Viena iš ambicijų išsipildė – JAV paskirtas pirmasis kultūros atašė Pokalbis su JAV viešėjusiu LR kultūros ministru Arūnu Gelūnu
DALIA CIDZIKAITĖ Praėjusią savaitę Jungtinėse Amerikos Valstijose viešėjusio Lietuvos Respublikos kultūros ministro Arūno Gelūno
pagrindinis tikslas buvo pristatyti pirmą kartą per 22 Lietuvos
nepriklausomybės metus Amerikai paskirtą kultūros atašė, taip
pat supažindinti su Lietuvos kultūros sklaida šešiolika
Šiaurės Amerikoje ir Meksikoje dirbančių Lietuvos garbės
konsulų, balandžio 14–15 dienomis posėdžiavusių ,,The Hyatt
Lodge”, Oak Brook, IL.
New York mieste Gelūnas aplankė uždarytą Aušros Vartų bažnyčią,
išsakydamas viltį, jog ir išnaudojus visas diplomatines
bei teisines priemones, bažnyčios išsaugoti nepavyko, gal bent
pavyks pargabenti į Lietuvą Vytauto Kazimiero Jonyno vitražus.
Viešėdamas New York, kultūros ministras taip pat įteikė Kultūros
ministerijos apdovanojimą kino kūrėjui Jonui Mekui, perdavė Lietuvos
premjero Andriaus Kubiliaus padėką operos solistei ir režisierei Regina
Resnik, Lietuvai padovanojusiai savo vyro dailininko Arbit Blato darbų
kolekciją.
Čikagoje Gelūnas apsilankė Švč. Mergelės Marijos Gimimo
parapijoje Marquette Park, taip pat Jaunimo centre, jame įsikūrusiame
Lituanistikos tyrimo ir studijų centre, užsuko į čia veikiančią
Čiurlionio galeriją ir Čikagos lituanistinę mokyklą, domėjosi Balzeko
lietuvių kultūros muziejaus veikla. Paskutinę savo viešnagės
dieną kultūros ministras susitiko su litvakais, vėliau lankėsi Pasaulio
lietuvių centre, Lemont, IL, kur susitiko su JAV ir Kanados Lietuvių
Bendruomenių atstovais. Susitikimo metu diskutuota Šiaurės
Amerikos lietuvių kultūrinio paveldo išsaugojimo klausimais.
Lietuvos kultūros ministras Gelūnas mielai sutiko atsakyti į keletą ,,Draugo” klausimų.
– Čikagoje lankotės pirmą kartą. Kokius įspūdžius išsivešite?
– Yra keletas šalių pasaulyje, kur lietuvis nuvažiavęs
gali pasijusti labai smagiai: rasti lietuvių istorinius pėdsakus,
žmones, kurie turi istorinę atmintį. Ir tada ryšių užmezgimas
prasideda ne nuo dvišalių ar trišalių sutarčių
pasirašymo, bet nuo labai gyvo, žmoniško ryšio,
nuo istorijų pasakojimo. Jungtinės Valstijos, be abejo, yra tokia
šalis. Tai ne pirmas mano apsilankymas Valstijose, teko būti
Washington, DC, New York ir Philadelphia, susitikti su lietuviais, taip
pat su kai kuriais litvakais. Tad tas paruošiamasis užtaisas jau
buvo, bet tai, ką pamačiau Čikagoje, mane labai giliai sujaudino.
Sutikau jau čia gimusių ir augusių lietuvių, kurie savo šeimose
yra išlaikę lietuvių kalbą, ir ganėtinai švarią, net
kartais neįtartum, jog jie augo ne Lietuvoje. Man, kaip filosofui, kyla
mintys: kas lietuviuose yra, kad ta tapatybė tokia stipri, kad ji save
teigia net už tūkstančių kilometrų nuo tikrosios Lietuvos; kas tai yra,
kad lietuvis Lietuvą taip brangina ir visur vežiojasi su savimi? Tai
teigiama pusė. Kalbant apie neigiamą pusę, pasakysiu atvirai –
yra dvi didžiulės kliūtys. Viena jų – pačioje Lietuvoje, kur į
įvairių kartų emigrantus žiūrima kaip į savotiškus
išdavikus, kurie nestatė Lietuvos, nekentėjo, o tarsi pasirinko
lengvesnį gyvenimą. Manau, jog šią kliūtį reikia nugriauti, ji
neduoda jokios naudos, nes tie žmonės bet kokiu atveju
išvažiavo, jie yra čia, jie kuria savo gyvenimą čia, bet jie
brangina lietuvybę, brangina Lietuvą. Protingai galvojant, šitai
reikia būtinai išnaudoti ir paversti teigiamu dalyku. Užsienio
reikalų ministerija dabar koordinuoja projektą ,,Globali
Lietuva”. Žodis „globali” turi įvairių konotacijų, ir
daug kam jis nepatinka (globalizacija, išplauta tapatybė ir t.
t.). Bet aš manau, kad tas pasaulio lietuvių solidarumas,
draugystė ir meilė vienas kitam yra absoliučiai puoselėtina idėja.
