Užsienio lietuviai, Lietuvos prezidentė ir ,,WikiLeaks”

ALGIMANTAS S. GEČYS

Kovo mėnesio pradžioje buvo paviešintas dar vienas ,,WikiLeaks” nutekintas dokumentas. Mūsų nuostabai šis penkių puslapių dokumentas tiesiogiai aptarė Lietuvą. Konkrečiai – čia minimas dokumentas yra Vilniuje dirbančių JAV diplomatų ataskaitos apie Lietuvos Respublikos prezidentę Dalią Grybauskaitę ir jos vadovavimą valstybei per pirmuosius šešis kadencijos mėnesius. Dokumente teigiama, kad Lietuvos prezidentė yra nusivylusi Amerikos lietuviais. ,,Jai įspūdžio nepadarė Amerikos lietuvių bendruomenė – ji manė, kad po 1990 metų dauguma iš jų nevykdė pažado realiomis investicijomis prisidėti prie Lietuvos atstatymo.” BNS žinių agentūros pastaba: D. Grybauskaitei atrodę, kad dauguma Amerikos lietuvių tiesiog buvo suinteresuoti atvykti į Lietuvą, kur juos, kaip ekspertus, samdytų Lietuvos vyriausybė.

Pasigėrėjimą kelia ,,Draugo” nuosaikus sureagavimas į nepalankioje šviesoje Amerikos lietuvius pristatančią žinią. Kai Lietuvos žiniasklaida iš konteksto ištraukusi vieną sakinį bandė įterpti kylį tarp Lietuvoje ir užsienyje gyvenančių tautiečių, vyr. laikraščio redaktorė Dalia Cidzikaitė taikliai pastebėjo, kad bent šiuo atveju Lietuvos žiniasklaida vis dar vaikosi vienadienių, iš piršto išlaužtų skandalų. Jos nuomone, ,,Nekokį pirmą (ar net antrą ir trečią) įspūdį galima ar bent reikia stengtis pakeisti. Iš to, manau, laimėtų abi šiuo metu viena kita nusivylusios pusės.” (,,D. Grybauskaitė ir JAV lietuviai”, 2011 m. kovo 19 d.)

Blaiviai į reikalą pažvelgė JAV įsikūrusi verslininkė Angelė Kavakienė, sėkmingai tarpininkaujanti Lietuvos gaminių eksportui į JAV. Straipsnyje ,,Audiatur et altera pars” (,,Draugas”, 2011 m. balandžio 7 d.) ji pateikia konkrečius pavyzdžius, kodėl investicijos į Lietuvą nepasiekė trokštamo lygio. Pasirodo, kad būta ir nemažai Lietuvos valdžios įvairių sluoksnių kaltės. Paaiškėjo, kad Lietuva išimtinai siekė pasaulinių bendrovių investicijų. Smulkiomis užsienio firmomis – tiek lietuvių, tiek nelietuvių – Lietuva nesidomėjo. Galvota, kad didžiosios bendrovės Lietuvą susiras, panašiai kaip ją ,,susirado” ,,Phillip Morris Lietuva”, ,,Mars” ar ,,Kraft Foods”. Deja, toks mąstymas pasitvirtino vos keliais atvejais.

Rimantas Dirvonis laiške redakcijai ,,JAV diplomatų ataskaitą papildant” (,,Draugas”, 2011 m. kovo 26 d.) primena, kad po 1990 metų buvo daug Amerikos lietuvių, rimtų specialistų, kurie be jokio atpildo, be korupcijos ir be ,,blato” bandė rimtai padėti tautai atstatyti atgimusią valstybę. R. Dirvonio teigimu, ,,Po keleto metų jau ne vienas pajutome, kad Lietuvai turbūt mūsų nereikia, nes vis išgirsdavome tą ‘mes žinome, ką darome’. Daug išeivių rimtų siūlymų labai dažnai atsimušdavo į kietą korupcijos sieną. Kai kurie ‘tarpininkai’ nerausdami pageidaudavo net 20 procentų ar daugiau už ‘paslaugas’.”

