sokiai

Šokių mokytojai Dainavoje.

Šokių mokytojas arba kas tas ,,Rolenderis”?

KARILĖ VAITKUTĖ

„Onyte, einam su manim pašokti, visokių šokių galim greit išmokti...” – galvoje skamba girgždanti trisdešimtųjų plokštelė su Dolskio balsu. Gal ir galima, tik šokių mokytoją gerą turėti reikia. Žiūriu į „Grandies” tautinių šokių ansamblio baletmeisterį Gintarą Grinkevičių, pasakojantį apie lietuviškus šokius, ir matau, kaip dega jo akys. Vadinasi, iš pašaukimo žmogus dirba. Ir tikrai – visokių šokių su juo išmokti galima. Ne tik lietuviškų, ne tik liaudies, bet ir Lotynų Amerikos, ir baleto. Ne veltui tikriausiai jis – baletmeisteris...

Jis surado ,,Grandį”, o ,,Grandis” – jį

Juokas juokais, o iš tikrųjų Gintaras, kaip ir nemaža dalis trečiosios bangos imigrantų, į Ameriką važiavo laimės ar geresnio gyvenimo ieškoti. Atvyko 1994 metais laikinai, kaip pats sako – dvejiems metams, o štai jau beveik du dešimtmečius čia gyvena. Kiek tos laimės rado – nežinia, bet surado „Grandį”, o „Grandis’’ – jį. Gal pradžia ir sunkesnė buvo, tačiau dabar, atrodo, tiek baletmeisteris, tiek šokėjai yra patenkinti.

Ne tiek daug iš Lietuvos atvykusiųjų dirba šioje šalyje pagal savo profesiją, tačiau Gintaras – vienas iš tų, kurie neprarado įgytų mokslų ir darbo patirties. Lietuvoje baigęs Klaipėdos universiteto Menų fakultetą ir įsigijęs choreografo specialybę, buvo paskirtas į tuometinę Mažeikių muzikos mokyklą. Vėliau mokykla skilo į dvi: muzikos ir choreografijos. Gintaras išdirbo choreografijos mokykloje šešerius metus, o paskutiniuosius, prieš išvykstant į JAV, buvo mokyklos direktoriumi. Be to, dirbo vaikų ir jaunimo šokių ansamblio ,,Kauškutis” baletmeisteriu. Viską sakosi palikęs dvejiems metams, tačiau taip ir nebegrįžo. Dabar dirba ne tik su „Grandimi’’, bet ir šokių studijoje ,,Masterica’’, kur moko mažus vaikus baleto bei Lotynų Amerikos šokių. Dirba ir su suaugusiais, kurie ateina mokytis šokių savo malonumui. Čikagoje Gintaras yra mokęs ir Tatjanos Mazur mokykloje ,,Mazur Dance’’ ir sakosi, kad geresnės baleto mokytojos už Tatjaną vargu ar rasi – jos mokinės beveik visą laiką laimi baleto konkursų New York apdovanojimus.

,,Grandį’’ Gintaras surado gana paprastai. 1994 metais ,,Grandis’’ buvo atvažiavusi į dainų ir šokių šventę Lietuvoje ir ,,Kauškučio’’ ansamblis ją globojo. Susipažino su Irena Smieliauskiene dar Lietuvoje, o vėliau, atvykęs į Čikagą, jai paskambino. Tuomet su „Grandimi’’ jau buvo pradėjusi dirbti Violeta Fabianovich, kuri ir pakvietė Gintarą mokyti grandiečius. Nuo to laiko baletmeisterio ir šokėjų keliai nebeišsiskyrė.

