APMĄSTYMAI IŠ ELLICOTT MIESTELIO
Paradas, Chicago, IL Jono Kuprio nuotr.
,,...vyt lauk visus Amerikos lietuvius...”
JUOZAS GAILA
Turbūt nesuklysiu sakydamas, kad daugelis baltaodžių balsavo už Barack
Obama tik dėl to, kad jis juodaodis, nes iš tikro jis jokių
kitokių išskirtinių savybių, išskyrus iškalbą, ir
neturėjo. Aš juk už Dalią Grybauskaitę balsavau, nes norėjau
prezidentu matyti moterį. Be to, ji jau turėjo patirties diplomatinėje
srityje ir Lietuvai atstovaujant užsienyje, o pagal Lietuvos
Konstituciją prezidento pareigos yra žymiai siauresnės nei JAV.
Prezidentu tapęs Valdas Adamkus, ypač pradžioje, jautėsi daugiau kaip
svečias nei kaip krašto šeimininkas, o Grybauskaitės
pirmieji žingsniai buvo tiesiog gąsdinantys: staigus
,,užsisėdimas” ant Vygaudo Ušacko, burbulo apie neva
Lietuvoje esančius JAV žvalgybos kalėjimus išpūtimas, ministrų,
prokurorų šokdinimas, netikėti posūkiai Lietuvos užsienio
politikoje, ypač JAV atžvilgiu.
Pastaruoju laiku neteisėtai paviešintuose JAV diplomatų
dokumentuose rasta šis tas ir apie Lietuvą. Keistokas tuose
dokumentuose minimas Grybauskaitės abejojimas užsienio kraštų
investicijomis ir nenoras Lietuvą reklamuoti kaip ekonomiškai
patrauklią. Norėtųsi tikėti, kad amerikiečiai susidarė klaidingą įspūdį
apie mūsų prezidentės pareiškimus, nes tikrai nežinau, ar yra
kraštų, kurie nesiektų užsienio investicijų. Bet juk ji taip pat
yra teigusi, kad Lietuva tampa oligarchų ir nusikalstamo pasaulio
valdoma valstybe, tai kas norėtų investuoti į kraštą, valdomą
nusikalstamo pasaulio?
O mums, Amerikos lietuviams, tikrai nėra malonu skaityti, kaip, anot
JAV diplomatų Vilniuje, prezidentė Grybauskaitė atsiliepia apie mus:
„Ypač jai įspūdžio nepadarė Amerikos lietuvių bendruomenė –
ji manė, kad po 1990 metų dauguma iš jų neįvykdė pažado
realiomis investicijomis prisidėti prie Lietuvos atstatymo. Dauguma
Amerikos lietuvių tiesiog buvo suinteresuoti atvykti į Lietuvą, kur
juos, kaip ekspertus, samdytų Lietuvos Vyriausybė.”
To tik tereikėjo „Lietuvos rytui” – jame greitai
pasirodė du straipsniai apie prezidentės nusivylimą Amerikos
lietuviais. Vienas iš jų rėkiančia antrašte –
„Prezidentės žodžiai smogė Amerikos lietuviams į nugarą”.
Iš tikro jame ne tiek apie Prezidentės žodžius rašoma,
kiek autorius Povilas Stalionis dalijasi mintimis apie dipukus, JAV ir
Pasaulio Lietuvių Bendruomenę ir ypač apie pastarosios valdybos
pirmininkę Reginą Narušienę. Kaip ir visada, „Lietuvos
ryte” po straipsnių – šimtai komentarų.
Aukščiau minėto straipsnio autorius sakosi jau 30 metų
gyvenantis išeivijoje, taigi išvykęs dar sovietmečiu.
Štai kaip jis rašo dviejuose savo straipsniuose:
,,Skaitau, kaip dypukai bėgo iš Lietuvos, gyvybę gelbėdami. Ne
kovojo už jos laisvę, bet būtent bėgo. Amerikoje rinko pinigus Lietuvai
vaduoti, kurių didžiosios dalies niekada nepaleido iš savo rankų
ir prie šių ėdžių pešasi iki dabar (…) Atėjo
diena, kada dipukų vis mažėja, ir nori nenori jiems tenka taikstytis su
vadinamaisiais ‘trečiabangiais’. Bandoma juos įtraukti net
į lietuviškąją bendruomenę, kartais net pamaloninant vienu ar
kitu garbingesniu postu. Tačiau ar šie turi kokios galios? Jei
jie nuolankiai vergauja toje bendruomenėje, dar juos pakenčia. Ar buvo
bandančių pakelti galvą ir tarti savo žodį? Buvo, tačiau kur jie dabar?
