Gintaras Atkinson su šeima jau ketverius metus gyvena Japonijoje
Net ir po nelaimės gyvenimas siejamas su Japonija
KARILĖ VAITKUTĖ
Gintaras Atkinson su šeima jau ketverius metus gyvena
Japonijoje. Gintaras dirba Tokijuje, amerikiečių tinklų technologijos
bendrovės vyriausiuoju verslo plėtros skyriaus direktoriumi, o gyvena
su žmona ir trimis vaikais Akita mieste. Akita yra Tohoku provincijoje,
kuri nukentėjo nuo žemės drebėjimo ir cunamio šių metų kovo
mėnesį. Kadangi Gintaras yra atsakingas už bendrovės, kurioje dirba,
plėtrą Azijos šalyse, pusę laiko praleidžia Japonijoje, o kitą
pusę – Singapūre, Malaizijoje, Indonezijoje, Indijoje. Gintaro
šeima – japonai, tad su žmona Miho ir vaikais –
penkerių metukų Daijiro-Vytautu, trimečiu Yojiro-Mindaugu ir dvejų
metukų Harumi-Vaiva – jis kalbasi angliškai ir
japoniškai. Beje, Daijiro reiškia žemės valdovą –
išmintingą vyrą, Jojiro – vandens valdovą –
išmintingą vyrą, o Harumi – pavasario gražuolę.
Žemės drebėjimas – ne pirmas gyvenime
Kovo 11 dieną įvykusio žemės drebėjimo metu Gintaras buvo Tokijuje, o
jo šeima – Akitoje. Šis žemės drebėjimas – ne
pirmas Gintaro gyvenime, 2001 metais žemės drebėjimą teko patirti
Seattle mieste, JAV. Lygindamas šias dvi gamtos nelaimes,
Gintaras teigia, kad nors Seattle įvykęs žemės drebėjimas pagal
Richterio skalę buvo silpnesnis (6.8 balo), jis padarė daugiau žalos,
nei drebėjimas, įvykęs Japonijoje (8.9 balo). To priežastis –
pastatų statyba ir žmonių elgesys. Seattle viskas griuvo –
iškrito pastatų langai, krito stogai, griuvo sienos ir, Gintaro
žodžiais tariant, visur buvo tikras ,,balaganas”. Tuo tarpu
Japonijoje niekas nesugriuvo. Be to, pasibaigus pirmam drebėjimo
smūgiui ir žmonėms iš pastatų išbėgus į gatvę,
virš jų jau skraidė sraigtasparnis, kuris buvo pasiruošęs
padėti. Po žemės drebėjimo viskas buvo gana greitai sutvarkyta, o
traukiniai pradėjo važinėti jau 1 valandą nakties (drebėjimas įvyko
apie 3 valandą dienos).
Žinoma, išgyvenimas buvo siaubingas. Gintaro akyse
daugiaaukščiai pastatai lingavo kaip palmių medžiai. Žiūrint pro
langą, vieną akimirką akyse tavaravo žemė, o kitą – dangus.
Išlaikyti lygsvarą ir išstovėti ant kojų buvo neįmanoma.
Žemėje ties kojomis atsivėrinėjo plyšiai, iš kurių
fontanais tryško vanduo. Tačiau pastatai, išskyrus senus,
tokius kaip pastatas, kuriame buvo Gintaro butas Tokijuje, negriuvo.
Namo grįžo tik po trijų dienų
Japonijoje gyvenantys žmonės gerai žino, ką reikia daryti,
ištikus žemės drebėjimui: pirmojo smūgio metu reikia niekur
neiti, niekur nebėgti – būti ten, kur esi. Pirmajam smūgiui
pasibaigus, reikia kuo greičiau bėgti iš pastato. Taip elgėsi ir
Gintaras. Antrojo smūgio metu jis ir kiti gyventojai jau buvo
išbėgę į gatvę ir žiūrėjo, kas darosi aplinkui. Baisiausia buvo
tai, kad kurį laiką Gintaras negalėjo susisiekti su šeima ir
nežinojo, ar ji nenukentėjo. Vienintelė susisiekimo priemonė po žemės
drebėjimo buvo telefoninės žinutės. Gintaras sužinojo, kad jo žmona
pirmojo smūgio metu važiavo traukiniu. Traukinys sustojo ir pajudėjo
tik po dviejų valandų. Tad tris valandas po žemės drebėjimo Gintaras
negalėjo nieko sužinoti apie savo vaikus. Vėliau vyras sulaukė žinutės,
kad namuose viskas gerai, niekas iš šeimos narių
nenukentėjo.
