eggs

Velykiniai margučiai, užtikrinantys saugumą

RAIMUNDAS MARIUS LAPAS

ursuleViena pagrindinių pavasario švenčių – Šv. Velykos – dažnam siejasi su margučiais, jų ridenimu bei kitomis linksmybėmis. Nieko nuostabaus – juk tai graži liaudiška tradicija, koja kojon per amžius žingsniavusi kartu su religine Kristaus prisikėlimo švente. Bet ar nekyla pavojus išnykti mūsų lietuviškiems papročiams šiame sparčiai besikeičiančiame, vis labiau virtualėjančiame, svetimėjančiame ir praktiškėjančiame pasaulyje? Apie velykines tradicijas JAV nutariau pašnekinti garsios mūsų tautodailininkės Uršulės Astrienės dukrą Albertą, gyvenančią California valstijoje.

Kiaušiniai – pusryčiams, ne tik per Velykas

Nors Alberta Astraitė 1952 m. gimė Grand Rapids, Michigan, o aš – kiek vėliau Čikagoje, mūsų keliai suėjo ne kartą. Iš pradžių paauglystėje, kai ji su broliu atvykdavo į Čikagą padėti savo mamai Uršulei Astrienei vesti margučių marginimo pamokas Balzeko lietuvių kultūros muziejuje. Kiek vėliau, 1977 metų vasarą, pažinimo vėjas nubloškė mane kartu su būreliu kitų užsienio lietuvių į Lietuvos sostinę. Vilniaus universiteto lietuvių kalbos kursuose iš naujo susipažinau su Alberta. Karštą vasarą studentų bendrabutyje Olandų gatvėje gal ir nebuvo reikalo kalbėti apie krikščioniškų švenčių tradicijas, užtat mus tikrai apjungdavo ,,ritualinis” kiaušinių virimas pusryčiams bendroje virtuvėje. Per pastaruosius tris dešimtmečius mudu su Alberta retsykiais vis susitinkame: tai per dainų ar šokių šventę, tai dar kokia proga. Tačiau labiausiai mus sieja sentimentas nuostabiesiems Velykiniams margučiams – neveltui jie laikomi Prisikėlimo šventės simboliu ir gyvybės ženklu!

Vaikystės prisiminimai

Paklausiau Albertos, kokias ji prisimena savo vaikystės Šv. Velykas. Prisipažino, kad ne kažin ką – tik tai, kas įamžinta šeimos nuotraukų albume. Per Gavėnią šeima visada eidavo Kristaus kančių keliais – stacijomis. Artėjant Velykoms, mama svogūnų lukštuose virdavo kiaušinius, o Astrų šeimos jaunimui rūpėjo, kad margučių spalva būtų kuo ryškesnė. Prie šventinio stalo dauždavosi margučiais – bandydavo, kieno stipresnis! Šeimos galva nedalyvaudavo kiaušinių marginime, tačiau, anot Albertos, jos tėvelis visuomet sugebėdavo išsirinkti stipriausią margutį ir visus prie stalo nurungdavo. Jis įdomiai pasakodavo apie Velykas Lietuvoje, o taip pat aiškindavo vaikams, kaip svarbu margučius suvalgyti! Ant Astrų šeimos šventinio stalo Grand Rapids puikuodavosi, žinoma, ir velykiniai konditerijos gaminiai – ,,ežiukai”, ,,beržo šaka”. Po pusryčių, apsišarvavę pintinėmis, vaikai su tėveliu vykdavo į gretimą parką ieškoti daugiau margučių – tokiu būdu atiduodami duoklę amerikiečių ,,Easter egg hunt” papročiui, kuris iš tikrųjų neturi jokių sąsąjų su lietuviškomis tradicijomis.

