2011 m. Fukušima nelaimė – pamoka Lietuvai?

ALEKSAS VITKUS

Kartais reikia didelės nelaimės, kad modernioji technologija iš jos pasimokytų. O kai vienu laiku atsitinka dvi dar daugiau nelaimių, pasimokyti galima tikrai daug. Gerą pamoką gavo prieš metus ir Japonija, išgyvenusi didžiulę trijų dalių – žemės drebėjimo, cunamio ir branduolinio išsilydymo („meltdown”) – nelaimę, kurioje gyvybę prarado apie 20,000, benamiais liko 100,000 žmonių. Nuostoliai siekė per 200 mlrd. dol.

Nelaimė sukrėtė ir didžiąsias atominių jėgainių savininkes – Prancūziją, JAV, Vokietiją, Kiniją ir kitas valstybes. Susirūpino ir Lietuva, kurios pašonėje Rusija ir Baltarusija kaip tik ruošiasi statyti dvi tokias jėgaines: vieną – Kaliningrado srityje, tik 10 km nuo Lietuvos sienos, o kitą – tik 50 km į rytus nuo Lietuvos sostinės Vilniaus. Tuo reikalu susirūpino ir išeivija. ALT’as paruošė ir pateikė JAV Kongresui ir Valstybės departamentui memorandumą kartu su dr. Stasio Bačkaičio paruošta išsamia studija, pabrėžiančia tokių jėgainių pavojų Lietuvai. Kaip nekeista, bet tuo pačiu laiku pačioje Lietuvoje vis dar vyksta derybos ir planuojama statyti naują atominę jėgainę, dar tų pačių japonų susivienijimo „Hitachi” rankomis.

Kai klausimas eina apie atominių jėgainių pavojų, pasimokyti iš nelaimės gali būti katastrofiškai per brangu ir per vėlu. Tai pasitvirtino, įvykus šiai trečiai pasaulyje stambiai branduolinei nelaimei, kai 2011 m. kovo 11 d. žemės drebėjimo sukelta cunamio banga pasiekė 250 km į šiaurės rytus nuo Tokyo esančią Fukušima Daiiči atominę jėgainę ir taip privedė prie trijų jos reaktorių išsilydymo. Trumpai pažvelkime į tos nelaimės eigą.

Ne taip, kaip 1979 m. „Three Mile Island” Pennsylvania valstijoje ar 1986 m. Černobyl,  Sovietų Ukrainoje, įvykusiame atominių jėgainių nelaimėse, dėl kurių buvo galima kaltinti jėgainės dizaino trūkumus ar žmogiškas aptarnavimo klaidas, Fukušima nelaimė prasidėjo ne pačioje jėgainėje, bet buvo sukelta ekstremalių gamtos sąlygų, prasidėjusių kovo 11 d. 2:40 val. p. p. toli nuo Japonijos, Ramiojo vandenyno dugne įvykusiu stipraus 9.0 balų pagal Richter skalę žemės drebėjimu. Susvyravo jėgainės pamatai, ir per 5 sek. į visų trijų (iš šešių) veikusių reaktorių šerdis nusileido kontrolės strypai, taip tuoj pat sustabdydami branduolinę reakciją. Tai buvo automatinis ir nepriekaištingas veikimo sustabdymas (shutdown). Tačiau radioaktyvaus kuro strypų produktai ir toliau generavo didžiulius šilumos kiekius, kuriais reikėjo skubiai atsikratyti.

Be vėsinančio vandens tie strypai įkaista tiek, kad atsiranda pavojus ištirpti ne tik plieniniam reaktoriaus slėgio tankui, bet ir visam „containment vessel”. Jei tai įvyktų, kuro strypai į atmosferą išleistų karštus radioaktyvius garus, kuriuos vėjai išnešiotų po plačias apylinkes, taip radioaktyvumu apkrėsdami ar tuojau pat mirtinai pažeisdami tūkstančius žmonių.

