APMĄSTYMAI IŠ ELLICOTT MIESTELIO

paradas
Paradas, Chicago, IL Jono Kuprio nuotr.

,,...vyt lauk visus Amerikos lietuvius...”

 JUOZAS GAILA

Turbūt nesuklysiu sakydamas, kad daugelis baltaodžių balsavo už Barack Obama tik dėl to, kad jis juodaodis, nes iš tikro jis jokių kitokių išskirtinių savybių, išskyrus iškalbą, ir neturėjo. Aš juk už Dalią Grybauskaitę balsavau, nes norėjau prezidentu matyti moterį. Be to, ji jau turėjo patirties diplomatinėje srityje ir Lietuvai atstovaujant užsienyje, o pagal Lietuvos Konstituciją prezidento pareigos yra žymiai siauresnės nei JAV. Prezidentu tapęs Valdas Adamkus, ypač pradžioje, jautėsi daugiau kaip svečias nei kaip krašto šeimininkas, o Grybauskaitės pirmieji žingsniai buvo tiesiog gąsdinantys: staigus ,,užsisėdimas” ant Vygaudo Ušacko, burbulo apie neva Lietuvoje esančius JAV žvalgybos kalėjimus išpūtimas, ministrų, prokurorų šokdinimas, netikėti posūkiai Lietuvos užsienio politikoje, ypač JAV atžvilgiu.

Pastaruoju laiku neteisėtai paviešintuose JAV diplomatų dokumentuose rasta šis tas ir apie Lietuvą. Keistokas tuose dokumentuose minimas Grybauskaitės abejojimas užsienio kraštų investicijomis ir nenoras Lietuvą reklamuoti kaip ekonomiškai patrauklią. Norėtųsi tikėti, kad amerikiečiai susidarė klaidingą įspūdį apie mūsų prezidentės pareiškimus, nes tikrai nežinau, ar yra kraštų, kurie nesiektų užsienio investicijų. Bet juk ji taip pat yra teigusi, kad Lietuva tampa oligarchų ir nusikalstamo pasaulio valdoma valstybe, tai kas norėtų investuoti į kraštą, valdomą nusikalstamo pasaulio?

O mums, Amerikos lietuviams, tikrai nėra malonu skaityti, kaip, anot JAV diplomatų Vilniuje, prezidentė Grybauskaitė atsiliepia apie mus: „Ypač jai įspūdžio nepadarė Amerikos lietuvių bendruomenė – ji manė, kad po 1990 metų dauguma iš jų neįvykdė pažado realiomis investicijomis prisidėti prie Lietuvos atstatymo. Dauguma Amerikos lietuvių tiesiog buvo suinteresuoti atvykti į Lietuvą, kur juos, kaip ekspertus, samdytų Lietuvos Vyriausybė.”

To tik tereikėjo „Lietuvos rytui” – jame greitai pasirodė du straipsniai apie prezidentės nusivylimą Amerikos lietuviais. Vienas iš jų rėkiančia antrašte – „Prezidentės žodžiai smogė Amerikos lietuviams į nugarą”. Iš tikro jame ne tiek apie Prezidentės žodžius rašoma, kiek autorius Povilas Stalionis dalijasi mintimis apie dipukus, JAV ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenę ir ypač apie pastarosios valdybos pirmininkę Reginą Narušienę. Kaip ir visada, „Lietuvos ryte” po straipsnių – šimtai komentarų. Aukščiau minėto straipsnio autorius sakosi jau 30 metų gyvenantis išeivijoje, taigi išvykęs dar sovietmečiu. Štai kaip jis rašo dviejuose savo straipsniuose:

,,Skaitau, kaip dypukai bėgo iš Lietuvos, gyvybę gelbėdami. Ne kovojo už jos laisvę, bet būtent bėgo. Amerikoje rinko pinigus Lietuvai vaduoti, kurių didžiosios dalies niekada nepaleido iš savo rankų ir prie šių ėdžių pešasi iki dabar (…) Atėjo diena, kada dipukų vis mažėja, ir nori nenori jiems tenka taikstytis su vadinamaisiais ‘trečiabangiais’. Bandoma juos įtraukti net į lietuviškąją bendruomenę, kartais net pamaloninant vienu ar kitu garbingesniu postu. Tačiau ar šie turi kokios galios? Jei jie nuolankiai vergauja toje bendruomenėje, dar juos pakenčia. Ar buvo bandančių pakelti galvą ir tarti savo žodį? Buvo, tačiau kur jie dabar? (...) Pažiūrėkite, kas atstovauja Lietuvos Seime JAV Lietuvių Bendruomenei? Dipukai. Tarp jų nėra nė vieno naujai atvykusiojo. Paskaitau spaudoje Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkės kalbas apie dvigubą pilietybę ar jos pačios gerus darbus Lietuvai ir, manau, kad gal geriau jai vertėtų pradėti nuo mažų darbų, pavyzdžiui, išmokyti kalbos savo pačios vaikus, nė žodžio nekalbančius lietuviškai, o paskui gal jau mokyti visą likusią tautą. Beje, kol kas ir jos didžiųjų darbų nelabai matyti, vien kalbos. (…) Lietuvai iškovojus laisvę, pirmiausia į ją veržtis pradėjo ne tie, kurie daugelį metų padėjo kovoti už jos nepriklausomybę, o tie, kurie greit susizgribo, kaip lengviausiu būdu laimėti pinigų bei garbę. Buvo, kad neturėdami jokios padėties, patirties ar išsilavinimo Amerikoje, juo labiau – nė menkiausio suvokimo apie Lietuvos savitumus, tokie žmogeliai sugebėjo prisiplakti net prie Vyriausybės ir, dėdamiesi dideliais ekspertais, krovėsi į savo kišenes pinigus, švaistėsi gautais vardais ar ordinais... Lietuviai iki šiol naiviai tikėjo, kad Amerikos išeivijos gražūs žodžiai atitinka jų darbus (…).”

Ir štai gabaliukai iš skaitytojų komentarų apie to autoriaus straipsnius (kalba ir stilius netaisytas):
„manau, kad tai aukso žodžiai, juk dipukai yra pabaisos (…). Draugai jau gerą dešimtmetį dirba mokslinį darbą Čikagoje, tai pasakoja, kad su dypukais neįmanoma bendrauti – jie gyvena praėjusiame amžiuje ir vis dar ‘laisvina’ Lietuvą. Laikas jiems sustojęs. Naujus atvykėlius laiko neišprususiais komunistais, bet pinigėlių savoms ‘svarbioms’ akcijoms nesivaržo paprašyti… Dipeliai, (...) nusenot, nieks jūsų nebeklauso, nebetiki jūsų nukvakusiom bendruomenėm, tai lendat į Lietuvą. Palikit Lietuvą lietuviams… Skleidžiate tos lietuvybės lozungus, o patys net lietuviškai kalbėt nebemokate. (...)”

,,mielas autoriau, man dabar 30 [,] aš užaugau sovietinėj Lietuvoj, niekas čia manęs neskriaudė, nekankino, turėjau normalią vaikystę, tėvai laimingi dirbo. Nebuvo čia taip baisu, kaip jūs ten konstatuojat. Mes atvirkščiai, manome, kad JAV supuvus, žmonės bukiai, pinigai, pinigai, pinigai, McDonaldai ir kt. šlamštas. Nelįskit prie mūsų, mums čia gerai gyventi, tvarkomės kaip mokam, valdžia skundžiamės, bet kuri šalis to nedaro?”