Alberta tebeturi vieną iš pirmutinių savo pačios nudažytų margučių. Kiaušinis datuotas 1960 metais, kai Astraitei tebuvo aštuoneri. Nors ir dažnai po to ji keisdavo savo gyvenamąjį adresą, šios relikvijos pasiimti neužmiršdavo. Man buvo įdomu sužinoti, kaip atrodo tas kiaušinis? Albertos atsakymas – paprastas: ,,Labai, labai gražus margutis! Dažytas svogūnų lukštais. Išskutinėtas saulute, kryžiumi bei kita lietuviš ka ornamentika.” Tuomet, 7-to dešimtmečio pradžioje, Grand Rapids lietuviai ypatingai gražiai puoselėjo velykines tradicijas. Vietos ateitininkai rengdavo margučių parodas. Rungtyniaudavo visi – ir jaunučiai, ir moksleiviai. Kiekvienas vaikas norėjo laimėti premiją už gražiausią margutį! Mano pašnekovė tokių apdovanojimų yra susižėrusi ne vieną.

Tradicijos – iš kartos į kartą

Albertos mama Uršulė Astrienė 1932 m. baigė Valakų žiemos žemės ūkio mokyklą ir mezgimo kursus. Tačiau tautodailės tradicijos jos šeimoje buvo perduodamos iš kartos į kartą. Augdama Sausininkuose, Uršulė iš savo motinos išmoko pinti iš šiaudų, kurti karpinius, marginti margučius. Nuo Uršulės neatsiliko ir jos sesuo, puoselėjusi šias tradicijas ir Amerikoje, nors, anot Albertos, ,,mama turėjo žymiai jautresnę menininkės gyslelę ir norėjo ją puoselėti”.

Visas Astrų šeimos atžalynas mokėjo marginti margučius – ir Alberta, ir jos broliai bei sesuo. Be to, jie šią tradiciją išvedė iš privačių šeimos rėmų. Nuo 1967 metų Uršulė Astrienė vesdavo kasmetines margučių marginimo pamokas Balzeko muziejuje Čikagoje. Kartais vairuotojo vaidmenį atlikdavęs Uršulės sūnus Donatas taip pat tapo šios tautodailės šakos instruktoriumi ir mamos padėjėju. Jei Donatas negalėdavo, jį pakeisdavo kitas brolis Antanas. Neatsilikdavo ir sesuo, tuomet dar gimnazistė Alberta. O sesuo Marytė, gyvendama California, margučių meną iki šiol propaguoja San Francisco lietuvių telkinyje.

Visi keliai – į išeivijos sostinę

Astrienės margučių marginimo pamokos Čikagoje vykdavo ne senose kukliose Lietuvių kultūros muziejaus patalpose Archer gatvėje (į dabartines patalpas Pulaski gatvėje muziejus persikėlė prieš 30 metų), o šalimais – žymiai erdvesniame ,,Balzekas Motors” automobilių salone. Mat kasmet į tokius ,,kursus” susirinkdavo net porą trejetą šimtų entuziastų – beveik vien moterys. Juos vesti padėdavo salono savininko žmona Irena Balzekas, muziejaus gildijos narės, tačiau vis tiek prie kiekvienos ,,mokinės” būtinai prieidavo ir pati Astrienė. Anot dukros Albertos, ,,mamos anglų kalba buvo silpna, tad ji tiesiog skutinėdavo – nekalbėdavo”.

Įdomu, kaip Albertos broliai Donatas ir Antanas jausdavosi tokiose išimtinai moteriškose ,,pramogose”? Pašnekovė užtikrino, kad pagarba mamytei ir meilė margučių menui nugalėdavo bet kokius kompleksus. Beje, pati Alberta yra mokiusi marginimo meno vaikus Neringos ir Dainavos stovyklose. Ji pastebėjo, jog berniukams ypač patikdavo margučius skutinėti, nes jie savo rankose galėjo laikyti peilį – jėgos simbolį! Mergaitės labiau mėgdavo dirbti su vašku.

,,Margučių karalienė” Astrienė su margučiais draugavo beveik iki pat savo mirties. Paskutinį sykį pamokas Balzeko muziejuje ji vedė su savo dukra Maryte. Garsioji išeivijos tautodailininkė apleido šį pasaulį prieš trejetą metų, būdama 95-rių. Lietuviškų kalėdinių šiaudinukų pamokas ji vesdavo ir daugelyje kitų lietuviškų telkinių, tačiau paslaptingo margučių meno paslaptis Astrienė atskleisdavo tik savojoje Grand Rapids gyvenvietėje bei išeivijos sostinėje Čikagoje.

