Užsienio lietuviai, Lietuvos prezidentė ir ,,WikiLeaks”
ALGIMANTAS S. GEČYS
Kovo mėnesio pradžioje buvo paviešintas dar vienas
,,WikiLeaks” nutekintas dokumentas. Mūsų nuostabai šis
penkių puslapių dokumentas tiesiogiai aptarė Lietuvą. Konkrečiai
– čia minimas dokumentas yra Vilniuje dirbančių JAV diplomatų
ataskaitos apie Lietuvos Respublikos prezidentę Dalią Grybauskaitę ir
jos vadovavimą valstybei per pirmuosius šešis kadencijos
mėnesius. Dokumente teigiama, kad Lietuvos prezidentė yra nusivylusi
Amerikos lietuviais. ,,Jai įspūdžio nepadarė Amerikos lietuvių
bendruomenė – ji manė, kad po 1990 metų dauguma iš jų
nevykdė pažado realiomis investicijomis prisidėti prie Lietuvos
atstatymo.” BNS žinių agentūros pastaba: D. Grybauskaitei atrodę,
kad dauguma Amerikos lietuvių tiesiog buvo suinteresuoti atvykti į
Lietuvą, kur juos, kaip ekspertus, samdytų Lietuvos vyriausybė.
Pasigėrėjimą kelia ,,Draugo” nuosaikus sureagavimas į
nepalankioje šviesoje Amerikos lietuvius pristatančią žinią. Kai
Lietuvos žiniasklaida iš konteksto ištraukusi vieną
sakinį bandė įterpti kylį tarp Lietuvoje ir užsienyje gyvenančių
tautiečių, vyr. laikraščio redaktorė Dalia Cidzikaitė taikliai
pastebėjo, kad bent šiuo atveju Lietuvos žiniasklaida vis dar
vaikosi vienadienių, iš piršto išlaužtų skandalų.
Jos nuomone, ,,Nekokį pirmą (ar net antrą ir trečią) įspūdį galima ar
bent reikia stengtis pakeisti. Iš to, manau, laimėtų abi
šiuo metu viena kita nusivylusios pusės.” (,,D.
Grybauskaitė ir JAV lietuviai”, 2011 m. kovo 19 d.)
Blaiviai į reikalą pažvelgė JAV įsikūrusi verslininkė Angelė Kavakienė,
sėkmingai tarpininkaujanti Lietuvos gaminių eksportui į JAV.
Straipsnyje ,,Audiatur et altera pars” (,,Draugas”, 2011 m.
balandžio 7 d.) ji pateikia konkrečius pavyzdžius, kodėl investicijos į
Lietuvą nepasiekė trokštamo lygio. Pasirodo, kad būta ir nemažai
Lietuvos valdžios įvairių sluoksnių kaltės. Paaiškėjo, kad
Lietuva išimtinai siekė pasaulinių bendrovių investicijų.
Smulkiomis užsienio firmomis – tiek lietuvių, tiek nelietuvių
– Lietuva nesidomėjo. Galvota, kad didžiosios bendrovės Lietuvą
susiras, panašiai kaip ją ,,susirado” ,,Phillip Morris
Lietuva”, ,,Mars” ar ,,Kraft Foods”. Deja, toks
mąstymas pasitvirtino vos keliais atvejais.
Rimantas Dirvonis laiške redakcijai ,,JAV diplomatų ataskaitą
papildant” (,,Draugas”, 2011 m. kovo 26 d.) primena, kad po
1990 metų buvo daug Amerikos lietuvių, rimtų specialistų, kurie be
jokio atpildo, be korupcijos ir be ,,blato” bandė rimtai padėti
tautai atstatyti atgimusią valstybę. R. Dirvonio teigimu, ,,Po keleto
metų jau ne vienas pajutome, kad Lietuvai turbūt mūsų nereikia, nes vis
išgirsdavome tą ‘mes žinome, ką darome’. Daug
išeivių rimtų siūlymų labai dažnai atsimušdavo į kietą
korupcijos sieną. Kai kurie ‘tarpininkai’ nerausdami
pageidaudavo net 20 procentų ar daugiau už
‘paslaugas’.”