Turime pagrindo manyti, kad ,,WikiLeaks” paviešintame JAV ambasados Lietuvoje pranešime kalbama plačiąja prasme apie lietuvių bendruomenę Amerikoje, o ne konkrečiai apie JAV Lietuvių Bendruomenę. 1949 metais Vyriausiojo Lietuvos laisvinimo komiteto paskelbta ,,Lietuvių Charta” įpareigojo kuriamą Pasaulio Lietuvių Bendruomenę siekti tautai teisės nepriklausomai gyventi, talkinti išlaikant tautinę gyvybę, kalbos ir tautines bei valstybines tradicijas. Apie pareigą talkinti Lietuvai ekonomiškai ,,Chartoje” neužsiminta. Tačiau nors ,,Chartos ” ir neįpareigota, 1992 m. balandžio 3–4 d. JAV LB Krašto valdybos Visuomeninių reikalų taryba kartu su Lietuvos ambasada JAV (amb. Stasys Lozoraitis, jaun.), Washington, DC surengė konferenciją, kurios tikslas buvo padėti Lietuvai investicijų, prekybos ir verslo srityse. Dalyvių tikėtasi sulaukti 70, o atvyko 154. Iš dalyvavusiųjų 40 proc. buvo svetimtaučiai, besidomėję investicijomis Lietuvoje. Šalia gausių paskaitininkų bei pranešėjų konferencijoje dalyvavo Lietuvos vyriausybės, Aukščiausios tarybos ir Lietuvos verslininkų sąjungos atstovai. Konferencijos dalyviams buvo įteiktas išsamus leidinys, supažindinantis su verslo galimybėmis Lietuvoje. JAV verslininkų šiai konferencijai parodytas dėmesys buvo paskata ir toliau rengti verslo konferencijas. Jų pagrindinis rengėjas jau buvo Lietuvos ambasada JAV bei JAV veikiančios Lietuvos konsulinės tarnybos.

Atmintyje išliko pirmoje konferencijoje dalyvavęs to meto Lietuvos ,,žymusis” verslininkas. Konferencijoje jis žadėjo nupirkti skersai gatvės (priešais Lietuvos ambasadą) esantį seniai negyvenamą ir gerokai apleistą didžiulį pastatą. Jame sakė įsteigsiąs Lietuvos verslo atstovybę. Kėlė jis konferencijoje klausimą, ar Lietuvai reikalinga kariuomenė – jo bendrovė už atitinkamą mokestį apsiimtų sukurti privačią ,,samdomą” kariuomenę Lietuvos valstybės sienoms apsaugoti. Vos keliems metams praslinkus šis iškalbus verslininkas buvo ,,apgyvendintas” Lietuvos kalėjime.

Tenka labai suabejoti, kad D. Grybauskaitė, 1991 metais pusmetį lankiusi tarptautinės ekonomikos diplomatijos programą Georgetown University (Washington, DC), 1994siais stažavusi ,,International Visitor Leadership” programoje, o nuo 1996–1999 m. dirbusi ,,nepaprastos įgaliotos ministrės” pareigose Lietuvos Respublikos ambasadoje JAV, būtų tiek naivi, kad tikėtų didelio masto Amerikos lietuvių investicijų galimybėmis Lietuvoje. Atvirai kalbant, darbuodamasi Lietuvos ambasadoje Washington, DC, D. Grybauskaitė lietuvių išeivijai ir jų organizacijoms atstovaujantiems pareigūnams didesnio dėmesio neskyrė. Bendradarbiaudami su tuo metu Lietuvos ambasadoje dirbusiais (amb. dr. Alfonsu Eidintu, Jonu Paslausku, dr. Vytautu Žaliu) jutome D. Grybauskaitės mandagią, tačiau šaltą laikyseną išeivijos atžvilgiu.

