Šokių mokytojai Dainavoje.
Šokių mokytojas arba kas tas ,,Rolenderis”?
KARILĖ VAITKUTĖ
„Onyte, einam su manim pašokti, visokių šokių galim
greit išmokti...” – galvoje skamba girgždanti
trisdešimtųjų plokštelė su Dolskio balsu. Gal ir galima,
tik šokių mokytoją gerą turėti reikia. Žiūriu į
„Grandies” tautinių šokių ansamblio baletmeisterį
Gintarą Grinkevičių, pasakojantį apie lietuviškus šokius,
ir matau, kaip dega jo akys. Vadinasi, iš pašaukimo
žmogus dirba. Ir tikrai – visokių šokių su juo
išmokti galima. Ne tik lietuviškų, ne tik liaudies, bet
ir Lotynų Amerikos, ir baleto. Ne veltui tikriausiai jis –
baletmeisteris...
Jis surado ,,Grandį”, o ,,Grandis” – jį
Juokas juokais, o iš tikrųjų Gintaras, kaip ir nemaža dalis
trečiosios bangos imigrantų, į Ameriką važiavo laimės ar geresnio
gyvenimo ieškoti. Atvyko 1994 metais laikinai, kaip pats sako
– dvejiems metams, o štai jau beveik du
dešimtmečius čia gyvena. Kiek tos laimės rado – nežinia,
bet surado „Grandį”, o „Grandis’’ –
jį. Gal pradžia ir sunkesnė buvo, tačiau dabar, atrodo, tiek
baletmeisteris, tiek šokėjai yra patenkinti.
Ne tiek daug iš Lietuvos atvykusiųjų dirba šioje
šalyje pagal savo profesiją, tačiau Gintaras – vienas
iš tų, kurie neprarado įgytų mokslų ir darbo patirties.
Lietuvoje baigęs Klaipėdos universiteto Menų fakultetą ir įsigijęs
choreografo specialybę, buvo paskirtas į tuometinę Mažeikių muzikos
mokyklą. Vėliau mokykla skilo į dvi: muzikos ir choreografijos.
Gintaras išdirbo choreografijos mokykloje šešerius
metus, o paskutiniuosius, prieš išvykstant į JAV, buvo
mokyklos direktoriumi. Be to, dirbo vaikų ir jaunimo šokių
ansamblio ,,Kauškutis” baletmeisteriu. Viską sakosi
palikęs dvejiems metams, tačiau taip ir nebegrįžo. Dabar dirba ne tik
su „Grandimi’’, bet ir šokių studijoje
,,Masterica’’, kur moko mažus vaikus baleto bei Lotynų
Amerikos šokių. Dirba ir su suaugusiais, kurie ateina mokytis
šokių savo malonumui. Čikagoje Gintaras yra mokęs ir Tatjanos
Mazur mokykloje ,,Mazur Dance’’ ir sakosi, kad geresnės
baleto mokytojos už Tatjaną vargu ar rasi – jos mokinės beveik
visą laiką laimi baleto konkursų New York apdovanojimus.
,,Grandį’’ Gintaras surado gana paprastai. 1994 metais
,,Grandis’’ buvo atvažiavusi į dainų ir šokių
šventę Lietuvoje ir ,,Kauškučio’’ ansamblis
ją globojo. Susipažino su Irena Smieliauskiene dar Lietuvoje, o vėliau,
atvykęs į Čikagą, jai paskambino. Tuomet su
„Grandimi’’ jau buvo pradėjusi dirbti Violeta
Fabianovich, kuri ir pakvietė Gintarą mokyti grandiečius. Nuo to laiko
baletmeisterio ir šokėjų keliai nebeišsiskyrė.
Pareigos: „šlifuotojas”
O ką ansamblyje veikia šokių mokytojas, ką – meno vadovas,
ką – baletmeisteris? Juk dauguma šokių ansamblių Čikagoje
turi tik šokių vadovus ir mokytojus, o
„Grandis’’ kažkaip labai
„poniškai’’ – dirba su baletmeisteriu.
Koks čia baletas, klumpakojį šokant? Gintaras aiškina,
jog baletmeisterio terminas galbūt užsilikęs nuo senesnių laikų.