Yra ir kitas aspektas, kuris būdingas lietuviams, gyvenantiems JAV. Jau
teko su juo susidurti. Kai lietuviai Lietuvoje yra kaltinami
bendradarbiavę su komunistais, kaltinami, jog jie pasidavė komunistinei
ideologijai bei dabar yra vangūs pripažinti savo paklydimus ir klaidas,
ir todėl juos reikia mokyti, būtina priversti atsipeikėti. Manau, jog
tai irgi niekur neveda.
Trečias dalykas turbūt yra sudėtingiausias – tai litvakų ir
lietuvių santykiai. Dar neseniai ir Lietuvos kultūros istorijoje buvo
sakoma, kad Lietuvos kultūroje yra daug ryškių litvakų
asmenybių, bet jie kažkokie užsieniečiai, ne visai tokie kaip mes,
sakoma, kad litvakų istorija ne tik kad nėra atskiras puslapis, net ne
atskiras tomas, bet yra atskira knyga, nesusijusi su motinine esmine
Lietuva. Manau, jog ir ši mintis nėra produktyvi šių
dienų pasaulyje, kuris yra bendraujantis, mažas, susijęs. Mes jau
padarėme keletą žingsnių, bandydami labai garsiai ir tvirtai prabilti,
kad litvakų istorija yra Lietuvos istorijos dalis. Žydiškas
Vilnius taip pat yra Vilnius ir litvakai Amerikoje taipogi yra Lietuvos
ambasadoriai bei Lietuvos dalis. Tai kol kas tik Lietuvos Vyriausybės
ir mano asmeninė nuomonė, galbūt dar keleto intelektualų. Plačioji
visuomenė, ko gero, dar nelabai supranta tokios perspektyvos
prasmingumą. Bet tokios kelionės kaip ši, tokie susitikimai,
bendri pokalbiai lašas po lašo tirpdo ledus ir gręžia tą
granito sieną. Ir galbūt ateis laikas, kai vyks tikrai civilizuotas,
demokratinis, šiuolaikiškas bendradarbiavimas. Manau,
Lietuva nepaprastai daug iš to išloštų, nes tas
ožių ant liepto reiškinys niekam nedavė naudos. Jeigu tu sėdi
apkasuose, tai tu nekuri kultūros, mokslo, gerovės. Manau, iš tų
apkasų mums reikia išlipti.
– Kodėl prireikė laukti 22 metus, kad JAV lietuviai pagaliau sulauktų pirmojo Lietuvos kultūros atašė Amerikoje?
– Galbūt viena iš priežasčių, kuri jau buvo mano paminėta,
– tam tikras šaltukas tarp lietuvių Lietuvoje ir lietuvių
bendruomenės Amerikoje. Tam tikras paslėptas, o kartais ir atviras
priešiškumas. Antra, tai moderniosios kultūros istorijos
neišmanymas ir nežinojimas, kokią įtaką JAV kultūra padarė
architektūrai, vizualiajam menui, kinui, šokiui, muzikai.
Galvojimas, kad JAV kultūra yra vien tik hamburgeriai, blogos TV
laidos, yra nesuvokimas, ką galima iš Amerikos gauti, kokio
lygio kultūrą galima atsivežti ir kiek daug lietuviams menininkams
reiškia nuvažiuoti į Carnegie Hall, Withney Museum MoMA ir t. t.
Manau, kad mes po truputį augame ir bręstame, kristalizuojasi kitas
žinojimas Lietuvoje. Labai džiaugiuosi, kad mūsų kultūros atašė
Evaldas Stankevičius pradeda darbą. Jau kunkuliuoja keletas įdomių
sumanymų, prie kurių žada prisidėti ir mūsų garbės konsulai JAV.
Mezgami ryšiai, tad manau, jog sulauksime iki šiol nebūtų
kultūrinių mainų.
– Jūsų pranešimas LR
garbės konsulų suvažiavime Oak Brook, IL, buvo tarsi dviejų dalių:
kalbėjote apie realybę, strategijas ir ambicijas.