Turime pagrindo manyti, kad ,,WikiLeaks” paviešintame JAV
ambasados Lietuvoje pranešime kalbama plačiąja prasme apie
lietuvių bendruomenę Amerikoje, o ne konkrečiai apie JAV Lietuvių
Bendruomenę. 1949 metais Vyriausiojo Lietuvos laisvinimo komiteto
paskelbta ,,Lietuvių Charta” įpareigojo kuriamą Pasaulio Lietuvių
Bendruomenę siekti tautai teisės nepriklausomai gyventi, talkinti
išlaikant tautinę gyvybę, kalbos ir tautines bei valstybines
tradicijas. Apie pareigą talkinti Lietuvai ekonomiškai
,,Chartoje” neužsiminta. Tačiau nors ,,Chartos ” ir
neįpareigota, 1992 m. balandžio 3–4 d. JAV LB Krašto
valdybos Visuomeninių reikalų taryba kartu su Lietuvos ambasada JAV
(amb. Stasys Lozoraitis, jaun.), Washington, DC surengė konferenciją,
kurios tikslas buvo padėti Lietuvai investicijų, prekybos ir verslo
srityse. Dalyvių tikėtasi sulaukti 70, o atvyko 154. Iš
dalyvavusiųjų 40 proc. buvo svetimtaučiai, besidomėję investicijomis
Lietuvoje. Šalia gausių paskaitininkų bei pranešėjų
konferencijoje dalyvavo Lietuvos vyriausybės, Aukščiausios
tarybos ir Lietuvos verslininkų sąjungos atstovai. Konferencijos
dalyviams buvo įteiktas išsamus leidinys, supažindinantis su
verslo galimybėmis Lietuvoje. JAV verslininkų šiai konferencijai
parodytas dėmesys buvo paskata ir toliau rengti verslo konferencijas.
Jų pagrindinis rengėjas jau buvo Lietuvos ambasada JAV bei JAV
veikiančios Lietuvos konsulinės tarnybos.
Atmintyje išliko pirmoje konferencijoje dalyvavęs to meto
Lietuvos ,,žymusis” verslininkas. Konferencijoje jis žadėjo
nupirkti skersai gatvės (priešais Lietuvos ambasadą) esantį
seniai negyvenamą ir gerokai apleistą didžiulį pastatą. Jame sakė
įsteigsiąs Lietuvos verslo atstovybę. Kėlė jis konferencijoje klausimą,
ar Lietuvai reikalinga kariuomenė – jo bendrovė už atitinkamą
mokestį apsiimtų sukurti privačią ,,samdomą” kariuomenę Lietuvos
valstybės sienoms apsaugoti. Vos keliems metams praslinkus šis
iškalbus verslininkas buvo ,,apgyvendintas” Lietuvos
kalėjime.
Tenka labai suabejoti, kad D. Grybauskaitė, 1991 metais pusmetį
lankiusi tarptautinės ekonomikos diplomatijos programą Georgetown
University (Washington, DC), 1994siais stažavusi ,,International
Visitor Leadership” programoje, o nuo 1996–1999 m. dirbusi
,,nepaprastos įgaliotos ministrės” pareigose Lietuvos Respublikos
ambasadoje JAV, būtų tiek naivi, kad tikėtų didelio masto Amerikos
lietuvių investicijų galimybėmis Lietuvoje. Atvirai kalbant,
darbuodamasi Lietuvos ambasadoje Washington, DC, D. Grybauskaitė
lietuvių išeivijai ir jų organizacijoms atstovaujantiems
pareigūnams didesnio dėmesio neskyrė. Bendradarbiaudami su tuo metu
Lietuvos ambasadoje dirbusiais (amb. dr. Alfonsu Eidintu, Jonu
Paslausku, dr. Vytautu Žaliu) jutome D. Grybauskaitės mandagią, tačiau
šaltą laikyseną išeivijos atžvilgiu.