Tuomet, kai Klaipėdos universitetas dar konservatorija buvo,
choreografo specialybė vadinosi baletmeisteriopedagogo. O dabar yra
taip, kaip kam patinka. Svarbu, kad visi savo darbą dirbtų. V.
Fabianovich, „Grandis’’ meno vadovė, sako Gintaras,
yra viso ansamblio siela. Ji atsakinga už visą ansamblį, už
šokius, koncertų programas. Be to, Violeta kartu su Gintaru yra
studentų ratelio mokytojai. Kiekvienas ratelis ,,Grandyje’’
turi savo mokytojus. Vaikučių ratelį moko Daina Matusaitienė ir
Vitalija Ivinskis; vaikų ratelį – Dalia BilaishyteDeMuth ir Elena
Maurukienė, vaikų ratelio mokytojų padėjėjos – Lina Nicklin ir
Julija Deuschle; jaunių ratelį – Rima Birutienė ir Monika
Mikulionytė, o veteranų ratelį – Vida Brazaitytė. Tačiau
baletmeisteris dar ir, kaip pats sako, ,,šlifuoja’’
visų ansamblio ratelių šokėjus, žiūri, kad jų žingsniai ir
judesiai būtų atlikti tiksliai. Ir čia jau į šoną nepaeisi ir
nepatinginiausi – Gintaro akys vėl užsidega – viskas turi
būti padaryta taip, kaip turi būti.
Surask dešimt skirtumų
Taip ir maga paklausti, kuo „Grandis’’ nuo
„Kauškučio’’ skiriasi arba
amerikoniškieji šokėjėliai nuo lietuviškųjų.
Gintaras prisimena, kad atėjus dirbti į „Grandį’’,
jam vienas dalykas į galvą netilpo: kaip galima, dirbant vieną kartą
per savaitę, ko nors pasiekti, ko nors šokėją išmokyti?
Juk visi žino, kad Lietuvoje šokių ansamblio šokėjai
repetuoja trisketurias dienas per savaitę po porą valandų. Nebuvo
grandiečiai įpratę prie Gintaro iškeltų reikalavimų, oi, nebuvo.
Ypač sunku su jauniais dirbti buvo – prisipažįsta šokių
mokytojas. Reikėjo visus žingsnius iš naujo išmokyti, nes
nei polkos, nei dvigubo taip, kaip reikia, pašokti jie nemokėjo.
Šokis juk kaip tarmė. Dzūkai – vienaip, aukštaičiai
– kitaip. Visi lietuviškai, tačiau šiek tiek
savaip. Taip ir su polka, ir su suktiniu, ir su klumpakoju –
kiekvienas etnografinis regionas savo „prieskonių’’ į
šokį priberia. O išeivija, kaip choreografė Laimutė
Kisielienė yra pasakiusi, tarytum penktas etnografinis Lietuvos
regionas – savaip buvo išmokę straksėti. Žinoma,
pripažįsta Gintaras, negali pasakyti, kad jie neteisingai šoko,
kiekvienas regionas, tarp jų ir išeivija, turi išlaikyti
savo savitumus. Tačiau sceniniuose šokiuose jau ir Lietuvoje
žingsniai suvienodinti – keliame koją
„lietuviškai’’, o ne dzūkiškai,
aukštaitiškai, suvalkietiškai ar
„išeivietiškai”. Taip jau yra nuo prof. Juozo
Lingio laikų: sceninis šokis gali atspindėti regioną savo
drabužių ir šokio maniera, tačiau žingsnis – polkos,
dvigubas ar kitoks – turi būti suvienodintas. Na, o kokie dar
skirtumai tarp „Kauškučio’’ ir
„Grandies’’? ,,Kauškučio’’ vaikai
šoko labai gerai, tiesiog nuostabiai, tačiau čionykščiai
lietuviukai, išėję į sceną, ne tik šoka, bet ir dar kažin
kokią šilumą skleidžia. Tai Gintaras pastebėjo dar pats
Lietuvoje gyvendamas, pamatęs išeivijos šokėjus. Na, ir
dar vienas skirtumas, anot šokių mokytojo, yra tai, kad
išeivijos šokėjai smalsesni. Po šiai dienai
Gintaras prisimena Audrių Polikaitį, kuris ypač daug klausimų turėdavo.
