Žvakelių šviesa.

 Taizé vakaras Pal. Jurgio Matulaičio misijoje

LAIMA APANAVIČIENĖ 

Balandžio 12–13 dienomis Lemont, IL vyko IV JAV lietuvių katalikų sielovados konferencija ,,Jėzaus Kristaus pašaukti (Rom 1:6); Pasauliečių vaidmuo Bažnyčios pastoracijoje”.
Gaila, kad dėl laiko stokos neteko dalyvauti pačioje konferencijoje, tačiau didelį įspūdį paliko Palaimintojo J. Matulaičio misijoje balandžio 12 d. vykęs Taizé (kirčiuojama paskutinė raidė) vakaras.

Pradėdama vakarą Grasilda Reinytė susirinkusiems paaiškino, kad ,,Taizé” (pranc. „tai zeh”) – tai laikas paskirtas giesmėms, maldai ir tylai.

Į misiją rinkosi žmonės. Prie įėjimo kiekvienas gavo po žvakelę ir specialiai šiam vakarui išleistą leidinuką su to vakaro giesmėmis. Šių giesmių panaudojimui buvo gautos autorinės teisės iš Taizé religinės bendruomenės.

Nedidukas, retam žemėlapyje pažymėtas Taizé kaimelis, įsikūręs vaizdinguose Burgundijos (Bourgogne) kalnuose, Prancūzijoje, garsus savo ekumenine bendruomene. Tai – viena garsiausių piligrimystės vietų Europoje, kasmet priimanti dešimtis tūkstančių žmonių iš viso pasaulio. Tačiau Taizé ne iš karto tapo tokia vieta, kokia yra dabar.

Jos bendruomenės istorija prasidėjo 1940 m., kai čia buvo įkurtas vienuolių vyrų ordinas. Jį įkūrė reformatas teologas Roger Schutz-Marsauce iš Šveicarijos. Tapęs vienuoliu jis pasivadino tiesiog broliu Roger. Bendruomenės įkūrėjo brolio Roger tikslas –  rasti naujų būdų, galinčių padėti įveikti krikščionių susiskaldymą ir žmonijos kivirčus. Pagrindinė šios brolijos tarnystė – suvienyti maldoje visų krikščioniškų konfesijų jaunimą, evangelizuoti abejojančius.

Bendruomenės darbai yra įspūdingi – kasmet dešimtys tūkstančių jaunų žmonių dalyvauja ekumeniškuose Taizé renginiuose. Brolis Roger žuvo pamaldų metu 2005-ųjų liepą. Po brolio Roger mirties, jo pareigas perėmė katalikas brolis Alois. Romos katalikams į Taize bendruomenę leista  dalyvauti nuo 1969 metų.

Šiandien vienuolyne gyvena per šimtas brolių, katalikų ir skirtingos kilmės protestantiškų konfesijų atstovų iš daugiau nei 25 šalių. Visi jie yra davę įžadus sekti Kristų, laikytis celibato, gyventi paprastą, kuklų gyvenimą. Broliai pragyvena tik iš savo darbo – dovanų ar aukų niekas nepriima. Taizé bendruomenę aplanko įvairių bažnyčių vadovai. Čia lankėsi popiežius Jonas Paulius II, stačiatikių ir liuteronų vyskupai, daugybė kunigų ir pastorių iš viso pasaulio.

Pakviesti į Taizé Pal. J. Matulaičio misijoje, su žvakutėmis rankose, sėdėdami vienas šalia kito, giedant ,,Exultate” choro iš Cleveland vadovės Ritos Čyvaitės-Kliorienės vadovaujamam chorui (solistai Dalia Lietuvninkienė ir Darius Polikaitis), griežiant smuikininkėms Monikai ir Dianai Satkauskaitėms, aidint fleitistės Rimos Polikaitytės-Birutienės fleitos garsams, pritariant gitaristui Vidui Neverauskui ir klausantis kantorių žodžių, visi pasijutome kaip viena šeima. Susmeigę degančias žvakutes prie altoriaus, grįžome į savo vietas ir, giedodami kartu ypatingas liturgines giesmes, kai vėl ir vėl kartojamos trumpos giesmės, meditavome. Po to sėdėjome su savo mintimis visiškoje tyloje.

Trumpos, sudarytos tik iš kelių žodžių ir greitai suvokiamos, giesmės išreiškia pagrindinę tikėjimo tikrovę, kuri palaipsniui įsiskverbia į visą žmogaus esybę, nes žodžiai kartojami daug kartų, o sėdėjimas sukelia neeilinį jausmą – kilo noras ieškoti savęs, būnant kartu su kitais, draugauti, nepaisant amžiaus. Šios giesmės ir tyla sustiprino ir asmeninę maldą. Iš Taizé išėjome šviesesni, geresni, įgavę naujų jėgų, pasisėmę minčių.

.          
Taizé Palaimintojo Jurgio Matulaičio misijoje.

Dainos Čyvienės ir Remigijaus Satkausko nuotraukos