Būdama ekonomistė, ji, be abejo, suprato, kad Lietuvos nepriklausomybės
siekiui naudotas milijono lietuvių, gyvenančių Amerikoje, skaičius
tebuvo naudinga fikcija sulaukti JAV politikų dėmesio Lietuvos
nepriklausomybės siekiui. JAV leidžiamų lietuviškų
laikraščių prenumeratų skaičiai galėjo jai liudyti ne tik gana
negausų susipratusių lietuvių skaičių, bet ir sparčiai išeiviją
palietusį nutautėjimą. Pirmosios emigracijos JAV pralobusių lietuvių
kaip ir nebūta. Juozas Bačiūnas ir dar vienas kitas buvo malonios
išimtys. Būta lietuvių, įsteigusių mažas gamybos įmones, tačiau
daugumoje jų dirbo tik keletas dešimčių darbuotojų. Tiesa, kai
kurie po Antrojo pasaulinio karo į JAV atvykę, ypač turintys techninį
ar medicininį išsilavinimą, pas amerikiečius darbdavius
iškilo iki atsakingų pareigų. Šie asmenys atsikuriančiai
Lietuvai galėjo perduoti savąją patirtį, bet ne savomis investicijomis
Lietuvoje sukurti darbo vietas. Dr. Juozas Kazickas neabejotinai buvo
vienas iš stambiomis investicijomis Lietuvai talkinusių, po karo
į JAV atvykusiųjų.
Prezidentui Valdui Adamkui artimas Raimundas Mieželis, ,,Lietuvos
ryte” išspausdintame pokalbyje (,,Draugas”, 2011 m.
balandžio 14 d.) vardija pavardes Lietuvai padėjusių asmenų. Tačiau
tikrų verslininkų – vos kelios pavardės. Skubiai Mieželis pereina
prie išeivijos mokslo žmonių (dr. A. Avižieniaus, dr. B.
Vaškelio, dr. K. Almeno, prof. J. Šmulkščio),
atsakingas pareigas Lietuvoje einančių – gen. maj. J. Kronkaičio,
min. V. Dudėno, viceministrės V. Vėbraitės. Į sąrašą patenka
iš Kanados į Lietuvą atvykęs V. Gruodis, iš Kolumbijos
– inž. A. Didžiulis, tarnyboje Artimuosiuose Rytuose daug metų
praleidęs inž. V. Šliūpas. Supratęs, kad sunku argumentuoti
suminėjus vos keletą verslą įgalinusių pavardžių, R. Mieželis skuba
paminėti JAV įkurtų labdaros organizacijų (,,Mercy Lift”,
,,Lietuvos vaikų viltis”) indėlį, į Lietuvą vykusio Shriners
ligoninės chirurgo John Lubicky keliones, JAV lietuvių prisidėjimą prie
atstatomų Valdovų rūmų. R. Mieželis nesiteikia pripažinti, kad Lietuva
iš išeivijos tikėjosi kur kas daugiau.
Svajota sulaukti tūkstančius įdarbinančių didžiųjų JAV gamybos
bendrovių, bet jų nesulaukta. Atsikuriančiai Lietuvai tada vadovavę
nesuprato, kad didysis kapitalas į užsienio valstybes nėra nukreipiamas
lengvabūdiškai. Būtina pigi darbo jėga, žaliavos, įstatymais
verslui sukurtos palankios sąlygos, būsimų vadovų bent šioks
toks anglų kalbos mokėjimas. Lietuvai 1990siais atkūrus
nepriklausomybę, rusų kalba tebebuvo pirmoji lietuvių užsienio kalba.
Dabar po dvidešimt nepriklausomo gyvenimo metų anglų kalba
pirmauja, ypač tarp jaunimo. Deja, pasaulio ekonomika nuo to laiko yra
smarkiai pakitusi, pasaulyje vyksta atkaklios varžybos dėl
užsienietiško kapitalo. Esant ekonominei krizei, JAV bendrovės
dabartiniu metu imasi pastangų susigrąžinti į užsienį nutekintas darbo
vietas.
,,Draugo” š. m. balandžio 14 d. laidoje, skyriuje
,,Lietuvos ir pasaulio naujienos”, užtikau įdomią žinią.
Pasirodo, kad JAV Valstybės departamento 2010 m. ataskaitoje
nepagailima Lietuvai ,,epitetų”, panašių į
,,WikiLeaks” paviešintame dokumente. Ataskaitoje teigiama,
kad ,,Lietuvos įkalinimo įstaigos neatitinka tarptautinių reikalavimų,
šalies visuomenė yra homofobiška, o lietuviškoje
interneto erdvėje veši antisemitizmas”. Tokius teiginius
mūsų proseneliai apibūdindavo posakiu: ,,Va, močia, ir
devintinės!” Peršasi išvada, kad prezidentei D.
Grybauskaitei ,,WikiLeaks” priskirti teiginiai dėl Amerikos
lietuvių investicijų nepakankamumo tėra dar vienas JAV ambasados
Lietuvoje pareigūno lakios vaizduotės sukurtas mitas.