Nors žemės drebėjimas išvartė ištisą eilę aukštos įtampos linijų atramų ir aplinkinių pastočių, Fukušima jėgainė nuo to nedaug tenukentėjo. Per 10 sek. pradėjo veikti jėgainės pagalbiniai dyzeliu varomi dvylika generatorių, esančių žemiausiame aukšte – rūsyje. Todėl reaktorius vėsinančio vandens pompos galėjo be didelio sutrikimo veikti ir toliau, varydamos karštą vandenį pro jo aušinimo sistemą. Atrodė, kad padėtis nusistovėjo.

Nepraėjus nė pusei valandos po pirmo žemės drebėjimo virpesio, pasirodė iš vandenyno ateinanti 3 metrų aukščio cunamio banga. Kadangi Fukušima jėgainė stovėjo 10 metrų virš vandenyno vandens lygio, aiškaus pavojaus nesimatė.

3:27 val. p. p. jėgainę saugojantį uostą ir pylimą pasiekė antroji cunamio banga – 4 metrų aukščio. 3:34 val. p. p. atūžė daug stipresnė trečioji banga. Ji išlaužė jėgainės pastato duris ir apsėmė kontrolės aparatūrą, kartu su rūsyje dirbusiomis vandens pompomis. Tik daug vėliau buvo nustatyta, kad ši banga buvo aukštesnė nei 14 metrų. Pagrindinėje jėgainės kontrolės salėje užgeso šviesos. Nustojo veikti ir atsarginės baterijos. O vis karštesni branduolinio kuro strypai ir toliau garino vandenį.

4:36 val. p. p. jėgainės vadovai pranešė valdžiai negalintys užtikrinti gyventojų saugumo. Saulei nusileidus, jėgainės darbininkai dirbo tamsoje, pasišviesdami tik rankiniais žibintais. Tuo tarpu karščiui veikiant slėgio tankuose esančius kuro strypus, iš jų išsiskyrė lengvai užsidegančios vandenilio dujos. Padėtis vis blogėjo. Bijodami, kad „containment” tankas gali neišlaikyti didėjančio spaudimo ir privesti prie sprogimo, operatoriai buvo priversti radioaktyvias medžiagas išleisti į orą. Bet pirmiausiai reikėjo leisti iškelti visus apylinkės gyventojus 3 km spinduliu. Ankstų kovo 12 d. rytą valdžia nutarė evakuaciją atlikti jau 10 km spinduliu.

Paskutiniams autobusams 9:03 val. ryto pagaliau išvažiavus, darbininkai galėjo pradėti radioaktyvių dujų ventiliavimą į orą. Deja, 3:36 val. p. p. tamsiame pastate staiga blykstelėjo kibirkštis, susirinkę vandenilio garai sprogo, nusinešdami visą reaktoriaus Nr. 1 pastatą.

Padėtis tapo visiškai kritiška, nes tolimesnis darbas turėjo vykti jau radioaktyvioje aplinkoje. Heroiškų darbuotojų pastangų neužteko, ir iki kovo 15 d. susprogo ir kitų dviejų veikusių reaktorių pastatai. Nors iš šios nelaimės branduolinė technologija daug ko pasimokė, turėsime ir toliau sutikti su faktu, kad panašių nelaimių nebus išvengta ir ateityje.

„Three Mile Island” nelaimė užkrėtė JAV gyventojus atominės energijos baime, Černobyl nelaimė paskleidė radioaktyvius debesis po visą Rytų Europą, dėl ko tūkstančiai mirė nuo vėžio. Fukušima nelaimė paliko gal tuziną aplinkinių miestų negyvenamais ir stipriai sukrėtė visą japonų tautą, jau prieš beveik 70 metų nukentėjusią nuo tyčinės branduolinės reakcijos Hirošima ir Nagasaki miestuose, pareikalavusios šimtų tūkstančių žmonių aukų.