Nėr ko skųstis dėl dipų (...). Dipai paima jus į bendruomenę, pagiria už darbą ir aukas lietuvybei, o paskui tos ‘lietuvybės’ vadai, jei ne paėmę, tai prisivogę iš tos pačios lietuvių bendruomenės pinigų važinėja po tą pačią Lietuvą (...). O kalbėti apie Lietuvių bendruomenę iš viso neverta – lietuvių gėda. S. Lozoraitis buvo šviesi asmenybė, kuris vienijo lietuvius, neskirstė juos į dypukus ir tarybukus. Yra tokių ir daugiau, kaip garbės konsulas R. Česonis ir dar keletas… Dėkui Prezidentei už tiesų ir teisingą žodį. Sugėdinti tų dipukų nepavyks, bet sustabdyti, kad nekištų savo grobuoniškų nagų į Lietuvos biudžetą tai jau senai reikia. Kiek Lietuvą alino ir savo melais maudė tie amerikonai [,] jau žinom. Dieve, apsaugok nuo kariuomenės, bendruomenės ir narušienės… Šaunuolė jos ekselencija Prezidenė! Vyti lauk iš LT visus tuos dipius (DP – displaced person), to betrūko, kad dar jie melžtų lietuvą… O kalbant apie kūrybą, palyginkit Draugą ir Amerikos Lietuvį. Drauge ką matai – Narušienes ir Remienes, o Amerikos lietuvį skaito visi. Ar mažai trečiabangiai ką sukūrė? Ką reikėjo, tą sukūrė – turi teatrus, kavines, restoranus, parduotuves, šokių kolektyvus, įvairiausius verslus, galima vardyti ir vardyti. Dipukams tik svajoti. Jie ne mažiau padeda – susirgusiems, reikalaujantiems technologijos patarimo. O kam padeda dipukai? Patys sau. Pažiūrėkite, ką veikia trečiabangiai tų bendrijų susirinkimuose? (...) Užtenka durnų kalbų. Trečiabangiai, palikite tą pensininkų kromelį tiems patiems pensininkams. Tegu vienas iš kito vagia ir sau gerkles kandžioja... Tikra tiesa ir mūsų giminės Amerikoje mums siuntė tik panešiotus savo drabužius. Gėda net būdavo gavus apsirengti... Labai teisingai pasakyta Prezidentės, vyt lauk visus amerikos lietuvius…”

Tai tik dalis tų komentarų. Tie komentarai, nukreipti prieš R. Narušienę, yra tokie nešvankūs ir išgalvoti, kad negalima šiame laikraštyje jų net minėti, nors jiems duotas forumas populiariausiame Lietuvos dienraštyje. Ak, kaip visa tai primena anais laikais mums siuntinėtą laikraštuką „Gimtasis kraštas”. Skirtumas tik tas, kad anas laikraštis kviesdavo grįžti į Lietuvą su pažadu, kad viskas mums bus atleista, o šis – veja lauk.

Pamenu, kai sovietams pagaliau leidus siųsti siuntinius į okupuotą Lietuvą, tėvai lakstė po parduotuves, ieškodami medžiagų, rūbų, avalynės, nes viskas turėjo būti visiškai nauja. Savaitgaliais veždavome pirkinius į juos siunčiančią agentūrą, kur jie būdavo apmuitinami, o muitai keleriopai viršijo siunčiamų daiktų kainas. Kai prasidėjo važinėjimai į okupuotą Lietuvą, vežėme perkrautus lagaminus, tiesiog maldaudami sovietinių muitininkų ar duodami kyšius, kad praleistų, nesulaikytų, neatimtų. Įsivaizduoju, kaip skaudu būtų mano tėvų jau Amžinybėn iškeliavusiųjų kartai skaityti tokius žodžius. Ypač tiems, kurie, atvykę į Ameriką, dirbo pačius sunkiausius, mažiausiai atlyginamus darbus, leido vaikus į mokslus, prenumeravo gausius lietuviškus laikraščius, žurnalus, aukojo Lietuvių, Tautos fondams, užpildė lietuvių parapijų bažnyčias, renginių sales. Ar jie būtų to tikėjęsi?

Juozas Gaila-Gailevičius – gimė prieškarinėje Lietuvoje, lietuvių gimnaziją lankė Diepholz, Vokietijoje. Chemijos studijas baigė Amerikoje, dirbo chemiku, vadybininku. Ateitininkas, bendruomenininkas. Pirmininkavo JAV LB Krašto valdybai, 1993–1997 metais buvo PLB atstovybės Vilniuje atstovas.