Pareigos: „šlifuotojas”

O ką ansamblyje veikia šokių mokytojas, ką – meno vadovas, ką – baletmeisteris? Juk dauguma šokių ansamblių Čikagoje turi tik šokių vadovus ir mokytojus, o „Grandis’’ kažkaip labai „poniškai’’ – dirba su baletmeisteriu. Koks čia baletas, klumpakojį šokant? Gintaras aiškina, jog baletmeisterio terminas galbūt užsilikęs nuo senesnių laikų. Tuomet, kai Klaipėdos universitetas dar konservatorija buvo, choreografo specialybė vadinosi baletmeisteriopedagogo. O dabar yra taip, kaip kam patinka. Svarbu, kad visi savo darbą dirbtų. V. Fabianovich, „Grandis’’ meno vadovė, sako Gintaras, yra viso ansamblio siela. Ji atsakinga už visą ansamblį, už šokius, koncertų programas. Be to, Violeta kartu su Gintaru yra studentų ratelio mokytojai. Kiekvienas ratelis ,,Grandyje’’ turi savo mokytojus. Vaikučių ratelį moko Daina Matusaitienė ir Vitalija Ivinskis; vaikų ratelį – Dalia BilaishyteDeMuth ir Elena Maurukienė, vaikų ratelio mokytojų padėjėjos – Lina Nicklin ir Julija Deuschle; jaunių ratelį – Rima Birutienė ir Monika Mikulionytė, o veteranų ratelį – Vida Brazaitytė. Tačiau baletmeisteris dar ir, kaip pats sako, ,,šlifuoja’’ visų ansamblio ratelių šokėjus, žiūri, kad jų žingsniai ir judesiai būtų atlikti tiksliai. Ir čia jau į šoną nepaeisi ir nepatinginiausi – Gintaro akys vėl užsidega – viskas turi būti padaryta taip, kaip turi būti.

Surask dešimt skirtumų

Taip ir maga paklausti, kuo „Grandis’’ nuo „Kauškučio’’ skiriasi arba amerikoniškieji šokėjėliai nuo lietuviškųjų. Gintaras prisimena, kad atėjus dirbti į „Grandį’’, jam vienas dalykas į galvą netilpo: kaip galima, dirbant vieną kartą per savaitę, ko nors pasiekti, ko nors šokėją išmokyti? Juk visi žino, kad Lietuvoje šokių ansamblio šokėjai repetuoja trisketurias dienas per savaitę po porą valandų. Nebuvo grandiečiai įpratę prie Gintaro iškeltų reikalavimų, oi, nebuvo. Ypač sunku su jauniais dirbti buvo – prisipažįsta šokių mokytojas. Reikėjo visus žingsnius iš naujo išmokyti, nes nei polkos, nei dvigubo taip, kaip reikia, pašokti jie nemokėjo. Šokis juk kaip tarmė. Dzūkai – vienaip, aukštaičiai – kitaip. Visi lietuviškai, tačiau šiek tiek savaip. Taip ir su polka, ir su suktiniu, ir su klumpakoju – kiekvienas etnografinis regionas savo „prieskonių’’ į šokį priberia. O išeivija, kaip choreografė Laimutė Kisielienė yra pasakiusi, tarytum penktas etnografinis Lietuvos regionas – savaip buvo išmokę straksėti. Žinoma, pripažįsta Gintaras, negali pasakyti, kad jie neteisingai šoko, kiekvienas regionas, tarp jų ir išeivija, turi išlaikyti savo savitumus. Tačiau sceniniuose šokiuose jau ir Lietuvoje žingsniai suvienodinti – keliame koją „lietuviškai’’, o ne dzūkiškai, aukštaitiškai, suvalkietiškai ar „išeivietiškai”. Taip jau yra nuo prof. Juozo Lingio laikų: sceninis šokis gali atspindėti regioną savo drabužių ir šokio maniera, tačiau žingsnis – polkos, dvigubas ar kitoks – turi būti suvienodintas. Na, o kokie dar skirtumai tarp „Kauškučio’’ ir „Grandies’’? ,,Kauškučio’’ vaikai šoko labai gerai, tiesiog nuostabiai, tačiau čionykščiai lietuviukai, išėję į sceną, ne tik šoka, bet ir dar kažin kokią šilumą skleidžia. Tai Gintaras pastebėjo dar pats Lietuvoje gyvendamas, pamatęs išeivijos šokėjus. Na, ir dar vienas skirtumas, anot šokių mokytojo, yra tai, kad išeivijos šokėjai smalsesni. Po šiai dienai Gintaras prisimena Audrių Polikaitį, kuris ypač daug klausimų turėdavo.