„Grandis’’ – labai pajėgus ansamblis. Patys
vadovai, kartą ,,Dainavos’’ stovykloje susirinkę ir
pažiūrėję nufilmuotą medžiagą, nustebo, kad
„Grandis’’ savo 45mečiui tokius techniškai
sudėtingus šokius kaip Juozo Lingio „Kūlimo
šokis’’ ar Buterlevičiaus „Dunda
grindys’’ puikiausiai sušoko. Kitų ansamblių vadovai
nė tikėti nenorėjo, kad grandiečiai daugiau už juos nerepetuoja, tik tą
patį vieną kartą per savaitę. Gintaro nuomone, kuo sudėtingesnius ir
sunkesnius šokius mėginsi šokti, tuo greičiau
aukščiau kilsi.
,,Grandis’’ neužmiršta savo senų šokių, bet
visą laiką į programą nori įtraukti ką nors nauja. Paskutiniu metus
„Grandyje’’ dirba iš Lietuvos atvykusi
Vitalija Ivinskienė, kuri pati kuria labai gražius šokius.
Gintaras sako, kad ir muzikos naujos –
„neofolk’’, su roko priemaišomis –
bandoma įtraukti, pavyzdžiui, šokiuose
„Gervelė’’ ar „Polka op-op’’, nes
šokėjams patinka tokie dalykai.
Šokiai be „pagrindo’’ ir šokiai su „pagrindu’’
Laikas išsiaiškinti, kuo skiriasi liaudies nuo tautinių,
tautiniai nuo folklorinių, šie nuo neofolklorinių, o pastarieji
nuo sceninių šokių. Ir apskritai, kas ta polka, krakoviakas ir
rolenderis? Gintaras aiškina paprastai: yra folkloras, lietuvių
liaudies folkloras – rateliai, šokiai ir žaidimai.
Folklorinius šokius šoka folkloriniai ansambliai, kurių
Lietuvoje kiekviename kieme rasi, o Amerikoje – nėra. Tik gal
Boston mieste yra vienas toks.
Garsiausias visų laikų folkorinis ansamblis Lietuvoje yra
,,Ratilio’’. Folkloriniai šokiai šokami taip,
kaip juos kaimuose žmonės šoko, o folklorinių ekspedicijų
dalyviai pamatė, surado ir aprašė. Tokių šokių yra
surinkta devynios galybės. Taigi folkloriniai ansambliai šoka
autentiškus, nepakeistus, nestilizuotus ir niekaip kitaip
„nepagražintus” šokius. O štai sceniniai
lietuvių liaudies šokiai – tai jau visai kitas reikalas.
Šie yra autorių – baletmeisterių, choreografų –
sukurti ir gali būti net be jokio folklorinio pagrindo. Kaip tai
– be pagrindo? Gintaras teigia, kad, pavyzdžiui, dauguma polkų
yra be folklorinio pagrindo. Tai – pasilinksminimo šokiai.
Daug vaikų ratelių ir žaidimų – be pagrindo. Visi soliniai
šokiai, t. y. tokie, kuriuose šoka viena pora ar vienas
šokėjas, yra be pagrindo, nes lietuviai tokių šokių
apskritai nešoko. Daug ir „Lietuvos” ansamblio
baletmeisterio J. Lingio šokių yra „aukso
fonde’’, tik juos ne visus išeivija žinojo. Su
Lietuva beveik niekas išeivijoje sovietiniais laikais nebendravo
ir autorių sukurtų šokių nežinojo. Gal tik
„Grandinėlės’’ vadovas Liudas Sagys su J. Lingiu
turėjo artimą ryšį ir todėl kai kurių naujesnių šokių yra
savo šokėjus išmokęs.
Koncertas skirtas žymiai choreografei
O naujus, gražius, įdomius šokius iš dabartinės Lietuvos
„Grandis’’ mielai priima. Štai ir
šiemetinis koncertas bus skirtas labai žymiai Lietuvos
choreografei Tamarai Kalibataitei, mirusiai pernai. Gintaras pasakoja,
kad T. Kalibataitė buvo nuostabus žmogus. Ji ilgą laiką dirbo su J.