Būdama ekonomistė, ji, be abejo, suprato, kad Lietuvos nepriklausomybės siekiui naudotas milijono lietuvių, gyvenančių Amerikoje, skaičius tebuvo naudinga fikcija sulaukti JAV politikų dėmesio Lietuvos nepriklausomybės siekiui. JAV leidžiamų lietuviškų laikraščių prenumeratų skaičiai galėjo jai liudyti ne tik gana negausų susipratusių lietuvių skaičių, bet ir sparčiai išeiviją palietusį nutautėjimą. Pirmosios emigracijos JAV pralobusių lietuvių kaip ir nebūta. Juozas Bačiūnas ir dar vienas kitas buvo malonios išimtys. Būta lietuvių, įsteigusių mažas gamybos įmones, tačiau daugumoje jų dirbo tik keletas dešimčių darbuotojų. Tiesa, kai kurie po Antrojo pasaulinio karo į JAV atvykę, ypač turintys techninį ar medicininį išsilavinimą, pas amerikiečius darbdavius iškilo iki atsakingų pareigų. Šie asmenys atsikuriančiai Lietuvai galėjo perduoti savąją patirtį, bet ne savomis investicijomis Lietuvoje sukurti darbo vietas. Dr. Juozas Kazickas neabejotinai buvo vienas iš stambiomis investicijomis Lietuvai talkinusių, po karo į JAV atvykusiųjų.

Prezidentui Valdui Adamkui artimas Raimundas Mieželis, ,,Lietuvos ryte” išspausdintame pokalbyje (,,Draugas”, 2011 m. balandžio 14 d.) vardija pavardes Lietuvai padėjusių asmenų. Tačiau tikrų verslininkų – vos kelios pavardės. Skubiai Mieželis pereina prie išeivijos mokslo žmonių (dr. A. Avižieniaus, dr. B. Vaškelio, dr. K. Almeno, prof. J. Šmulkščio), atsakingas pareigas Lietuvoje einančių – gen. maj. J. Kronkaičio, min. V. Dudėno, viceministrės V. Vėbraitės. Į sąrašą patenka iš Kanados į Lietuvą atvykęs V. Gruodis, iš Kolumbijos – inž. A. Didžiulis, tarnyboje Artimuosiuose Rytuose daug metų praleidęs inž. V. Šliūpas. Supratęs, kad sunku argumentuoti suminėjus vos keletą verslą įgalinusių pavardžių, R. Mieželis skuba paminėti JAV įkurtų labdaros organizacijų (,,Mercy Lift”, ,,Lietuvos vaikų viltis”) indėlį, į Lietuvą vykusio Shriners ligoninės chirurgo John Lubicky keliones, JAV lietuvių prisidėjimą prie atstatomų Valdovų rūmų. R. Mieželis nesiteikia pripažinti, kad Lietuva iš išeivijos tikėjosi kur kas daugiau.
Svajota sulaukti tūkstančius įdarbinančių didžiųjų JAV gamybos bendrovių, bet jų nesulaukta. Atsikuriančiai Lietuvai tada vadovavę nesuprato, kad didysis kapitalas į užsienio valstybes nėra nukreipiamas lengvabūdiškai. Būtina pigi darbo jėga, žaliavos, įstatymais verslui sukurtos palankios sąlygos, būsimų vadovų bent šioks toks anglų kalbos mokėjimas. Lietuvai 1990siais atkūrus nepriklausomybę, rusų kalba tebebuvo pirmoji lietuvių užsienio kalba. Dabar po dvidešimt nepriklausomo gyvenimo metų anglų kalba pirmauja, ypač tarp jaunimo. Deja, pasaulio ekonomika nuo to laiko yra smarkiai pakitusi, pasaulyje vyksta atkaklios varžybos dėl užsienietiško kapitalo. Esant ekonominei krizei, JAV bendrovės dabartiniu metu imasi pastangų susigrąžinti į užsienį nutekintas darbo vietas.

,,Draugo” š. m. balandžio 14 d. laidoje, skyriuje ,,Lietuvos ir pasaulio naujienos”, užtikau įdomią žinią. Pasirodo, kad JAV Valstybės departamento 2010 m. ataskaitoje nepagailima Lietuvai ,,epitetų”, panašių į ,,WikiLeaks” paviešintame dokumente. Ataskaitoje teigiama, kad ,,Lietuvos įkalinimo įstaigos neatitinka tarptautinių reikalavimų, šalies visuomenė yra homofobiška, o lietuviškoje interneto erdvėje veši antisemitizmas”. Tokius teiginius mūsų proseneliai apibūdindavo posakiu: ,,Va, močia, ir devintinės!” Peršasi išvada, kad prezidentei D. Grybauskaitei ,,WikiLeaks” priskirti teiginiai dėl Amerikos lietuvių investicijų nepakankamumo tėra dar vienas JAV ambasados Lietuvoje pareigūno lakios vaizduotės sukurtas mitas.