Aldutė Vakarė ,,Kartais Angelas pasirodo”:
lašai širdžiai, sielai, kūnui ir protui
Gegužės
pradžioje Čikagoje viešės Aldutė Vakarė – knygos ,,Kartais
Angelas pasirodo” autorė. Kaip ji sako, knygoje kalbama apie
žmogaus būties prasmę, joje sudėta dvidešimties metų sveiko
gyvenimo būdo patirtis, skaudūs išbandymai, padėję
išsilaisvinti sielai. ,,Šia knyga noriu pasakyti žmonėms,
kad niekada nebijotų sunkumų, nes jų nauda yra be galo saldi! Noriu
priminti, kad žmogus pirmiausia yra Siela, o tik po to kūnas. Esu
tikra: perskaitęs knygą iki galo, Tu suprasi, kodėl dažnai jautiesi
toks nelaimingas, nors turi ‘beveik viską’. Ji Tau
švelniai primins, kaip atrasti Save, kaip nebijoti būti Savimi,
kaip išmokti klausyti savo Vidinio balso… Tai pats
gražiausias balsas pasaulyje! Visi atsakymai yra mumyse – ir jei
tik leidžiam savo Vidiniam balsui kalbėti – jis pasako mums
viską!’” – taip pristato savo kūrinį Aldutė Vakarė.
Apie šią knygą ir apie kitus žmogaus gyvenime iškylančius
klausimus šnekamės su knygos autore.
– Papasakokite apie save.
– Esu kompanijos siela, kuriai patinka būti vienai. Myliu
vienumą, patinka būti su savo mintimis, tyloje, tačiau taip pat puikiai
jaučiuosi tarp žmonių. Patinka bendrauti su šiltais žmonėmis,
dalintis mintimis, šypsenomis, entuziazmu, šiluma,
gerumu. Ateina laikas – vėl turiu pabūti viena, ypač dabar, kai
visi mano darbai gimsta tyloje; mintys keliauja į knygą, į
fotografijas. ,,Tyla – tai takas, kuriuo ateina Dievas”
– rašau savo knygoje. Man to tako labai reikia.
Esu šeimos žmogus. Taip atsitiko, kad po 18 metų bendro gyvenimo
skaudžiai subyrėjo mano šeima. Tai paliko randus, bet kartu
šis įvykis davė nepaprastai daug. Skaudūs išgyvenimai
būtini sielos augimui, priimu šią patirį kaip neįkainojamą
dovaną. Jei ne ši patirtis – nebūtų ir knygos. Jau 8
metai, kaip esu viena. Svajoju sukurti gražią šeimą,
šeimą iš didžiosios raidės – tik apie tokią visada
svajojau, man niekada nereikėjo mažos laimės.
– Kaip gimė knyga ,,Kartais Angelas pasirodo”?
– Anksti pajutau, kad esu ,,Dievo plano dalis”. Tuo metu
mano šeimoje dar vyravo idilė. Mane užvaldė neapsakomas
žinojimas, kad šiame gyvenime turiu nuveikti kažką prasmingo,
kad turiu atlikti kažkokią misiją. Šis žinojimas mano
širdyje įžiebė ugnelę. Aš taip nuoširdžiai siekiau
būti Dievo plano dalimi. Tuo metu susikūriau maldą ir kas vakarą iki
šiol aš meldžiuosi savais žodžiais. Šią maldą
rasite mano knygoje. Aš taip nuoširdžiai norėjau būti
Dievo tarpininke žemėje. Savo malda prašiau Dievo, kad Jis
išvalytų iš manęs visas dvasines šiukšles
– puikybę, pasipūtimą, tuštybę, išdidumą.
Troškau būti dvasiškai švari, kad per mane Jis
galėtų atlikti gerus darbus žemėje. Tuo metu pradėjau užrašinėti
eilėraščius, aforizmus, kai kuriuos jų sudėjau į knygą. Man
tarsi buvo atvertos kūrybos durelės, tarsi buvo leista užrašyti
gražias mintis, po to visam dešimtmečiui tas dureles uždarė.
Tačiau paliko žinojimą, kad vieną dieną parašysiu knygą.
Netrukus po to man teko dalyvauti Silva metodo seminare. Ten gavau
neįtikėtiną patirį – meditacijos metu aš susitikau su
Dievu. Tada gavau žinią, kad mano darbas – užrašyti Dievo
žodžius. Įdomu yra tai, kad netrukus po to ir pradėjo griūti mano
gyvenimas. Kai dabar pasižiūriu atgal, suprantu, kad tada ir buvau
ruošiama šiai užduočiai, šiai misijai. Skausmo
nepatyrę, paviršutiniški žmonės tam netinka. ,,Žmonės tai
vadina kančia, Dievas tai vadina ‘Man reikia
tavęs’’’, – sakė kažkuris iš filosofų.