Lingiu, šoko ,,Lietuvos’’ ansamblyje, buvo solistė,
vėliau, kai nebešoko, Elena Morkūnienė ją pakvietė dirbti į
Vilniaus universiteto Dainų ir šokių ansamblį antrąja
baletmeistere. E. Morkūnienei mirus, T. Kalibataitė tapo ansamblio
vyriausiąja baletmeistere ir ilgus metus dirbo su šiuo
ansambliu. Tikriausiai daug kas dar iki šių dienų prisimena
Vilniaus universiteto ansamblio koncertą Čikagoje 1989 metais. Tuomet
buvo proga pamatyti T. Kalibataitės šokius, kuriuos atliko
šis nuostabus ansamblis. T. Kalibataitės šokiai saviti,
santūrūs, įdomūs, išsiskiria iš visų kitų autorių
šokių. Pernai metais, kai T. Kalibataitė mirė, Gintarui kilo
mintis surengti jos sukurtų šokių koncertą. Iš pradžių
pasiūlė tai padaryti Tautinių šokių institutui, tačiau
šiam nesutikus, šį sumanymą vykdyti apsiėmė
,,Grandis’’. Grandiečiai apjungė visas šokių grupes
Čikagoje ir pasikvietė Cleveland ,,Švyturį’’ bei
Toronto ,,Gintarą’’. Todėl antroje koncerto ,,Kojomis žemės
nesiekiau’’ dalyje bus šokami vien tik žymios
choreografės sukurti šokiai. Bus įdomu pažiūrėti, su kokiu
„pagrindu” tie išgirtieji šokiai bus.
Lietuvių šokiai – santūresni
Gera proga toliau pasiteirauti – kaip atskirti tuos pačius
lietuviškiausius, su storiausiu lietuvišku
„dugnu’’ ir be jokios ten slaviškos druskos
šokius? Gintaras teigia, kad gyvename ne vieni, o tarp kitų
Europos tautų, turime kaimynus, taigi ir įtaką jie mums darė. To paties
,,Rolenderio’’ pavadinimas tikriausiai iš vokiečių
kalbos ateina. Mūsiškai gal kokiu ,,Suktiniu’’
vadintume. Yra šokių, kurių kelios tautos nepasidalina.
Pavyzdžiui, paklausk čeko – pasakys, kad
„Klumpakojis” yra tikrai čekų šokis. Paklausk
lietuvio – pasakys, kad lietuvių. Juk visi su klumpėm kadaise
vaikščiojo. Tačiau, sako Gintaras, skiriamasis lietuvių
šokių bruožas – santūrumas. Taigi jei koją keliame, tai ne
taip aukštai, nesimaivome, nesikraipome. Žinoma, tai
nereiškia, kad lietuviai šoka kaip medinukai. Yra labai
plastinių šokių, tokių, kaip, pavyzdžiui,
„Blezdingėlė’’. O šiaip lietuviai – ne
kokie indai, kurie istorijas savo šokiais pasakoja. Kai indai
šoka, tai ne tik kojos kilnojasi, bet ir kiekvienas rankos
riešo pasukimas istoriją pasakoja, net akies obuolys
šoka, jo pakreipimas savo reikšmę turi. Lietuviai,
pasakoja Gintaras, savo istorijas dainomis, o ne šokiais geriau
perteikia.
Grįžtant prie ,,Grandies’’ koncerto, kuris įvyks gegužės 7
dieną, reikia pasakyti, kad pirmoji koncerto dalis bus metinė ansamblio
ataskaita. Šokėjų tėveliai ir kiti žiūrovai pamatys, kiek
grandiečiai per metus išmoko. Iš pačių mažiausiųjų
– trimečių pypliukų daug nereikalaujama. Tik kad ratelyje
stovėtų, liniją išlaikytų, iš scenos vidury šokio
neišeitų. O jauniai ir studentai paprastai per metus turi
išmokti tris, keturis ar penkis naujus šokius. Juos ir
parodo. Ir šiemetinis koncertas nebus išimtis. Gintaras
sako, kad, jei tėveliai ir toliau supras, kaip svarbu išlaikyti
lietuviškus šokius išeivijoje ir atves savo vaikus
į „Grandį’’, ansamblis tikrai dar ilgai gyvuos. O kad
„Grandis’’ ne tik gyvuotų, bet ir būtų labai geras
ansamblis, stengsis visi mokytojai.
Su ,,Kauškučio” meno vadove Jolanta Tenoliene.