai svarbią Kuveito valstybę. Bush pagaliau gavo ir
Kongreso pritarimą. Tuo tarpu Obama, norėdamas nubausti Gaddafi,
Kongresą tiesiog ignoravo ir užpuolė abejotinos Amerikai strateginės
vertės kraštą.
JT Saugumo Taryba 1992 m. paskelbė Libiją esant teroristine valstybe,
jos valdovą Gaddafi apkaltino susprogdinus „Pan Am 103”
skrydžio lėktuvą. Ilgainiui Gaddafi pakeitė savo karingą politiką. 2003
m. jis atsisakė savo planuotos branduolinių ginklų programos, o 2004 m.
Libija net tapo Saugumo Tarybos nare, po ko 2006 m. JAV su Libija
atnaujino diplomatinius santykius. 2008 m. Italija, valdžiusi Libiją
nuo 1911 iki 1941 m., pasirašė draugystės sutartį su Gaddafi.
2009 m. G-8 šalių susirinkime Gaddafi ir Obama spaudė vienas
kitam rankas. Kodėl įvyko toks staigus politikos posūkis?
Pagarsėjusi „no fly zone” kol kas neparodė jokių lemtingų
rezultatų, bet jau kainavo šimtus milijonų dolerių. Gaddafi vis
dar puola, o sukilėliai nerodo jokių pastangų stumtis Tripoli link. Jei
oro antpuoliai nesulaikys Gaddafi tariamo ar tikro civilių žudymo,
prez. Obama bus sunku pasitraukti be aiškios pergalės.
Nors Obama sakosi savo žygiu išgelbėjęs tūkstančius Libijos
piliečių nuo kruvinų Gaddafi rankų, tokios taikios
apaštališkos doktrinos jis nesilaikė Egipte, Sirijoje ir
kitur, kadangi ten toks elgesys neatitiktų JAV ir jų sąjungininko
– Izraelio – interesų.