Dėl neveikiančio transporto grįžti iš Tokijo į Akitą Gintaras
galėjo tik po trijų dienų. Tuomet atsirado kitos problemos –
nebuvo nei pieno, nei duonos, nei makaronų, nei ryžių. Penktą dieną po
nelaimės užsidarė visos parduotuvės. Nebuvo ir benzino. Elektra
atsirado penktą dieną, ir tuomet jau buvo galima šildyti namus.
Namuose per žemės drebėjimą nukrito tik knygos, tačiau pats namas
atsilaikė, nes yra naujas ir statytas taip, kad būtų atsparus žemės
drebėjimams. Kadangi cunamio nusiaubtos teritorijos yra apie
šimtas kilometrų nuo Akitos, labai daug pabėgėlių iš
nuniokotų rajonų atvyko į Akitą. Akita taip pat yra arčiausias uostas,
todėl maistas ir kitos reikmės iš šio miesto siunčiamos į
nelaimės vietą.
Iš karto po nelaimės Gintaro šeima nusprendė vykti į JAV
pas giminaičius, nes nežinojo, kas nutiks su atominės jėgainės
reaktoriais. Vaikams šis išvažiavimas į Ameriką nebuvo
niekuo ypatingas, nes jie jau ne pirmą kartą važiuoja aplankyti mamutės
– Gintaro mamos.
Japonijoje galios svertus laiko bendrovės
Gintaro nuomone, pirmomis dienomis po nelaimės gyventojams nebuvo
teikiama tiksli informacija. Juokaudamas jis sako, kad amerikiečiai ir
europiečiai turi kitokias skaidrumo sampratas nei japonai. Iš
pradžių buvo sakoma, kad poveikio zona – tik du kilometrai.
Vėliau ši zona plėtėsi ir plėtėsi. Gintaro teigimu, Japonijoje
galią turi bendrovės. Šalies prezidentas nuvyko į pagrindinę
elektros energijos bendrovę TEPCO (,,Tokyo Electric Power
Company’’), tačiau bendrovė jo neįsileido. Vėliau TEPCO
kaltino prezidentą, esą jo apsilankymas sutrukdė jai veiksmingai dirbti
tvarkantis su nelaimės atominėje jėgainėje padariniais. Tikslios
informacijos nepateikimas laiku paskatino visus išvykti. Netgi
daugelis bendrovių, kurios yra Tokijuje, išvyko į Japonijos
vakarus – Osaką ir kitus miestus. Ir tik po kurio laiko įvyko
teigiami pokyčiai – Japonijos valdžia perėmė vadovavimą TEPCO,
japonai galėjo pasikviesti žinovus iš kitų šalių –
rusus, kurie tvarkėsi po Černobylio nelaimės, prancūzus, amerikiečius,
vokiečius.
Nepaisant gamtos ,,išdaigų”, Japonija – nuostabi šalis
Kadangi nei Gintaro šeima, nei jo žmonos giminaičiai Japonijoje
tiesiogiai nuo nelaimės nenukentėjo, Gintaras planuoja ir toliau
gyventi Japonijoje. Jo nuomone, Japonija – nuostabi šalis.
Net ir tokių baisių nelaimių atveju gali suprasti, kokie organizuoti
yra japonai. Gintaras teigia, kad jei japonai ką nors suplanuoja
iš anksto, jie puikiai valdo padėtį. Tačiau jei atsiranda
išimčių, jei kas nors ima vykti ne pagal iš anksto
numatytą planą, tuomet jau sunkiau. Pavyzdžiui, rusų astronautai ir
mokslininkai tikrai sugalvotų, kaip atviroje erdvėje pataisyti
sugedusią kokią nors kosminio laivo dalį, kurią paprastai reikėtų
taisyti dirbtuvėse, o japonai? Kažin, kažin.
O cunamiai? Namai yra statomi cunamių zonoje, tačiau jie turi būti tik
verslo paskirties ir neskirti gyvenimui. Tikimasi, kad visi elgsis
pagal taisykles. Japonų kultūroje neįprasta, kad gyventojai būtų
prižiūrimi. JAV taisykles laužantys žmonės būtų baudžiami piniginėmis
baudomis, suimami ir panašiai, o Japonijoje – ne.
Gyventojai čia turi būti pasirengę cunamiams, yra evakuacijos planai.
Per žemės drebėjimą nebuvo jokio paliktos nuosavybės
apiplėšinėjimo. Gintaras teigia, kad jo butas liko neužrakintas,
nors visa šeima atvyko į Ameriką. Tačiau jis puikiai žino, kad
per tą laiką, kol jų nebus namie, nedings nei didžiulis kompiuteris,
nei brangus laikrodis ar brangus fotoaparatas. Žmonės nesinaudoja
nelaimėmis ir suirutėmis, kad pripildytų savo kišenes. Be to,
žmonės yra labai pakantūs ir mandagūs. Jei nelaimės metu trūksta
maisto, jie tenkinsis vienu pomidoru ar agurku per dieną ir nekels
riaušių, kad duodama per mažai maisto. Jei kartais planas
nesuveikia, juo negalima abejoti. Paprastas žmogus neturi autoriteto
neigti planą ar mėginti įrodyti, kad kai kurios jo dalys gali būti
netikusios.