Taip ir yra! ,,Jūsų tikėjimas bus patikrintas” –
parašyta Biblijoje. Buvau patikrinta ir aš.
Po dešimties metų trukusio žinojimo, kad vieną dieną
parašysiu knygą, vieną 2009 metų rugpjūčio rytą prabudusi
pramerkiau akis ir supratau – jau laikas! Tada ir pradėjau
rašyti. Viskas tarsi buvo duota, tarsi kažkokia jėga apkabino
mano pečius, ir viskas, ką tereikėjo daryti –
nesipriešinti tai jėgai.
Fotografija knygos viršelyje padaryta mano pačios 2008 metais
birželio 22 d., plaukiant vandenynu aplink Europą. Kas ir kodėl taip
gražiai iš debesėlių sudėliojo Angelą? Atsitiktinumų nebūna. Po
Angelo nufotografavimo mano gyvenime ėmė vykti keisti netikėtumai. Visa
tai esu aprašiusi knygoje. Kai vieną dieną man buvo atversti
,,Gyvenimo dėlionės” paveikslėliai, aš tiesiog netekau
žado! Tuo metu knyga jau buvo rašoma penkis mėnesius, turėjau
net tris knygos pavadinimus, tačiau tą dieną, patyrusi tarsi
apreiškimą, aš gavau žinią – knygos pavadinimą
,,Kartais Angelas pasirodo”. Tą dieną ,,gavau” priminimą
apie šią Angelo fotografiją, ji tuomet buvo daryta prieš
pusantrų metų, buvau net pamiršusi apie ją. Tačiau kažkam
reikėjo, kad vėl ją prisiminčiau. Tada supratau, kad visą tą laiką
aš net pati nesuvokdama išgyvenau knygos puslapius.
– Knygą Jūs vadinate filosofine-biografine. Apie ką ji? Kam ji skirta?
– Savo knyga noriu priminti žmonėms, kad pirmiausia jie yra
siela, o tik po to – kūnas. Savo knyga noriu pasakyti žmonėms,
kad niekada nebijotų sunkumų, nes jų nauda yra be galo saldi. Tai, kas
sudėta į knygą, pirmiausiai išgyvenau pati tris
dešimtmečius, o po to, užsidariusi nuo viso pasaulio, ją
rašiau lygiai dvejus metus. Knyga yra filosofinė-biografinė
– tai apmąstymų knyga apie žmogaus būties prasmę, paremta mano
pačios gyvenimo įvykiais. Man ne taip svarbu, kas gyvenime buvo –
man svarbu, ką man tai davė, ko mane išmokė, kaip padėjo augti
viduje. Noriu pasidalinti savo patirtimi, kad žmonės, kurie
išgyvena sunkumus, galėtų tarsi pasiremti mano patirtimi,
pasisemti stiprybės. Knygoje gausu apmąstymų – tiek mano, tiek
didžių žmonių, kurių patirtimi ir išmintimi įvairiais žmogaus
gyvenimo klausimais remiuosi. Todėl knygą ir apibūdinu ,,Lašai
širdžiai, sielai, kūnui ir protui”.
Jau daugiau kaip 20 metų gyvenu sveikai, knygoje dalinuosi tokio
gyvenimo būdo teorija, praktika. Esu ajurvedinės kosmetologijos meistrė
– knygoje atskleidžiu daugybę paslapčių, kaip natūraliomis
priemonėmis išsaugoti grožį, jaunystę.
Pagrindinį knygos akcentą aš įvardinu kaip sielos
išsilaisvinimą – tai atėjo knygą berašant.
Pradėdama rašyti knygą net neįtariau, kad visa tai mane nuves
taip toli. Rašymas man pačiai davė labai daug, aš tarsi
išsilukštenau, išsilaisvinau. Per sielos
išsilaisvinimą atėjo į mano gyvenimą fotografija. Supratau, kad
užrašyti Dievo žodžius į knygą, kurie man ,,pakuždami”,
būnant gilioje meditacijoje, ir įamžinti gamtos grožį fotoobjektyve yra
ta pati Dievo kalba. ,,Dievas prabyla į mus grožiu” – taip
pavadinau fotografijų parodą.
– Knygoje nemažai kalbama apie Dievą. Kas Jums yra tikėjimas?
– Dievo buvimą pajutau labai anksti. Dabar, kai pasižiūriu atgal,
suprantu, kad Jis ,,beldėsi” į mano gyvenimą, į mano
širdį, bet aš tuomet buvau jauna, akla ir kurčia.