– Net Kanados atstovas, buvęs konsulas Lietuvoje Brian Herman,
kai ambasadorė Gintė Damušytė jo paklausė, o kaip su
ištekliais kultūrai pačioje Kanadoje, atvirai prisipažino, jog
programa, kuri buvo skirta kultūros sklaidai užsienyje, buvo
visiškai išbraukta. Tad būkime realistai – galbūt
dabartinė ekonominė padėtis Lietuvoje kai kuriuose frontuose ir
giedrėja, tačiau niekas negali tvirtai pasakyti, kas bus toliau.
Būdamas vienas iš Vyriausybės narių matau, kad padėtis Lietuvoje
po truputį gerėja, bet lėtai, ir tikėtis, jog turėsime finansinių
srautų pliūptelėjimą į kultūrą ir tuo pačiu į sklaidą užsienyje, būtų
naivu. Todėl reikia galvoti, ką mes galime padaryti su tuo, ką turime.
O turime nemažai.
Savo pranešimo pradžioje ir bandžiau vardinti tai, ką mes
turime. Turime tarptautinių festivalių, kurie jau yra išsikovoję
gerą vardą, turime institucijų, kurios organizuoja mainus ir tai daro
ne vieneri metai, turime solidžių nacionalinių institucijų, muziejų ir
teatrų, turime garsių vardų visame pasaulyje. Kaip maža valstybė mes
turime milžinišką kultūrinį potencialą. Per mano dvejus buvimo
ministro kėdėje metus buvo daugybė paliudijimų, kokia sėkmė
ištinka lietuvių kultūros žmones labai toli nuo namų.
Tad mano pranešimas visų pirma buvo kreipimasis į konsulus kaip
į būsimus bendradarbius. Nurodžiau tuos mechanizmus, kuriuos galime
išplėtoti, sumetant į vieną puodą visus išteklius:
finansinius, žmogiškus ir paslaugų. Aš tikiu šiuo
potencialu. Bendradarbiavimas nėra jokia demagogija, tai –
kertinė sąvoka. Bandome tirpdyti ledus. Štai kartu su
Švietimo ir mokslo ministerija finansavome brangų filmą apie
Česlovą Milošą, vienintelį Nobelio premijos laureatą, gimusį
Lietuvos dirvoje. Su Soros fondu sukūrėme programą ,,Socialinės
atskirties mažinimas kultūros priemonėmis”. Kodėl taip negali
būti su Amerika? Tam reikia taip pat nugriauti tam tikras sienas savo
smegeninėse: mano – tavo, Amerika – Lietuva, arba kas man
iš to? Yra įvairių nevaisingų pasvarstymų, kurie sulaiko nuo
veikimo ir galiausiai nieko neduoda.
– O ambicijos?
– Ambicijos yra sukurti tai, ko nebuvo. Tai kiekvieno kūrėjo di
džiausia ambicija – ar tai būtų meno sritis, ar politika.
Kultūros atašė – pirmasis, tokia šiluma ir
intensyvumas Čikagoje – pirmą kartą, garbės konsulai –
galbūt ne tik simbolinės figūros, bet ir aktyvūs darbininkai. Tai ir
būtų mano ambicijos kontūrai. Dar ambicija būtų į solidžiausias
Amerikos meno institucijas infiltruoti Lietuvos menininkus, orkestrus,
solistus, dailininkus, kino kūrėjus ir kt. Ir savo ruožtu labai dideles
žvaigždes bei Amerikos kūrėjus parodyti Lietuvai.
– Ar nemanote, jog reikia užsienyje kuriančių lietuvių duomenų bazės?
– Taip, elektroninė demokratija gali daug kam padėti. Buvome
paprašyti garbės konsulų sukurti Lietuvoje tokią bazę, kuri
leistų matyti trajektorijas kuriančių menininkų JAV. Kažkas vyksta kur
nors į Detroit miestą, tai kodėl ir į Čikagą to nenuvežus? Prielaidas
tam matau, nes turime gana centralizuotą sklaidos mechanizmą –
Tarptautinės kultūros programos centrą (TKPC). Turime planų atkurti
Lietuvos institutą, nors iki rinkimų turime mažai laiko. Mūsų svajonė
– turėti Lietuvių instituto padalinį New York mieste arba net ir
Čikagoje, kad Lietuvos vardas būtų skleidžiamas sistemingai, ne
atsitiktinai.
– Lietuvos Vyriausybės kuriama
„Globali Lietuva” – kiek joje galėtų būti kultūros,
kokias jos atšakas įsivaizduotumėte?
