Kubilinskas ir mes
VYTAUTAS V. LANDSBERGIS
Daugelį mūsų nuo vaikystės lydėjo ir tebelydi paprasti, žavūs Kosto
Kubilinsko eilėraščiai: Eglutė skarota,/ Eglutė žalia./
Meškutė gauruota/Ją lanko šile./ Jos liauną kamieną/
Kalena geniai,/ Naujų metų dieną/ Ją puoš mokiniai.
Sovietmečiu niekas per daug nesiaiškino, ką kuris iš
rašytojų veikė pokario metu – skaitėme Kubilinsko poeziją,
mokėmės atmintinai. Džiūgavome matydami Dalios Tamulevičiūtės aktorių
dešimtuko vaidinamą „Bebenčiuką’’ Jaunimo
teatre.
Ir staiga šokas – Lietuvai laisvėjant pasklinda žinia, jog
Kubilinsko rankos suteptos partizanų krauju. Pasirodo, 1947 metais
rašytojas buvo užverbuotas sovietinio saugumo ir infiltruotas į
partizanų būrį (partizaniškas slapyvardis –
„Kapsas’’, MGB duotas agentūrinis slapyvardis –
„Varnas’’). 1949 metų kovo 7 dieną Kubilinskas
nušauna miegantį Dainavos apygardos partizanų vadą Benediktą
Labėną-Kariūną ir išduoda visas jam žinomas partizanų slėptuves.
Tąkart žuvo 15 partizanų.
Vėliau buvo išspausdinti ir (25-erių metų žuvusio) partizanų
vado Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraščiai. Juose
aprašoma, kaip Kubilinskas (Kapsas) išdavė partizanus.
Kovo mėn. 13 d.
(...) Ši žinia tarytum perkūnu nutrenkia mane. Pasidaro silpna,
ir kurį laiką tyliu. Dieve, Dieve nejaugi rado mūsų bunkerius? Nejaugi
visi žuvo, nejaugi mes netekom viso savo kelerių metų sunkaus darbo
vaisių? Aš nepajėgiu galvoti. Guoba pasakoja tai, ką girdėjo.
Visas miškas buvo gulte apgultas. Apie 4 val. vakaro prasidėjo
sprogimai ir šaudymas. Vienas sprogimas buvo toks didelis, jog
žmonės už 4–5 km matė iškylant iš miško
dūmus. Įvykio kryptį beveik visi nurodydavo vienodai: vieni į Lelionių
pusę, kiti – į Žemaitėlių. Viena ryšininkė buvo atbėgus
perspėti mus, kad atgal nevažiuotume.
Aišku. Užklupo mūsų bunkerius. Bet kurį? Žaibo ar mūsų? O, galbūt, abudu kartu? (…)
Ir taip be galo. Kaip suderinti tuos pranešimus? Širdyje
lyg koks kirminas glūdi ir nuodija visą kraują. Žuvo viskas.
Išdavikai ilgai mus sekė, kol pagaliau susekė. Dažnas
vaikščiojimas, turbūt, išdavė mus. Prieš akis
stovi Žaibas ir juokiasi, liūdnas, susinervinęs ir ligotas Kariūnas,
vos spėjęs įstoti į partizanus Vilnis, Kapsas, Vanagas. (...)
Aš iš pradžių nieko neįtariu. Tačiau Vieversys tuojau pastebi:
– Ar negalėjo Kapsas ir Vilnis nušauti miegantį Kariūną ir pabėgti į Alytų?
Nenoriu tikėti, tačiau kažkas panašu į tikrovę. Ne, jie negalėjo
išduoti ir, be to, taip niekšingai, kaip klastingos
gyvatės. Juk jie abu poetai, abu inteligentai, abu sielojosi mūsų
tautos likimu. Norėdami sunaikinti apygardos štabą, jie, o ypač
Kapsas, juk turėjo geresnių progų. Galėjo išduoti Vanagą ir
mane, arba ir dabar, kai nebuvom dar išvykę. Aš nesu
literatūros kritikas, tačiau tai, ką jie turėjo atsivežę, buvo sukurta
širdies, bet ne liežuvio... Aš netikiu. Tokios
niekšybės, tokio velniško išdavimo dar nebuvo
partizanų istorijoje. Judas šiuo atveju būtų toli pralenktas.
(...)
Ir mano viduje kaupiasi didžiulė neapykanta išdavikams.
Prakeikti niekšai ir bailiai! O! Jeigu jūs mums patektute į
rankas! lštisus savo gyvenimo metus atiduotume, kad galėtume
akis į akį susitikti. Pajustumėte ant savo kailio, kaip miršta
išdavikai. (...)
