Kas ir kodėl silpnina advokatų pozicijas?
GINTARAS VISOCKAS
Pastarųjų dienų įvykiai byloja, jog Lietuvos vi-suomenė vis pikčiau
analizuoja lietuviškosios Temidės bėdas. Apie privalumus nė
nekalbama, nes, matyt, manoma, jog trūkumų akivaizdžiai daugiau.
Nepasitenkinimas kai kuriais Lietuvos teisėjų sprendimais auga, bylų,
kurios visuomenėje sukėlusios dviprasmiškus atgarsius, gausėja.
Visuomenė net protesto mitingus prie Lietuvos Seimo jau pradėjo rengti.
Tiesa, ne itin gausius, nors pompastikos ir skambių,
tuščiavidurių šūkių – užtektinai.
Kad Lietuvos teismai turi savąjį Achilo kulną, – niekas
nesiginčija. Tačiau įtarimų kelia ir kai kurie teisybės
ieškotojų veiksmai. Juk nenumaldomai artėja rinkimai į
šalies Parlamentą. Todėl greičiausiai turime ir tokių teisybės
ieškotojų, kurie, prisidengdami gražiais tikslais, ieško
vien pigaus populiarumo. Pavyzdžiui, likus vos keliems mėnesiams iki
naujųjų rinkimų prabyla apie Ypatingojo prokuroro pareigybės svarbą
Lietuvos teisėsaugos sistemoje.
Kas tai – nuoširdi įžvalga ar pigus noras pasipuikuoti
prieš rinkėjus? Juolab kad Ypatingojo prokuroro įstatymo
projektai, pateikti Seimui, buvo paruošti atmestinai,
paviršutiniškai, nekreipiant deramo dėmesio į
nuoširdžiai patarti norinčius teisininkus. Todėl
šiandieninis Seimas ir nepalaimino šio, beje, dėmesio
verto sumanymo. O kad aktualųjį įstatymo projektą vis tik buvo įmanoma
pateikti profesionaliau parengtą, – ne tiek svarbu.
Be abejo, net ir profesionaliai parengtą įstatymo projektą būtų buvę
sunku įpiršti šiandieniniam Seimui. Bet teisiškai
teisingai sukaltą projektą oponentams būtų buvę kebliau ir atmesti.
Deja, tokios ,,smulkmenos” kai kuriems teisybės
ieškotojams – nė motais.
Stebina ir tai, jog karščiausi lietuviškosios Temidės
kritikai užsispyrę temato vos kelias galimai tendencingai teismuose
narpliojamas bylas. Kodėl? Nejaugi Lietuvoje egzistuoja tik dvi –
trys rezonansinės bylos? Nejaugi apart persekiojamų čečėnų Gatajev,
terorizmu kaltinamos Eglės Kusaitės ir Garliavos įvykių nebėra temų,
kurias būtina gvildenti, būtina analizuoti? Pirmiausiai į akis krenta
tai, kad dauguma šiandieninių lietuviškosios teisėsaugos
kritikų nepamatė ar tyčia nepastebėjo Vilniaus apylinkės 1ojo teismo
teisėjo Valerijaus Paškevičiaus ir Vilniaus apygardos teisėjo
Stasio Lemežio sukurtą sprendimą – ,,bausti žurnalistus ne už
tai, ką jie konkrečiai parašė, o už tai, ką gali pamanyti
statistinis Lietuvos skaitytojas ir rinkėjas”. Kolega žurnalistas
Virginijus Savukynas, išgirdęs tokį nuosprendį,
nuoširdžiai suglumo: ,,bet juk už svetimas mintis nebaudė net
sovietmečiu”.
Niekas nesiginčija, jog piktnaudžiaujantiems žodžio laisve žurnalistams
būtina taikyti atsakomybę, privaloma juos bausti. Tačiau advokatė L.
Meškauskaitė tvirtino, jog baudžiamoji atsakomybė – pati
griežčiausia. Baudžiamąja byla nuteistas asmuo šio ženklo jau
niekad nenusitrins. Jis jau – pažymėtas iki pat mirties. Todėl
daugelis demokratinių Europos šalių, net ir tokios valstybės
kaip Turkija ar Azerbaidžanas, Ukraina ir Rusija, dekriminalizuoja
visas šmeižto ir įžeidimo bylas. Jei įžeidėte ar
apšmeižėte, bausmės neišvengsite. Bet civiline, o ne
baudžiamąja tvarka. Lietuva elgiasi priešingai. Elgiasi
nedovanotinai, žurnalistams keldama baudžiamąsias bylas.