– Kultūra yra galingas įrankis, kuris tirpdo ledus, natūraliai,
neprievartiniu būdu suveda žmones. ,,Globalioje Lietuvoje”
kultūros segmentas yra labai svarbus. Yra tokia iniciatyva
„Migruojantys paukščiai”, kuri grąžina emigrantus į
Lietuvą kūrybiniams projektams, ir daugybė kitų. Kultūros ministerijai,
kuri perskirsto ir tvarkosi su mokesčių mokėtojų pinigais, rūpi ir
aukštas profesionalumas. Tad mūsų funkcijos šiek tiek yra
kitokios nei Lietuvių Fondo, kuris skatina ir remia lietuviškumą
apskritai. Mūsų atveju tas lietuviškumas turėtų reikštis
aukšto lygio profesinėmis formomis, o jam turėtų atstovauti
menininkai, kurie to verti, kurie yra pasiekę tam tikrą lygį. Nes yra
daug mėgėjų, kurie gali reikštis kitose plotmėse. ,,Globalioje
Lietuvoje” taip pat į tai orientuosimės. Kad nebūtų tik smagus
pabaliavojimas kartu, bet sykiu būtų kuriama aukšto lygio kokybė.
– Susitikime su JAV ir Kanados
Lietuvių Bendruomenių atstovais greičiausiai nebus išvengta ir
lietuviško paveldo JAV klausimo. Kokio svarbumo ši tema
yra Jums, Jūsų vadovaujamai ministerijai?
– Nesu atidžiai išanalizavęs amerikiečių paveldosaugos
sistemos. New York užpernai susitikome su Paveldo departamento
vadovais, diskutavome apie problemas, kurios yra panašios. Bet,
kaip man pranešė, yra nemažai atvejų Amerikoje, kai vertingi
paveldo objektai yra be gailesčio nugriaunami, nes jie trukdė miesto
ekonominei plėtrai, komfortui. Tad labai sunku kalbėti su sistema, kuri
yra nepanaši į tave. Lietuvos požiūris į paveldą yra perdėtas
– jis ypač pabrėžia saugos aspektą, tad net ir nevertingi
objektai yra saugomi (pvz., pusiau nugriuvęs kluonas ar kelios dvarelio
plytos). O amerikiečiai, atrodo, gali ir bažnytėlę nugriauti ar kokį
labai vertingą pastatą, įskaitant net Frank Lloyd Wright pastatus, kiek
man pasakojo. Antra, tas apsektas – tai sodybų tuštėjimo
metas. Lietuvoje mes turime problemą su regioninėmis mokyklomis, kurios
irgi kelia labai daug emocijų. Kai dėl demografinės krizės ar
emigracijos sumažėja mokinių, mokyklos uždaromos. Tada tėvų komiteto
nariai pyksta, protestuoja, tai patenka į spaudą, puolama
Švietimo ir mokslo ministerija ir t. t. Tai tas pats
mechanizmas, kaip ir turimas mūsų atvejis Amerikoje (Aušros
Vartų bažnyčia Mahattan – D.C.). Bažnyčia uždaroma, nes joje
sumažėja parapijiečių skaičius, parapija praretėjusi ar
ištirpusi. Tokiu atveju valstybei yra labai sunku kalbėtis su
Bažnyčia. Mes su arkivysk. Sigitu Tamkevičiumi esame nemažai svarstę,
kaip būtų galima dialogu bendrauti su kard. Dolan, ar įmanomas kažkoks
spaudimas, maldavimas ar kas kita. Šiai dienai turime pralaimėtą
bylą, kuri, berods, pralaimėta be teisės apskųsti. Žinoma, yra graudu
ir liūdna dėl to, nes ta bažnyčia buvo lietuvių pastangomis pastatyta.
Su tuo teko susidurti Philadelphia Lietuvių namuose, kuriuose
trečiabangiams neįdomu lankytis, o dipukų jau gretos retėja. Man sako:
,,Tai jūs iš Vilniaus nupirkite tą pastatą ir įpūskite
gyvybę.” Šitam pasiūlymui reikėtų, deja, pasakyti
,,ne”, nes šie pastatai yra reikalingi tik tada, kai yra
gyvybinga bendruomenė. Joks Vilnius neįpūs jam gyvybės, jei pačioje
Philadelphia nekunkuliuos gyvenimas. Tas namas ir yra statytas žmonėms,
kuriems malonu matyti vienas kitą, kažką veikti kultūriškai. Tad
turime daugialypį reiškinį, todėl labai sunku spręsti. Ir
signalas iš Lietuvos, taip pat ir iš manęs ateina, kad
vienintelis kelias yra pačiai lietuvių bendruomenei dėti pastangas.
Šiaurės Amerikoje ir Meksikoje dirbančių Lietuvos garbės konsulų posėdžio dalyviai.
L.R. kultūros ministras Arūnas Gelūnas – viduryje.