Velykiniai margučiai, užtikrinantys saugumą
RAIMUNDAS MARIUS LAPAS
Viena
pagrindinių pavasario švenčių – Šv. Velykos –
dažnam siejasi su margučiais, jų ridenimu bei kitomis linksmybėmis.
Nieko nuostabaus – juk tai graži liaudiška tradicija, koja
kojon per amžius žingsniavusi kartu su religine Kristaus prisikėlimo
švente. Bet ar nekyla pavojus išnykti mūsų
lietuviškiems papročiams šiame sparčiai besikeičiančiame,
vis labiau virtualėjančiame, svetimėjančiame ir
praktiškėjančiame pasaulyje? Apie velykines tradicijas JAV
nutariau pašnekinti garsios mūsų tautodailininkės Uršulės
Astrienės dukrą Albertą, gyvenančią California valstijoje.
Kiaušiniai – pusryčiams, ne tik per Velykas
Nors Alberta Astraitė 1952 m. gimė Grand Rapids, Michigan, o aš
– kiek vėliau Čikagoje, mūsų keliai suėjo ne kartą. Iš
pradžių paauglystėje, kai ji su broliu atvykdavo į Čikagą padėti savo
mamai Uršulei Astrienei vesti margučių marginimo pamokas Balzeko
lietuvių kultūros muziejuje. Kiek vėliau, 1977 metų vasarą, pažinimo
vėjas nubloškė mane kartu su būreliu kitų užsienio lietuvių į
Lietuvos sostinę. Vilniaus universiteto lietuvių kalbos kursuose
iš naujo susipažinau su Alberta. Karštą vasarą studentų
bendrabutyje Olandų gatvėje gal ir nebuvo reikalo kalbėti apie
krikščioniškų švenčių tradicijas, užtat mus tikrai
apjungdavo ,,ritualinis” kiaušinių virimas pusryčiams
bendroje virtuvėje. Per pastaruosius tris dešimtmečius mudu su
Alberta retsykiais vis susitinkame: tai per dainų ar šokių
šventę, tai dar kokia proga. Tačiau labiausiai mus sieja
sentimentas nuostabiesiems Velykiniams margučiams – neveltui jie
laikomi Prisikėlimo šventės simboliu ir gyvybės ženklu!
Vaikystės prisiminimai
Paklausiau Albertos, kokias ji prisimena savo vaikystės Šv.
Velykas. Prisipažino, kad ne kažin ką – tik tai, kas įamžinta
šeimos nuotraukų albume. Per Gavėnią šeima visada eidavo
Kristaus kančių keliais – stacijomis. Artėjant Velykoms, mama
svogūnų lukštuose virdavo kiaušinius, o Astrų
šeimos jaunimui rūpėjo, kad margučių spalva būtų kuo
ryškesnė. Prie šventinio stalo dauždavosi margučiais
– bandydavo, kieno stipresnis! Šeimos galva nedalyvaudavo
kiaušinių marginime, tačiau, anot Albertos, jos tėvelis visuomet
sugebėdavo išsirinkti stipriausią margutį ir visus prie stalo
nurungdavo. Jis įdomiai pasakodavo apie Velykas Lietuvoje, o taip pat
aiškindavo vaikams, kaip svarbu margučius suvalgyti! Ant Astrų
šeimos šventinio stalo Grand Rapids puikuodavosi, žinoma,
ir velykiniai konditerijos gaminiai – ,,ežiukai”, ,,beržo
šaka”. Po pusryčių, apsišarvavę pintinėmis, vaikai
su tėveliu vykdavo į gretimą parką ieškoti daugiau margučių
– tokiu būdu atiduodami duoklę amerikiečių ,,Easter egg
hunt” papročiui, kuris iš tikrųjų neturi jokių sąsąjų su
lietuviškomis tradicijomis.
Alberta tebeturi vieną iš pirmutinių savo pačios nudažytų
margučių. Kiaušinis datuotas 1960 metais, kai Astraitei tebuvo
aštuoneri. Nors ir dažnai po to ji keisdavo savo gyvenamąjį
adresą, šios relikvijos pasiimti neužmiršdavo. Man buvo
įdomu sužinoti, kaip atrodo tas kiaušinis? Albertos atsakymas
– paprastas: ,,Labai, labai gražus margutis! Dažytas svogūnų
lukštais. Išskutinėtas saulute, kryžiumi bei kita
lietuviš ka ornamentika.” Tuomet, 7-to dešimtmečio
pradžioje, Grand Rapids lietuviai ypatingai gražiai puoselėjo velykines
tradicijas. Vietos ateitininkai rengdavo margučių parodas.