„Grandis’’ – labai pajėgus ansamblis. Patys vadovai, kartą ,,Dainavos’’ stovykloje susirinkę ir pažiūrėję nufilmuotą medžiagą, nustebo, kad „Grandis’’ savo 45mečiui tokius techniškai sudėtingus šokius kaip Juozo Lingio „Kūlimo šokis’’ ar Buterlevičiaus „Dunda grindys’’ puikiausiai sušoko. Kitų ansamblių vadovai nė tikėti nenorėjo, kad grandiečiai daugiau už juos nerepetuoja, tik tą patį vieną kartą per savaitę. Gintaro nuomone, kuo sudėtingesnius ir sunkesnius šokius mėginsi šokti, tuo greičiau aukščiau kilsi.

,,Grandis’’ neužmiršta savo senų šokių, bet visą laiką į programą nori įtraukti ką nors nauja. Paskutiniu metus „Grandyje’’ dirba iš Lietuvos atvykusi Vitalija Ivinskienė, kuri pati kuria labai gražius šokius. Gintaras sako, kad ir muzikos naujos – „neofolk’’, su roko priemaišomis – bandoma įtraukti, pavyzdžiui, šokiuose „Gervelė’’ ar „Polka op-op’’, nes šokėjams patinka tokie dalykai.
   
Šokiai be „pagrindo’’ ir šokiai su „pagrindu’’

Laikas išsiaiškinti, kuo skiriasi liaudies nuo tautinių, tautiniai nuo folklorinių, šie nuo neofolklorinių, o pastarieji nuo sceninių šokių. Ir apskritai, kas ta polka, krakoviakas ir rolenderis? Gintaras aiškina paprastai: yra folkloras, lietuvių liaudies folkloras – rateliai, šokiai ir žaidimai. Folklorinius šokius šoka folkloriniai ansambliai, kurių Lietuvoje kiekviename kieme rasi, o Amerikoje – nėra. Tik gal Boston mieste yra vienas toks.

Garsiausias visų laikų folkorinis ansamblis Lietuvoje yra ,,Ratilio’’. Folkloriniai šokiai šokami taip, kaip juos kaimuose žmonės šoko, o folklorinių ekspedicijų dalyviai pamatė, surado ir aprašė. Tokių šokių yra surinkta devynios galybės. Taigi folkloriniai ansambliai šoka autentiškus, nepakeistus, nestilizuotus ir niekaip kitaip „nepagražintus” šokius. O štai sceniniai lietuvių liaudies šokiai – tai jau visai kitas reikalas. Šie yra autorių – baletmeisterių, choreografų – sukurti ir gali būti net be jokio folklorinio pagrindo. Kaip tai – be pagrindo? Gintaras teigia, kad, pavyzdžiui, dauguma polkų yra be folklorinio pagrindo. Tai – pasilinksminimo šokiai. Daug vaikų ratelių ir žaidimų – be pagrindo. Visi soliniai šokiai, t. y. tokie, kuriuose šoka viena pora ar vienas šokėjas, yra be pagrindo, nes lietuviai tokių šokių apskritai nešoko. Daug ir „Lietuvos” ansamblio baletmeisterio J. Lingio šokių yra „aukso fonde’’, tik juos ne visus išeivija žinojo. Su Lietuva beveik niekas išeivijoje sovietiniais laikais nebendravo ir autorių sukurtų šokių nežinojo. Gal tik „Grandinėlės’’ vadovas Liudas Sagys su J. Lingiu turėjo artimą ryšį ir todėl kai kurių naujesnių šokių yra savo šokėjus išmokęs.

