Kas ir kodėl silpnina advokatų pozicijas?

GINTARAS VISOCKAS

Pastarųjų dienų įvykiai byloja, jog Lietuvos vi-suomenė vis pikčiau analizuoja lietuviškosios Temidės bėdas. Apie privalumus nė nekalbama, nes, matyt, manoma, jog trūkumų akivaizdžiai daugiau. Nepasitenkinimas kai kuriais Lietuvos teisėjų sprendimais auga, bylų, kurios visuomenėje sukėlusios dviprasmiškus atgarsius, gausėja. Visuomenė net protesto mitingus prie Lietuvos Seimo jau pradėjo rengti. Tiesa, ne itin gausius, nors pompastikos ir skambių, tuščiavidurių šūkių – užtektinai.

Kad Lietuvos teismai turi savąjį Achilo kulną, – niekas nesiginčija. Tačiau įtarimų kelia ir kai kurie teisybės ieškotojų veiksmai. Juk nenumaldomai artėja rinkimai į šalies Parlamentą. Todėl greičiausiai turime ir tokių teisybės ieškotojų, kurie, prisidengdami gražiais tikslais, ieško vien pigaus populiarumo. Pavyzdžiui, likus vos keliems mėnesiams iki naujųjų rinkimų prabyla apie Ypatingojo prokuroro pareigybės svarbą Lietuvos teisėsaugos sistemoje.

Kas tai – nuoširdi įžvalga ar pigus noras pasipuikuoti prieš rinkėjus? Juolab kad Ypatingojo prokuroro įstatymo projektai, pateikti Seimui, buvo paruošti atmestinai, paviršutiniškai, nekreipiant deramo dėmesio į nuoširdžiai patarti norinčius teisininkus. Todėl šiandieninis Seimas ir nepalaimino šio, beje, dėmesio verto sumanymo. O kad aktualųjį įstatymo projektą vis tik buvo įmanoma pateikti profesionaliau parengtą, – ne tiek svarbu.

Be abejo, net ir profesionaliai parengtą įstatymo projektą būtų buvę sunku įpiršti šiandieniniam Seimui. Bet teisiškai teisingai sukaltą projektą oponentams būtų buvę kebliau ir atmesti. Deja, tokios ,,smulkmenos” kai kuriems teisybės ieškotojams – nė motais.

Stebina ir tai, jog karščiausi lietuviškosios Temidės kritikai užsispyrę temato vos kelias galimai tendencingai teismuose narpliojamas bylas. Kodėl? Nejaugi Lietuvoje egzistuoja tik dvi – trys rezonansinės bylos? Nejaugi apart persekiojamų čečėnų Gatajev, terorizmu kaltinamos Eglės Kusaitės ir Garliavos įvykių nebėra temų, kurias būtina gvildenti, būtina analizuoti? Pirmiausiai į akis krenta tai, kad dauguma šiandieninių lietuviškosios teisėsaugos kritikų nepamatė ar tyčia nepastebėjo Vilniaus apylinkės 1ojo teismo teisėjo Valerijaus Paškevičiaus ir Vilniaus apygardos teisėjo Stasio Lemežio sukurtą sprendimą – ,,bausti žurnalistus ne už tai, ką jie konkrečiai parašė, o už tai, ką gali pamanyti statistinis Lietuvos skaitytojas ir rinkėjas”. Kolega žurnalistas Virginijus Savukynas, išgirdęs tokį nuosprendį, nuoširdžiai suglumo: ,,bet juk už svetimas mintis nebaudė net sovietmečiu”.

Niekas nesiginčija, jog piktnaudžiaujantiems žodžio laisve žurnalistams būtina taikyti atsakomybę, privaloma juos bausti. Tačiau advokatė L. Meškauskaitė tvirtino, jog baudžiamoji atsakomybė – pati griežčiausia. Baudžiamąja byla nuteistas asmuo šio ženklo jau niekad nenusitrins. Jis jau – pažymėtas iki pat mirties. Todėl daugelis demokratinių Europos šalių, net ir tokios valstybės kaip Turkija ar Azerbaidžanas, Ukraina ir Rusija, dekriminalizuoja visas šmeižto ir įžeidimo bylas. Jei įžeidėte ar apšmeižėte, bausmės neišvengsite. Bet civiline, o ne baudžiamąja tvarka. Lietuva elgiasi priešingai. Elgiasi nedovanotinai, žurnalistams keldama baudžiamąsias bylas.