(...) Pažiūrėkite, kas atstovauja Lietuvos Seime JAV Lietuvių
Bendruomenei? Dipukai. Tarp jų nėra nė vieno naujai
atvykusiojo. Paskaitau spaudoje Pasaulio lietuvių bendruomenės
pirmininkės kalbas apie dvigubą pilietybę ar jos pačios gerus darbus
Lietuvai ir, manau, kad gal geriau jai vertėtų pradėti nuo mažų darbų,
pavyzdžiui, išmokyti kalbos savo pačios vaikus, nė žodžio
nekalbančius lietuviškai, o paskui gal jau mokyti visą likusią
tautą. Beje, kol kas ir jos didžiųjų darbų nelabai matyti, vien kalbos.
(…) Lietuvai iškovojus laisvę, pirmiausia į ją veržtis
pradėjo ne tie, kurie daugelį metų padėjo kovoti už jos
nepriklausomybę, o tie, kurie greit susizgribo, kaip lengviausiu būdu
laimėti pinigų bei garbę. Buvo, kad neturėdami jokios padėties,
patirties ar išsilavinimo Amerikoje, juo labiau – nė
menkiausio suvokimo apie Lietuvos savitumus, tokie žmogeliai sugebėjo
prisiplakti net prie Vyriausybės ir, dėdamiesi dideliais ekspertais,
krovėsi į savo kišenes pinigus, švaistėsi gautais vardais
ar ordinais... Lietuviai iki šiol naiviai tikėjo, kad Amerikos
išeivijos gražūs žodžiai atitinka jų darbus (…).”
Ir štai gabaliukai iš skaitytojų komentarų apie to autoriaus straipsnius (kalba ir stilius netaisytas):
„manau, kad tai aukso žodžiai, juk dipukai yra pabaisos
(…). Draugai jau gerą dešimtmetį dirba mokslinį darbą
Čikagoje, tai pasakoja, kad su dypukais neįmanoma bendrauti – jie
gyvena praėjusiame amžiuje ir vis dar ‘laisvina’ Lietuvą.
Laikas jiems sustojęs. Naujus atvykėlius laiko neišprususiais
komunistais, bet pinigėlių savoms ‘svarbioms’ akcijoms
nesivaržo paprašyti… Dipeliai, (...) nusenot, nieks jūsų
nebeklauso, nebetiki jūsų nukvakusiom bendruomenėm, tai lendat į
Lietuvą. Palikit Lietuvą lietuviams… Skleidžiate tos lietuvybės
lozungus, o patys net lietuviškai kalbėt nebemokate.
(...)”
,,mielas autoriau, man dabar 30 [,] aš užaugau sovietinėj
Lietuvoj, niekas čia manęs neskriaudė, nekankino, turėjau normalią
vaikystę, tėvai laimingi dirbo. Nebuvo čia taip baisu, kaip jūs ten
konstatuojat. Mes atvirkščiai, manome, kad JAV supuvus, žmonės
bukiai, pinigai, pinigai, pinigai, McDonaldai ir kt.
šlamštas. Nelįskit prie mūsų, mums čia gerai gyventi,
tvarkomės kaip mokam, valdžia skundžiamės, bet kuri šalis to
nedaro?”
Nėr ko skųstis dėl dipų (...). Dipai paima jus į bendruomenę, pagiria
už darbą ir aukas lietuvybei, o paskui tos ‘lietuvybės’
vadai, jei ne paėmę, tai prisivogę iš tos pačios lietuvių
bendruomenės pinigų važinėja po tą pačią Lietuvą (...). O kalbėti apie
Lietuvių bendruomenę iš viso neverta – lietuvių gėda. S.