Dabar aš jau turiu beveik pilną vaizdą, kas čia įvyko. Vilnis ir
Kapsas sumanė grįžti atgal, tačiau tai buvo galima padaryti tik
išdavus mus. Galimas dalykas, kad Kapsas su tokiu planu ir
atvažiavo paskutinį kartą pas mus. Matyt, jis dar gerai nebuvo
įsidėmėjęs tos vietos, kur buvo Žaibo bunkeris, todėl norėjo geriau
įsitikinti. Kol buvome bunkeryje aš, Vieversys ir Guoba, Kapsas
ir Vilnis neišdrįso pradėti savo išdavikiško
darbo. Bet kai jie liko vieni su Kariūnu, radosi puikiausia proga.
Gal jie jau seniai buvo numatę šią niekšybę? Vargu. Kai
mes trise išvykom, jie galėjo laisvai išsikalbėti ir
aptarti savo veikimo planus. Kuris iš jų sumanė ir įkalbėjo kitą
tai padaryti? Aš manau, kad Kapsas. Jis įtikinėjo Vilnį, kad
partizanauti nėra prasmės, nes vėliau ar anksčiau žūsią kaip ir visi
kiti. O išlikti gyvam vilčių maža, nes bolševikai
prieš partizanus pradėsią sustiprintą ofenzyvą. Karas neteikiąs
jokių vilčių, o jeigu jis ir bus tai už kokių 20 ar 30 metų. Be to,
čia, apygardos štabe, Vilnis vaidinąs nežymų vaidmenį, su juo
niekas nesiskaitąs. Geriau išduoti ir tokiu būdu grįžti į
tarybinių rašytojų eiles, gi čia, turint šitiek gabumų,
atsiveriančios plačiausios perspektyvos gerai uždirbti, gerai gyventi.
(...)
II
Daugelį nesmagių dalykų, vykusių ar tebevykstančių Lietuvoje, norisi
atmesti, ištrinti iš atminties – tarsi jie būtų ne
mūsų. Holokaustas – ne mūsų, pokaris, stribai, išdavystės,
žmogžudystės – ne mūsų, patyčios mokyklose, interneto
komentatoriai – ne mūsų, valdžia, nesugebanti susitarti dėl
svarbiausių valstybės siekių – irgi ne mūsų.
Taip galvojant, trinasi lietuviškos tapatybės kontūrai –
nes su neigiamais reiškiniais tapatintis nesmagu, o gražių,
kilnių dalykų beveik nesimato. Nebent laidotuvių prakalbose... Tačiau
tiek vieni, tiek kiti – yra mūsų gyvenimo pusės, mūsų genetinis
kodas: tiek partizanavimas (apsisprendimas aukotis, kariauti,
apsisprendimas žudyti ir būti nužudytu), tiek kolaboravimas
(apsisprendimas išlikti, bendradarbiaujat su okupantu). Abu jie
karo metu pateisinami ir reikalingi.
Tačiau kartais kyla pagunda į reiškinius, kurie Lietuvoje
atpažįstami kaip neigiami, nedarantys garbės, pažvelgti kitaip –
bandant suvokti ir priimti juos kaip asmeniškus įvykius: viskas,
kas vyko ir vyksta Lietuvoje, vyksta ir su manimi. Ne kaimyno namas
dega, o visų mūsų namai dega. (Net ir platesniu mastu – jei
Japonijai nesiseka, tai yra visų mūsų skausmas ir problema.)
Taigi, ar įmanoma priimti stribus, išdavikus, nusidėjėlius?
Suprasti jų motyvus, atleisti? Ar reikia viso to? Ir kaip suderinti
itin prastus Kubilinsko poelgius su itin gražiais jo
eilėraščiais vaikams? Viešumoje pasigirsta komentarų, kad
jų iš viso nebereiktų spausdinti (ar mokyti mokyklose).
Bet galima į šį klausimą pažvelgti ir kitaip – kokia
turėjo būti žmogaus atgaila, koks noras pabėgti nuo suaugusiųjų
pasaulio beprotybės, nuo savo paties demoniškumo, jeigu jis taip
giliai nėrė į vaikų poezijos pasaulį, ieškodamas atgaivos ir
tyrumo? Panašus atvejis – iškrypėlio, girtuoklio,
komunisto Pier Paolo Pazolini tyras evangelinis filmas
„Evangelija pagal Matą’’.
Antra vertus, krikščioniškai pasaulėžiūrai turėtų būti
priimtina ir tokia pažiūra, jog žmogus gali keistis – net
žmogžudys gali tapti šventuoju, kaip Saulius tapo
šventuoju Pauliumi. Prostitutė Magdalena irgi tampa
šventąja.
Neteisinant išdavikiško Kubilinsko poelgio, mokyklose vis
dėlto privalu dėstyti jo poeziją, kartu pateikiant ir
istorines-biografines detales. Geresnės (paradoksalios) psichodramos
nesugalvosi – žudikas ir vaikų poetas. O juk meno užduotis ir yra
išmokyti mąstyti bei atleisti. Savo istorijai, t. y. –
sau. Ne tik mokytis spalvinti juodai-baltai.