Įsiminė ir advokatės L. Meškauskaitės pastaba, jog ,,Lietuvoje įsigali tvarka, kai už įžeidimą ar šmeižtą teisiamųjų suole atsidurti nūnai gali bet kas”. Jos tvirtinimu, tereikia ką nors pavadinti balta varna, ir jau įmanoma sulaukti kvietimo į teismą, baudžiamosios bylos ir solidžių piniginių ieškinių.
Taigi lietuviškoji Temidė, advokatės įsitikinimu, pradėjo piktnaudžiauti, visur įžvelgdama įžeidimus arba šmeižtus. Ypač piktnaudžiaujama persekiojant bent kiek aštriau rašančius žurnalistus.

Įtarimų kelia ir aplinkybė, jog nūnai už teisingumą labai aršiai kovojantys keli visuomenininkai bando mesti nepasitikėjimo šešėlį advokatams. Esą advokatai dažnusyk trukdo teismų procesams, esą net neaišku, kas advokatams moka honorarus. Prisiminkime viešai pateiktus klausimus, kas gi moka honorarus, pavyzdžiui Kauno nusikaltėlių lyderiu įvardijamo Henriko Daktaro advokatams. Šį klausimą BTV laidoje ,,Sąmokslo teorija” iškėlė laidos vedantysis Arnas Klivečka.

Pastaruoju metu dažnai tenka dalyvauti įvairaus pobūdžio bylose jas aprašant spaudoje. Todėl kai kurios tendencijos – akivaizdžios. Ne taip jau retai mūsų prokurorai teismui pateikia paviršutiniškai parengtas bylas. Trūksta įrodymų, ekspertizių, analizių. Bet byla vis tiek atiduodama teismui. Prokurorai viliasi, jog teismas bus palankesnis jiems nei kaltinamajam. Kitaip tariant, tikisi, jog kaltinamąjį pavyks, vaizdžiai tariant, ,,apmėtyti kepurėmis”. Štai tada labai svarbi advokato pozicija. Jei advokatas teismo posėdžių salėje nesnaudžia, jei gilinasi į kiekvieną smulkmeną, jei liudytojams pateikia rimtų klausimų, tik tuomet išryškėja prokurorų darbo brokas.

Deja, per pastaruosius keletą metų teko matyti atvejų, kai nepagrįstai, dirbtinai apkaltinti asmenys taupo pinigus, nesisamdydami advokatų arba pasikliaudami valstybės samdomų advokatų geranoriškumu. Taip, advokato paslaugos Lietuvoje brangiai kaštuoja. Ne kiekvienas pajėgus pasisamdyti itin principingą profesionalą. Tačiau tik nepradėkime kaltinti advokatų už tai, kad jie plėšikauja, reikalaudami nepagrįstai didelių honorarų.

Dėl didelių honorarų kalti ne advokatai. Kalta valstybė, advokatus apkrovusi nepagrįstai dideliais mokesčiais. Ypač neverta pasitikėti pranašais, kurie bando įrodyti, esą mūsų advokatai moka mažesnius mokesčius. Sunku pasakyti, kokios tikrosios tokios mokestinės politikos priežastys. Neatmeskime versijos, jog galbūt kažkam naudinga, jei dauguma šalies piliečių nepajėgia įpirkti profesionalaus advokato paslaugų. Be profesionalaus advokato besiginantį asmenį lengviau įbauginti, lengviau apkaltinti, nuteisti...

Tačiau lietuviškąją Temidę kritikuojantys visuomenininkai ir protesto mitinguose, ir televizijos laidose vengia užsiminti, jog valstybė, trokštanti daugiau teisingumo bei tiesos, visų pirma turėtų stiprinti advokatų institucijas. Be abejo, reikalinga ir prisiekusiųjų arba tarėjų institucija. Tačiau man įtartini tie, kurie nepastebi sunkumų, su kuriais dabar susiduria Lietuvos advokatai. Tai – nedovanotinas nepastabumas, o gal net tendencingas užmaršumas. Ypač sunku suvokti priekaištus, esą advokatai yra labai įtartini, nes, suprask, vilkina teismo procesus, gina nusikaltėlius, nežinia iš ko ima honorus...

Man regis, tiesos šiandieninėje Lietuvoje pasigendantys negali stovėti tose pačiose gretose su asmenimis, kurie nebūtomis nuodėmėmis kritikuoja advokatus.