Įsiminė ir advokatės L. Meškauskaitės pastaba, jog ,,Lietuvoje
įsigali tvarka, kai už įžeidimą ar šmeižtą teisiamųjų suole
atsidurti nūnai gali bet kas”. Jos tvirtinimu, tereikia ką nors
pavadinti balta varna, ir jau įmanoma sulaukti kvietimo į teismą,
baudžiamosios bylos ir solidžių piniginių ieškinių.
Taigi lietuviškoji Temidė, advokatės įsitikinimu, pradėjo
piktnaudžiauti, visur įžvelgdama įžeidimus arba šmeižtus. Ypač
piktnaudžiaujama persekiojant bent kiek aštriau rašančius
žurnalistus.
Įtarimų kelia ir aplinkybė, jog nūnai už teisingumą labai aršiai
kovojantys keli visuomenininkai bando mesti nepasitikėjimo
šešėlį advokatams. Esą advokatai dažnusyk trukdo teismų
procesams, esą net neaišku, kas advokatams moka honorarus.
Prisiminkime viešai pateiktus klausimus, kas gi moka honorarus,
pavyzdžiui Kauno nusikaltėlių lyderiu įvardijamo Henriko Daktaro
advokatams. Šį klausimą BTV laidoje ,,Sąmokslo teorija”
iškėlė laidos vedantysis Arnas Klivečka.
Pastaruoju metu dažnai tenka dalyvauti įvairaus pobūdžio bylose jas
aprašant spaudoje. Todėl kai kurios tendencijos –
akivaizdžios. Ne taip jau retai mūsų prokurorai teismui pateikia
paviršutiniškai parengtas bylas. Trūksta įrodymų,
ekspertizių, analizių. Bet byla vis tiek atiduodama teismui. Prokurorai
viliasi, jog teismas bus palankesnis jiems nei kaltinamajam. Kitaip
tariant, tikisi, jog kaltinamąjį pavyks, vaizdžiai tariant, ,,apmėtyti
kepurėmis”. Štai tada labai svarbi advokato pozicija. Jei
advokatas teismo posėdžių salėje nesnaudžia, jei gilinasi į kiekvieną
smulkmeną, jei liudytojams pateikia rimtų klausimų, tik tuomet
išryškėja prokurorų darbo brokas.
Deja, per pastaruosius keletą metų teko matyti atvejų, kai nepagrįstai,
dirbtinai apkaltinti asmenys taupo pinigus, nesisamdydami advokatų arba
pasikliaudami valstybės samdomų advokatų geranoriškumu. Taip,
advokato paslaugos Lietuvoje brangiai kaštuoja. Ne kiekvienas
pajėgus pasisamdyti itin principingą profesionalą. Tačiau tik
nepradėkime kaltinti advokatų už tai, kad jie plėšikauja,
reikalaudami nepagrįstai didelių honorarų.
Dėl didelių honorarų kalti ne advokatai. Kalta valstybė, advokatus
apkrovusi nepagrįstai dideliais mokesčiais. Ypač neverta pasitikėti
pranašais, kurie bando įrodyti, esą mūsų advokatai moka
mažesnius mokesčius. Sunku pasakyti, kokios tikrosios tokios mokestinės
politikos priežastys. Neatmeskime versijos, jog galbūt kažkam naudinga,
jei dauguma šalies piliečių nepajėgia įpirkti profesionalaus
advokato paslaugų. Be profesionalaus advokato besiginantį asmenį
lengviau įbauginti, lengviau apkaltinti, nuteisti...
Tačiau lietuviškąją Temidę kritikuojantys visuomenininkai ir
protesto mitinguose, ir televizijos laidose vengia užsiminti, jog
valstybė, trokštanti daugiau teisingumo bei tiesos, visų pirma
turėtų stiprinti advokatų institucijas. Be abejo, reikalinga ir
prisiekusiųjų arba tarėjų institucija. Tačiau man įtartini tie, kurie
nepastebi sunkumų, su kuriais dabar susiduria Lietuvos advokatai. Tai
– nedovanotinas nepastabumas, o gal net tendencingas
užmaršumas. Ypač sunku suvokti priekaištus, esą advokatai
yra labai įtartini, nes, suprask, vilkina teismo procesus, gina
nusikaltėlius, nežinia iš ko ima honorus...
Man regis, tiesos šiandieninėje Lietuvoje pasigendantys negali
stovėti tose pačiose gretose su asmenimis, kurie nebūtomis nuodėmėmis
kritikuoja advokatus.