Liovėsi jaudinęsis dėl šeimos saugumo
Japonijoje yra puiki sveikatos apsaugos sistema. Gydytojų paslaugos yra
visiems prieinamos, nebent susergi kokia nors
,,egzotiška’’ liga. Pragyvenimas Gintarui ir jo
šeimai taip pat nėra brangus. Japonijos švietimo sistema
yra viena geriausių pasaulyje. Todėl vyras pasiryžęs daryti viską, kad
galėtų gyventi Japonijoje – krašte, kuris jam labai
patinka ir kuriame yra labai saugu. Vaikai jau nuo penkerių metų
amžiaus važiuoja patys į mokyklą traukiniu ar metro, ir tėvai visai
nesibaimina jų paleisti vienų. Gintaras teigia, kad, atvykęs į
Japoniją, jis visiškai liovėsi jaudinęsis dėl šeimos
saugumo. Kai jie gyveno San Francisco, Gintaras nuolat jaudindavosi,
jei žmona iš karto neatsiliepdavo telefonu. Japonijoje nerimas
išgaravo.
Kalbant apie japonų charakterį ir kaip lietuviui sekasi gyventi su
kitos kultūros žmogumi, Gintaras teigia, kad didžiausias skirtumas gal
būtų tas, kad japonai linkę viską daryti lėtai, ramiai ir apgalvotai.
Kiekviena mažiausia smulkmena, į kurią lietuvis ar amerikietis
nekreiptų dėmesio, iš japono reikalauja apmąstymo. Gintaras
juokdamasis sako, kad jo žmona gali pusę valandos svarstyti, kokios
spalvos palaidinę vilktis. Galima tik įsivaizduoti, kaip ilgai trunka
nuspręsti, kurią mokyklą lankys vaikai ir panašiai.
Bendruomenė tvirta, nuolat lydima ritualo
Gintaras pasakoja, kad japonų bendruomenė yra labai tvirta.
Ištikus nelaimei, tokiai kaip cunamis ar žemės drebėjimas,
bendruomenė rūpinasi savo narių fiziniais ir emociniais poreikiais.
Japonai visuomet stengsis gyventi taip, kad padėtų visų pirma kitiems,
o tik paskui sau. Štai Gintaro žmonos sesuo, dar šeimos
neturinti jauna moteris, Akitoje buvo įkūrusi keletą
,,Starbucks’’ kavinių. Įvykus nelaimei, ji nusprendė
nebedirbti šio darbo, o daryti kažką, kas padėtų bendruomenei
atstatyti nelaimės zoną. Moteris pradėjo rinkti drabužius žmonėms,
cunamyje praradusiems savo namus ir turtą.
Kitas išskirtinis bruožas yra tas, kad japoną nuolat lydi
ritualai. Pavyzdžiui, reikia žinoti, kaip pradėti pokalbį, ypač tomis
temomis, kurios kitam gali būti sunkios. Bendraudamas su žmona,
Gintaras taip pat negali imti ir tiesiai pradėti kalbą apie kokią nors
problemą. Pradėti kalbėti reikia užuolankomis, netiesiogiai. Japonų
galvosenoje tiesioginis kelias yra ,,blogio ar pikto
kelias’’. Tad eiti tiesiais keliais negali, reikia eiti
apylankomis, kad pakeliui ,,išsigrynintų’’ blogis.
Tiesioginis kalbėjimas, japonų nuomone, yra lyg rodymas į ką nors
pirštu, o to japonai niekada nedaro. Netgi žodis ,,rodyti
pirštu’’ japonų kalboje reiškia tą patį, ką
ir žodis ,,durti’’. Šių subtilybių, anot Gintaro,
paprastai išmokstama palaipsniui, mokantis kalbos, kurioje yra
užkoduota japonų kultūra.
Neseniai Japoniją nusiaubęs cunamis ir žemės drebėjimas paveikė ir
amerikiečių bendrovę, kurioje dirba Gintaras – ji planuoja
atleisti nemažai darbuotojų. Gintaras mano, jog ir jam joje dirbti
ilgai neteks. Tačiau vyras nenusimena – nusiaubtų teritorijų
Japonijoje atstatymui tikrai reikės įvairių sričių specialistų ir
darbininkų.
Vaikams neplanuota kelionė į JAV
nebuvo niekuo ypatinga, nes jie jau ne pirmą kartą važiavo aplankyti
tėčio mamos Violetos Fabionovič. Nuotr. iš asmeninio Atkinson šeimos albumo