getbrg

150 metų nuo JAV pilietinio karo pradžios

ALEKSAS VITKUS

Žmonijos istorijoje vyko tūkstančiai karų, ir tik nedidelį jų skaičių galime vadinti pilietiniais karais, kai ginkluota kova vyksta valstybės viduje, kada dvi priešingos politinės jėgos, neradusios taikaus tarpusavio santykių sprendimo, griebiasi ginklo.

Ypatingos reikšmės turėjo pilietiniai karai, kuriuos lydėjo socialinės revoliucijos. Tokiuose karuose paprastai dalyvauja milijonai žmonių, ir tokie karai vyksta su nepaprastu užsispyrimu ir žiaurumu. Žinomiausi iš jų buvo didžioji XVIII a. prancūzų revoliucija, 1861–1865 m. JAV pilietinis karas, bolševikų 1917–1920 m. revoliucija, 1936–1939 m. Ispanijos pilietinis karas, 1937–1949 m. Mao ZeDong vestas Kinijos liaudies „išsivadavimo” karas ir kiti.

Nors komunistai lietuvių tautos ilgą, daugiau nei dešimt metų trukusį pasipriešinimą ir kruviną kovą prieš sovietus norėtų vadinti pilietiniu arba klasių karu, pagal tarptautinę teisę ši kova buvo tik ginkluotas krašto pasipriešinimas okupantui, o nse pilietinis karas.

Šių metų balandžio 12 d. suėjo 150 metų, kai prasidėjo žiaurus Jungtinių Amerikos Valstijų pilietinis karas, per ketverius metus iš abiejų pusių pareikalavęs per 600,000 gyvybių. Pirmieji karo šūviai buvo iššauti sukilėliams apšaudžius prie Charleston, South Carolina valstijoje, saloje esančią, federalinės valdžios rankose laikytą Fort Sumter tvirtovę.

XIX a. viduryje pasaulyje labai pakilus medvilnės paklausai, pietinių Amerikos valstijų placijų savininkai turėjo tūkstančius vergų, dirbusių medvilnės ir tabako laukuose. Čia visa ekonomika buvo pagrįsta žemės ūkiu, ir pramonė taip, kaip ji išaugo šiaurinėse valstijose, neišsivystė. Norint išlaikyti savo gyvenimo ekonominį lygį, pietiečiai turėjo pasikliauti juodųjų vergų darbu.

Tuometiniam pietiečių supratimui vergų atžvilgiu gal geriausiai atstovavo iškalbusis JAV sen. John Calhoun (1782–1850), kuris vergiją teisino, aiškindamas, jog ji, užuot juoduosius skriaudusi, yra jiems naudinga. „Jei Šiaurėje viešpatauja neturtas, nedarbas ir nusikaltimai, – kalbėjo Calhoun, – pas mus juodieji vergai yra gerai aprūpinti iki pat jų amžiaus galo.” Calhoun abi puses įsivaizdavo kaip dvilypes bendruomenes: „Šiaurėje yra turtingų pramonininkų ir vargšų darbininkų, o Pietuose – irgi dvi klasės: baltieji ir juodieji. Ir kadangi juodieji iš prigimties yra intelektualiai žemesni, jie turi jaustis patenkinti.”

Nesijautė patenkinti juodieji nei šiaurinėse valstijose. Nors buvo laisvi ir gyveno Amerikoje jau kelias kartas, jiems dažnai būdavo užkirstas kelias balsuoti ar būti renkamiems į valstybės postus. Diskriminacija ir čia vešėjo, nors ne taip akiplėšiškai, kaip tai vyko Pietuose.

Ilgainiui reakcija prieš vergiją Amerikos visuomenėje sustiprėjo. Naujieji emigrantai iš Europos kraštų paprastai būdavo nusistatę prieš vergijos sistemą, todėl dažniausiai apsigyvendavo šiaurinėse valstijose. Plyšys tarp abiejų krašto pusių augo. Atsirado ir gana įtakingas taip vadinamas abolicionistų judėjimas.

Prie JAV prijungus California valstiją, 1850 m. buvo priimtas įstatymas naujoje valstijoje neleisti įvesti vergiją. Už tai pietinių valstijų politikai išsikovojo „Pabėgusių vergų” įstatymą, pagal kurį tų vergų savininkai gavo teisę tuos vergus susigrąžinti. Tuo labai pasipiktino Šiaurės valstijų gyventojai.

1860 metų prezidentiniuose rinkimuose varžėsi net keturi kandidatai. Neseniai susikūrusi Respublikonų partija savo kandidatu pasiūlė Illinois Kongreso narį Abraham Lincoln, kuris laimėjo kraštą labai suskaldžiusius rinkimus, surinkęs tik 39.8 proc. visų balsų.

Lincoln pergalė pietinėse valstijose sukėlė didelį nerimą ir baimę, kad juodieji gali pradėti tikrą sukilimą. Po lapkričio mėnesį vykusių rinkimų iki prez. Lincoln inauguracijos 1861 m. kovo mėnesį, iš JAV pasitraukė net septynios pietinės valstijos, pradedant Texas ir baigiant Florida. Jos sukūrė naują valstybę, pasivadinusią Konfederotuomis Amerikos Valstybėmis su jų prezidentu Jefferson Davis. Balandžio 4 d. prie naujos valstybės prisijungė ir Virginia, North Carolina, Tennessee ir Arkansas valstijos.

Savaite vėliau Davis davė įsakymą bombarduoti federalinę Fort Sumter tvirtovę, kuri po 40 valandų stiprios ugnies pasidavė pirmiau, negu ten spėjo atplaukti federalinių jėgų daliniai. Šiaurėje dėl forto bombardavimo kilo didžiulis, iki tol niekada nematytas patriotinis pasipiktinimas. Sujudo ir pietiečiai, saugodami savo valstijų teises, nenorėję paklusti federaliniams prez. Lincoln reikalavimams neleisti vergijos naujai į JAV priimtose Vakarų teritorijose.

Nė viena pusė nenumatė ilgo karo. Pietiečiai iš viso manė, kad šiauriečiai nekariaus, o jei kariautų, save karingesniais laikiusieji pietiečiai priešą tikėjosi greitai nugalėsią. Negalvojo nei prez. Lincoln, kad turės daug vargo drausminant pietiečius. Pradžioje į kovą jis šaukė tik savanorius.

Jei prez. Lincoln būtų nujautęs, kad karas truks ketverius metus ir kad jame žus net 300,000 jaunų šiauriečių vyrų, ar nebūtų jis linkęs priimti taikingesnį sprendimą, sutikdamas net ir su pietinių valstijų iš JAV išstojimu? Nors istorijoje Lincoln liko žinomas kaip negrų išlaisvintojas (Emancipator), karui prasidėjus, jo pagrindiniu tikslu tapo susigrąžinti atsiskyrusias valstijas ir taip išlaikyti vieningas nedalomas Jungtines Amerikos Valstijas. O jo garsioji „Emancipation Proclamation” buvo paskelbta tik 1863 m. sausio 1 d., tuo tarpu kai Aleksandras II baudžiavą Lietuvoje buvo panaikinęs jau 1861 m. kovo 5 d. manifestu.