Koncertas skirtas žymiai choreografei

O naujus, gražius, įdomius šokius iš dabartinės Lietuvos „Grandis’’ mielai priima. Štai ir šiemetinis koncertas bus skirtas labai žymiai Lietuvos choreografei Tamarai Kalibataitei, mirusiai pernai. Gintaras pasakoja, kad T. Kalibataitė buvo nuostabus žmogus. Ji ilgą laiką dirbo su J. Lingiu, šoko ,,Lietuvos’’ ansamblyje, buvo solistė, vėliau, kai nebešoko, Elena Morkūnienė ją pakvietė dirbti į Vilniaus universiteto Dainų ir šokių ansamblį antrąja baletmeistere. E. Morkūnienei mirus, T. Kalibataitė tapo ansamblio vyriausiąja baletmeistere ir ilgus metus dirbo su šiuo ansambliu. Tikriausiai daug kas dar iki šių dienų prisimena Vilniaus universiteto ansamblio koncertą Čikagoje 1989 metais. Tuomet buvo proga pamatyti T. Kalibataitės šokius, kuriuos atliko šis nuostabus ansamblis. T. Kalibataitės šokiai saviti, santūrūs, įdomūs, išsiskiria iš visų kitų autorių šokių. Pernai metais, kai T. Kalibataitė mirė, Gintarui kilo mintis surengti jos sukurtų šokių koncertą. Iš pradžių pasiūlė tai padaryti Tautinių šokių institutui, tačiau šiam nesutikus, šį sumanymą vykdyti apsiėmė ,,Grandis’’. Grandiečiai apjungė visas šokių grupes Čikagoje ir pasikvietė Cleveland ,,Švyturį’’ bei Toronto ,,Gintarą’’. Todėl antroje koncerto ,,Kojomis žemės nesiekiau’’ dalyje bus šokami vien tik žymios choreografės sukurti šokiai. Bus įdomu pažiūrėti, su kokiu „pagrindu” tie išgirtieji šokiai bus.

Lietuvių šokiai – santūresni

Gera proga toliau pasiteirauti – kaip atskirti tuos pačius lietuviškiausius, su storiausiu lietuvišku „dugnu’’ ir be jokios ten slaviškos druskos šokius? Gintaras teigia, kad gyvename ne vieni, o tarp kitų Europos tautų, turime kaimynus, taigi ir įtaką jie mums darė. To paties ,,Rolenderio’’ pavadinimas tikriausiai iš vokiečių kalbos ateina. Mūsiškai gal kokiu ,,Suktiniu’’ vadintume. Yra šokių, kurių kelios tautos nepasidalina. Pavyzdžiui, paklausk čeko – pasakys, kad „Klumpakojis” yra tikrai čekų šokis. Paklausk lietuvio – pasakys, kad lietuvių. Juk visi su klumpėm kadaise vaikščiojo. Tačiau, sako Gintaras, skiriamasis lietuvių šokių bruožas – santūrumas. Taigi jei koją keliame, tai ne taip aukštai, nesimaivome, nesikraipome. Žinoma, tai nereiškia, kad lietuviai šoka kaip medinukai. Yra labai plastinių šokių, tokių, kaip, pavyzdžiui, „Blezdingėlė’’. O šiaip lietuviai – ne kokie indai, kurie istorijas savo šokiais pasakoja. Kai indai šoka, tai ne tik kojos kilnojasi, bet ir kiekvienas rankos riešo pasukimas istoriją pasakoja, net akies obuolys šoka, jo pakreipimas savo reikšmę turi. Lietuviai, pasakoja Gintaras, savo istorijas dainomis, o ne šokiais geriau perteikia.

Grįžtant prie ,,Grandies’’ koncerto, kuris įvyks gegužės 7 dieną, reikia pasakyti, kad pirmoji koncerto dalis bus metinė ansamblio ataskaita. Šokėjų tėveliai ir kiti žiūrovai pamatys, kiek grandiečiai per metus išmoko. Iš pačių mažiausiųjų – trimečių pypliukų daug nereikalaujama. Tik kad ratelyje stovėtų, liniją išlaikytų, iš scenos vidury šokio neišeitų. O jauniai ir studentai paprastai per metus turi išmokti tris, keturis ar penkis naujus šokius. Juos ir parodo. Ir šiemetinis koncertas nebus išimtis. Gintaras sako, kad, jei tėveliai ir toliau supras, kaip svarbu išlaikyti lietuviškus šokius išeivijoje ir atves savo vaikus į „Grandį’’, ansamblis tikrai dar ilgai gyvuos. O kad „Grandis’’ ne tik gyvuotų, bet ir būtų labai geras ansamblis, stengsis visi mokytojai.
                                   
sokiai
Su ,,Kauškučio” meno vadove Jolanta Tenoliene.