Rungtyniaudavo visi – ir jaunučiai, ir moksleiviai. Kiekvienas
vaikas norėjo laimėti premiją už gražiausią margutį! Mano
pašnekovė tokių apdovanojimų yra susižėrusi ne vieną.
Tradicijos – iš kartos į kartą
Albertos mama Uršulė Astrienė 1932 m. baigė Valakų žiemos žemės
ūkio mokyklą ir mezgimo kursus. Tačiau tautodailės tradicijos jos
šeimoje buvo perduodamos iš kartos į kartą. Augdama
Sausininkuose, Uršulė iš savo motinos išmoko pinti
iš šiaudų, kurti karpinius, marginti margučius. Nuo
Uršulės neatsiliko ir jos sesuo, puoselėjusi šias
tradicijas ir Amerikoje, nors, anot Albertos, ,,mama turėjo žymiai
jautresnę menininkės gyslelę ir norėjo ją puoselėti”.
Visas Astrų šeimos atžalynas mokėjo marginti margučius –
ir Alberta, ir jos broliai bei sesuo. Be to, jie šią tradiciją
išvedė iš privačių šeimos rėmų. Nuo 1967 metų
Uršulė Astrienė vesdavo kasmetines margučių marginimo pamokas
Balzeko muziejuje Čikagoje. Kartais vairuotojo vaidmenį atlikdavęs
Uršulės sūnus Donatas taip pat tapo šios tautodailės
šakos instruktoriumi ir mamos padėjėju. Jei Donatas negalėdavo,
jį pakeisdavo kitas brolis Antanas. Neatsilikdavo ir sesuo, tuomet dar
gimnazistė Alberta. O sesuo Marytė, gyvendama California, margučių meną
iki šiol propaguoja San Francisco lietuvių telkinyje.
Visi keliai – į išeivijos sostinę
Astrienės margučių marginimo pamokos Čikagoje vykdavo ne senose
kukliose Lietuvių kultūros muziejaus patalpose Archer gatvėje (į
dabartines patalpas Pulaski gatvėje muziejus persikėlė prieš 30
metų), o šalimais – žymiai erdvesniame ,,Balzekas
Motors” automobilių salone. Mat kasmet į tokius ,,kursus”
susirinkdavo net porą trejetą šimtų entuziastų – beveik
vien moterys. Juos vesti padėdavo salono savininko žmona Irena
Balzekas, muziejaus gildijos narės, tačiau vis tiek prie kiekvienos
,,mokinės” būtinai prieidavo ir pati Astrienė. Anot dukros
Albertos, ,,mamos anglų kalba buvo silpna, tad ji tiesiog skutinėdavo
– nekalbėdavo”.
Įdomu, kaip Albertos broliai Donatas ir Antanas jausdavosi tokiose
išimtinai moteriškose ,,pramogose”?
Pašnekovė užtikrino, kad pagarba mamytei ir meilė margučių menui
nugalėdavo bet kokius kompleksus. Beje, pati Alberta yra mokiusi
marginimo meno vaikus Neringos ir Dainavos stovyklose. Ji pastebėjo,
jog berniukams ypač patikdavo margučius skutinėti, nes jie savo rankose
galėjo laikyti peilį – jėgos simbolį! Mergaitės labiau mėgdavo
dirbti su vašku.
,,Margučių karalienė” Astrienė su margučiais draugavo beveik iki
pat savo mirties. Paskutinį sykį pamokas Balzeko muziejuje ji vedė su
savo dukra Maryte. Garsioji išeivijos tautodailininkė apleido
šį pasaulį prieš trejetą metų, būdama 95-rių.
Lietuviškų kalėdinių šiaudinukų pamokas ji vesdavo ir
daugelyje kitų lietuviškų telkinių, tačiau paslaptingo margučių
meno paslaptis Astrienė atskleisdavo tik savojoje Grand Rapids
gyvenvietėje bei išeivijos sostinėje Čikagoje.