Lozoraitis buvo šviesi asmenybė, kuris vienijo lietuvius,
neskirstė juos į dypukus ir tarybukus. Yra tokių ir daugiau, kaip
garbės konsulas R. Česonis ir dar keletas… Dėkui Prezidentei už
tiesų ir teisingą žodį. Sugėdinti tų dipukų nepavyks, bet sustabdyti,
kad nekištų savo grobuoniškų nagų į Lietuvos biudžetą tai
jau senai reikia. Kiek Lietuvą alino ir savo melais maudė tie
amerikonai [,] jau žinom. Dieve, apsaugok nuo kariuomenės, bendruomenės
ir narušienės… Šaunuolė jos ekselencija Prezidenė!
Vyti lauk iš LT visus tuos dipius (DP – displaced person),
to betrūko, kad dar jie melžtų lietuvą… O kalbant apie kūrybą,
palyginkit Draugą ir Amerikos Lietuvį. Drauge ką matai –
Narušienes ir Remienes, o Amerikos lietuvį skaito visi. Ar mažai
trečiabangiai ką sukūrė? Ką reikėjo, tą sukūrė – turi teatrus,
kavines, restoranus, parduotuves, šokių kolektyvus, įvairiausius
verslus, galima vardyti ir vardyti. Dipukams tik svajoti. Jie ne mažiau
padeda – susirgusiems, reikalaujantiems technologijos patarimo. O
kam padeda dipukai? Patys sau. Pažiūrėkite, ką veikia trečiabangiai tų
bendrijų susirinkimuose? (...) Užtenka durnų kalbų. Trečiabangiai,
palikite tą pensininkų kromelį tiems patiems pensininkams. Tegu vienas
iš kito vagia ir sau gerkles kandžioja... Tikra tiesa ir mūsų
giminės Amerikoje mums siuntė tik panešiotus savo drabužius.
Gėda net būdavo gavus apsirengti... Labai teisingai pasakyta
Prezidentės, vyt lauk visus amerikos lietuvius…”
Tai tik dalis tų komentarų. Tie komentarai, nukreipti prieš R.
Narušienę, yra tokie nešvankūs ir išgalvoti, kad
negalima šiame laikraštyje jų net minėti, nors jiems
duotas forumas populiariausiame Lietuvos dienraštyje. Ak, kaip
visa tai primena anais laikais mums siuntinėtą laikraštuką
„Gimtasis kraštas”. Skirtumas tik tas, kad anas
laikraštis kviesdavo grįžti į Lietuvą su pažadu, kad viskas mums
bus atleista, o šis – veja lauk.
Pamenu, kai sovietams pagaliau leidus siųsti siuntinius į okupuotą
Lietuvą, tėvai lakstė po parduotuves, ieškodami medžiagų, rūbų,
avalynės, nes viskas turėjo būti visiškai nauja. Savaitgaliais
veždavome pirkinius į juos siunčiančią agentūrą, kur jie būdavo
apmuitinami, o muitai keleriopai viršijo siunčiamų daiktų
kainas. Kai prasidėjo važinėjimai į okupuotą Lietuvą, vežėme perkrautus
lagaminus, tiesiog maldaudami sovietinių muitininkų ar duodami
kyšius, kad praleistų, nesulaikytų, neatimtų. Įsivaizduoju, kaip
skaudu būtų mano tėvų jau Amžinybėn iškeliavusiųjų kartai
skaityti tokius žodžius. Ypač tiems, kurie, atvykę į Ameriką, dirbo
pačius sunkiausius, mažiausiai atlyginamus darbus, leido vaikus į
mokslus, prenumeravo gausius lietuviškus laikraščius,
žurnalus, aukojo Lietuvių, Tautos fondams, užpildė lietuvių parapijų
bažnyčias, renginių sales. Ar jie būtų to tikėjęsi?
Juozas Gaila-Gailevičius – gimė prieškarinėje Lietuvoje,
lietuvių gimnaziją lankė Diepholz, Vokietijoje. Chemijos studijas baigė
Amerikoje, dirbo chemiku, vadybininku. Ateitininkas, bendruomenininkas.
Pirmininkavo JAV LB Krašto valdybai, 1993–1997 metais buvo
PLB atstovybės Vilniuje atstovas.