Jaunystėje aš tris kartus susapnavau tą patį sapną. Sapnavau,
kad Dievas nusileidžia mano tėvų sodyboje, visada toje pačioje vietoje.
Aš puolu prieš Jį ant kelių, puolu melstis ir
atsiprašinėti. O Jis visuose trijuose sapnuose pasakė tuos
pačius žodžius ,,Kodėl tu nesimeldi?” Aš melsdavausi kurį
laiką po šių sapnų, bet paskui aptingdavau, nustodavau. Nors
širdyje, kiek save prisimenu, Dievas visada buvo. Užaugau
religingoje šeimoje.
Ypatingai Dievą pradėjau jausti tuomet, kai ,,pajutau”, jog esu
Dievo plano dalis. Tada man buvo 33 metai. Matyt, mano siela ,,pradėjo
kažką prisiminti”. Nes ta žinia, atėjusi iš išorės,
mano širdyje rado sau vietą, tarsi visada ten ji ir būtų buvusi.
Nuo tada pradėjau jausti Dievą visur. Knygoje aprašau tas
išgyventas patirtis. Tai kažkas nuostabaus! Savo knygą baigiu
žodžiais: ,,Viskas, ką galiu pasakyti užbaigus knygą – Dievas
yra! Ir jei tu paklaustum manęs, iš kur kyla mano stiprybė,
aš nedvejodama atsakyčiau: ‘Iš Dievo!’”
Rašydama šią knygą tarsi jaučiau, kad liudiju Jo buvimą.
Visa knyga alsuoja dieviškumu, kurį jaučiau rašydama, ir
dabar, kai skaitytojai pasakoja savo patirtis, kaip juos įkvepia mano
knyga, kad paėmus ją į rankas kūnu bėga šiurpuliukai, aš
visai nesistebiu, tiesiog žinau – ką į ją sudėjau, tai ir jaučia
skaitantis žmogus. Žinoma, jei jo širdis atvira.
– Esate sakiusi rašanti naują knygą. Apie ką ji?
– Šiuo metu rašau dvi knygas – suaugusiems ir
vaikams. Nieko neplanavau, siužetai atėjo patys, tarsi buvo duoti.
Žinau viena – kad nenukrypsiu nuo savo kurso. Mano tikslas
rašant knygas – gerumas; ir visai nesvarbu, ar tai knyga
vaikams, ar suaugusiems.
Šiuo metu daug keliauju po Lietuvą, pristatydama savo knygą ir
fotografijų parodą, todėl knygų rašymui negaliu skirti daug
laiko. Tiesiog jaučiu, kad dabar išgyvenu tarsi antrą misijos
dalį – einu su knyga į žmones, į jų širdis, kad jie
,,apšiltų”, kad atrastų vėl save, Dievą, tikrąsias
vertybes. Tokia yra mano misija. Vasarą savo keliones planuoju
pristabdyti – ir vėl pasileisti į laukus, miškus. Ten, kur
tyla, kur takas, kuriuo ateina Dievas. Ir vėl rašyti,
rašyti, rašyti...
– Jūsų planuose – kelionė į Ameriką. Kokie keliai Jus atves čia?
– Čikagoje gyvena mano pusseserė Danguolė, nemačiau jų seniai,
kaip ir jos nuostabios dukrytės Skirmantės, vyro Mindaugo. Visada
gyvenome viename mieste Klaipėdoje. Jie – ir mano sūnaus
krikštatėviai, visada buvome labai artimi. Prieš 9 metus
laimėję Žalią kortą išvyko į Čikagą. Mano svajonė buvo aplankyti
juos. Sau buvau pažadėjusi, kad parašiusi knygą pasidovanosiu
kelionę į Čikagą. Labai malonu, kad Čikagos lietuvių bendruomenė,
sužinojusi apie mano viešnagę, surengė susitikimus Balzeko
lietuvių kultūros muziejuje, taip pat turėsiu garbės aplankyti Pasaulio
lietuvių centro biblioteką! Atvyksiu ne tuščiomis rankomis
– atvešiu dovanų! Taip pat dovanų – savo knygas
– atvešiu visoms lituanistinėms mokykloms. Manau, kad
praleisime daug nuostabių akimirkų kartu su Čikagoje gyvenančiais
lietuvais. Šie susitikimai bus didžiulė dovana mums visiems. Už
šią dovaną tariu nuoširdų ,,ačiū'” Beatai ir
Remigijui.
– Dėkojame už pokalbį, geros kelionės pas mus.
Kalbėjosi Loreta Timukienė