Vašku ar peiliuku?
Viskas, iš ko Astrienė gamindavo savo kūrinėlius, buvo gamtos
dovanos. Vasarą Astros vykdavo į kaimą parsivežti rugių bei kviečių.
Juos paruošdavo, džiovindavo, o rudenį pradėdavo
šiaudinukus gaminti. Šeima nepriėmė
,,amerikietiškos” tradicijos, kurią propagavo čia gimę
pirmosios emigracijos bangos lietuviai (pavyzdžiui, čikagiečiai
Juzefina Daužvardienė, Frank Zapolis, Helen Pius) – naudoti
popierinius ,,drinking fountain straws” šiaudelius. Visada
būdavo pasirūpinta, kad eglutės papuošalams užtektų tikrų
šiaudų. Šiaudinukus iš natūralių kviečių bei rugių
Alberta kartu su dailininke Danguole Stončiūte-Kuoliene vėliau diegė
jaunimo meno dienų stovyklose.
Astrienė mėgdavo skutinėti, jai tai buvo lengviau, o Alberta
išmoko kiaušinius marginti su vašku. Kitur –
ne namie. Ji sako, kad kiaušinių dažymui jų namuose nebuvo
naudojamos nei juodalksnių žievės, nei beržo lapai, nei burokėlių
sultys – tik svogūnų lūkštai. Kadangi kasmet dažydavo apie
porą šimtų kiaušinių, reikėdavo išgauti įvairumo,
todėl būdavo pasikliaujama ir pirktiniais dažais, dažnai juos
maišant su svogūnų lūkštais. Actas, anot jos, taip pat
nepamainomas kiaušinių marginimo procese – jis užtvirtina
spalvą. Alberta mano, jog dar geriau į lukštus įmaišyti
maistinių dažų (,,food coloring”) – išgausi sodresnę
spalvą, be to, tokius kiaušinius galima drąsiai valgyti. Ji
pastebi, jog ukrainietiški margučių dažai yra patys stipriausi,
tačiau jais nudažytus kiaušinius tegali palikti parodai –
dėl dažų cheminės sudėties tokių margučių valgyti nepatartina. Albertos
mėgiamiausia margučių spalva yra ,,fusia” – ciklomenų. Ne
visiškai tradicinė lietuviška spalva, ar ne?
Ar būta ,,avarijų”? Mano pašnekovė suprato, kur suku, ir
pradėjo juoktis: ,,Turi omenyje, kai raudoni dažnai išsilieja
ant parketo? Būta.” Astrų šeima žino, kad nulakuotus
margučius laikyti daug saugiau – nors ir čia visko gali nutikti.
Viename kiaušinyje – visa Lietuva
Prisimenu, gal prieš 45 metus lankydamas ,,margučių
karalienės” pamokas ir įstengęs gana detaliai išskutinėti
Gedimino pilį, laikiau save esant precizišku jaunu
tautodailininku. Bet, palyginti su „margučių karaliene”,
tebuvau mailius – Astrienė viename margutyje sugebėdavo
išskusti ir Kryžių kalną, ir tautinę juostą, ir Gedimino pilį,
ir savo tėviškę, ir lietuvaitės portretą, jau nekalbant apie
ramunes ar saulutę! Nemažai mamytės išskutinėtų margučių yra
Albertos namuose California. Dalis jų rodomi Vilkaviškio
kraštotyros muziejuje. Nemažai Astrienės kūrinių galima pamatyti
ir įvairiose Lietuvoje išleistose knygose.
Senovėje kaimiečiai margučius įmūrydavo trobos sienoje, kad pastogė
būtų apsaugota nuo piktųjų dvasių. Manau, kad ir tai Suvalkijos
kultūrinei įstaigai gerb. Uršulės margučiai užtikrina saugumą.
Ko gero, ši paslaptingumo ir saugumo dvasia vyrauja ir Albertos
pastogėje San Francisco bei visur, kur gyvena Astrų šeimos
nariai, jų vaikai bei vaikaičiai – California, New York,
Michigan, Maryland, Colorado ir net tokiuose egzotiškuose
pasaulio ,,užkampiuose” kaip Brazilija ar Kazachstanas.