Vašku ar peiliuku?

Viskas, iš ko Astrienė gamindavo savo kūrinėlius, buvo gamtos dovanos. Vasarą Astros vykdavo į kaimą parsivežti rugių bei kviečių. Juos paruošdavo, džiovindavo, o rudenį pradėdavo šiaudinukus gaminti. Šeima nepriėmė ,,amerikietiškos” tradicijos, kurią propagavo čia gimę pirmosios emigracijos bangos lietuviai (pavyzdžiui, čikagiečiai Juzefina Daužvardienė, Frank Zapolis, Helen Pius) – naudoti popierinius ,,drinking fountain straws” šiaudelius. Visada būdavo pasirūpinta, kad eglutės papuošalams užtektų tikrų šiaudų. Šiaudinukus iš natūralių kviečių bei rugių Alberta kartu su dailininke Danguole Stončiūte-Kuoliene vėliau diegė jaunimo meno dienų stovyklose.

Astrienė mėgdavo skutinėti, jai tai buvo lengviau, o Alberta išmoko kiaušinius marginti su vašku. Kitur – ne namie. Ji sako, kad kiaušinių dažymui jų namuose nebuvo naudojamos nei juodalksnių žievės, nei beržo lapai, nei burokėlių sultys – tik svogūnų lūkštai. Kadangi kasmet dažydavo apie porą šimtų kiaušinių, reikėdavo išgauti įvairumo, todėl būdavo pasikliaujama ir pirktiniais dažais, dažnai juos maišant su svogūnų lūkštais. Actas, anot jos, taip pat nepamainomas kiaušinių marginimo procese – jis užtvirtina spalvą. Alberta mano, jog dar geriau į lukštus įmaišyti maistinių dažų (,,food coloring”) – išgausi sodresnę spalvą, be to, tokius kiaušinius galima drąsiai valgyti. Ji pastebi, jog ukrainietiški margučių dažai yra patys stipriausi, tačiau jais nudažytus kiaušinius tegali palikti parodai – dėl dažų cheminės sudėties tokių margučių valgyti nepatartina. Albertos mėgiamiausia margučių spalva yra ,,fusia” – ciklomenų. Ne visiškai tradicinė lietuviška spalva, ar ne?

Ar būta ,,avarijų”? Mano pašnekovė suprato, kur suku, ir pradėjo juoktis: ,,Turi omenyje, kai raudoni dažnai išsilieja ant parketo? Būta.” Astrų šeima žino, kad nulakuotus margučius laikyti daug saugiau – nors ir čia visko gali nutikti.

Viename kiaušinyje – visa Lietuva

Prisimenu, gal prieš 45 metus lankydamas ,,margučių karalienės” pamokas ir įstengęs gana detaliai išskutinėti Gedimino pilį, laikiau save esant precizišku jaunu tautodailininku. Bet, palyginti su „margučių karaliene”, tebuvau mailius – Astrienė viename margutyje sugebėdavo išskusti ir Kryžių kalną, ir tautinę juostą, ir Gedimino pilį, ir savo tėviškę, ir lietuvaitės portretą, jau nekalbant apie ramunes ar saulutę! Nemažai mamytės išskutinėtų margučių yra Albertos namuose California. Dalis jų rodomi Vilkaviškio kraštotyros muziejuje. Nemažai Astrienės kūrinių galima pamatyti ir įvairiose Lietuvoje išleistose knygose.

Senovėje kaimiečiai margučius įmūrydavo trobos sienoje, kad pastogė būtų apsaugota nuo piktųjų dvasių. Manau, kad ir tai Suvalkijos kultūrinei įstaigai gerb. Uršulės margučiai užtikrina saugumą. Ko gero, ši paslaptingumo ir saugumo dvasia vyrauja ir Albertos pastogėje San Francisco bei visur, kur gyvena Astrų šeimos nariai, jų vaikai bei vaikaičiai – California, New York, Michigan, Maryland, Colorado ir net tokiuose egzotiškuose pasaulio ,,užkampiuose” kaip Brazilija ar Kazachstanas.

eggs