Istorija – lyg dėlionė, kur svarbus kiekvienas balsas

DALIA CIDZIKAITĖ

,,Esu Marcelijus Martinaitis. Poetas. Gimęs 1936 metais Raseinių rajone, Kalnujų apylinkėje, Paserbenčio kaime. 1941–1940 metais man dar buvo nedaug, ketvirti–penkti metai. Esu matęs viską vaiko akimis. (…) Ką aš mačiau? Mačiau pačias žudynes”, – taip prasideda Jungtinių Valstijų Holokausto muziejaus (United States Holocaust Memorial Museum) archyvuose saugomas pokalbis su žinomu Lietuvos poetu M. Martinaičiu apie Lietuvoje vykusias žydų žudynes. Šis pokalbis, įrašytas į vaizdo juostą, yra vienas iš beveik 250 interviu, darytų Lietuvoje su žydų žudynes mačiusiais lietuviais. Jis – tik nedidelė dalis jau daugiau nei 14 metų Holokausto muziejaus vykdomo žodinės istorijos (angl. Oral History) projekto Europoje, skirto įamžinti liudininkų pasakojimus ir atsiminimus (daugiau nei 20 metų Muziejus vykdo žodinės istorijos projektą, kurio tikslas – įamžinti likusių gyvų Holokausto aukų prisiminimus).

Šiuo metu Holokausto liudininkų projektas vykdomas ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, ieškoma dar gyvų minėtų Antrojo pasaulinio karo įvykių liudininkų, galinčių ir norinčių savo prisiminimus anglų kalba palikti ateities kartoms ir istorijai. Apie tai pasakoja nuo 2001 metų Holokausto muziejaus Žodinės istorijos skyriuje dirbanti žurnalistė, Antrojo pasaulinio karo lietuvių pabėgėlių šeimoje užaugusi Ina Navazelskis.

Pasak Navazelskis, jau 14 metų muziejaus vykdomas žodinės istorijos liudininkų projektas yra gana platus, apimantis apie 16 Europos šalių, tarp jų – ir Lenkiją, Olandiją, Vokietiją, Lietuvą. Skyrius, kuriame ji dirba, ne tik kaupia žmonių atsiminimus apie Holokaustą iš kitų šaltinių, bet ir juos kuria – kalbina žmones, įrašinėja, filmuoja. Nuo to laiko, kai muziejus pradėjo veikti (atsidarė 1993 metais), iki šios dienos sukauptame archyve galima suskaičiuoti apie 2,500 pokalbių, iš kurių daugiau nei pusė yra liudytojų, ne tik žydų, pasakojimai. Iš jų nemažas skaičius yra iš Lenkijos – per 300 pokalbių, iš Lietuvos turima beveik 250. Nors kitose šalyse nufilmuota vos keletas pokalbių, pvz., Estijoje tik 3, tai, Navazelskis nuomone, toli gražu neatspindi Holokausto apimties, o greičiau rodo ribotas galimybes surasti pašnekovus ir žmones, kurie mokėtų tokį darbą atlikti, turėti tinkamą infrastruktūrą filmuoti.

Svarbi yra ir to meto istorinėpolitinė šalies padėtis. ,,Kai vyko žudynės, – sako Navazelskis, – dauguma Baltijos kraštų ir Ukrainos žydų, skirtingai nuo kitų šalių, buvo naikinami ne koncentracijos stovyklose, o netoli tų vietų, kuriose gimė ir gyveno.” Pavyzdžiui, Estijoje negyveno tiek daug žydų kaip Lietuvoje, be to, daugelis jų pabėgo arba pasitraukė į Suomiją arba Sovietų Sąjungą. Tad ir nužudytųjų skaičius šioje šalyje buvo mažesnis, mažiau buvo ir liudininkų.

Nors reikalavimai dalyvauti projekte yra paprasti, jie – ypač svarbūs. Vienas iš svarbiausių – kalbinamas žmogus turi būti asmeniškai kažką matęs, o ne iš antrų lūpų girdėjęs ar laikraštyje skaitęs.

Lietuvoje vykdytame projekte dalyvavo tokie įžymūs žmonės kaip anksčiau minėtas rašytojas M. Martinaitis, aktorius Laimonas Noreika, Pasaulio Lietuvių Bendruomenės atstovas Lietuvoje Gabrielius Žemkalnis ir kiti. ,,Labai norėčiau, kad žmonės, sužinoję, jog apie Holokaustą ir tai, ką jie matė, pasakoja ir Lietuvos įžymūs žmonės, imtų ir pasidalintų savo prisiminimais su Holokausto muziejumi”, – sako Navazelskis.

Dauguma tų Lietuvoje nufilmuotų pokalbių pašnekovų yra gal tik savo mažoje bendruomenėje ar šeimoje žinomi žmonės. Muziejaus darbuotoja mano, jog tokį projektą Amerikoje geriausiai pavyktų įgyvendinti, kaip pavyzdį pateikus būtent tų žymių Lietuvos žmonių pasakojimus, nes, pasak jos, ,,jie visuomenei yra labiau žinomi”. Tarp Amerikoje pakalbintųjų yra teisininkas, ekonomistas, žinomas JAV lietuvių visuomenės veikėjas Algimantas Gureckas.

Navazelskis iki šiol negali atsistebėti, jog praėjus tiek metų, dar atrandama tiek daug medžiagos. Tiesa, pašnekovų mažiau, bet anksčiau žmonės nebuvo pasiruošę kalbėti, nebuvo linkę dalintis savo atsiminimais. Žodinės istorijos skyriaus darbuotojos nuomone, liudytojai, kaip ir aukos, taip pat buvo traumuoti.

Lietuviškas projektas turi ir kitokių balsų – žydų, kurie Antrojo pasaulinio karo metais buvo vaikai ir liko gyvi. Tai – Irena Veisaitė ir Ada Gensaitė Ustjanauskienė. I. Veisaitė, Vilniaus pedagoginio universiteto dėstytoja, viena iš Atviros Lietuvos fondo steigėjų ir vadovių, yra žinomas žmogus Lietuvoje. Jos liudijimas anglų kalba yra saugomas Holokausto muziejuje Washington, DC, o lietuvių kalba – didžiausiame archyve USC Shoah Foundation Institute, esančiame Los Angeles mieste, kur surinkta per 50,000 Holokaustą išgyvenusių žmonių pokalbių.

I. Veisaitės istorija yra jaudinanti. Tam tikra prasme ji išgyveno visą Lietuvos istoriją – vokiečių okupaciją ir nacių represijas, išdavystes, išgelbėjimą. Uždaryta gete, vėliau išgelbėta tėvų draugų, pirmomis karo dienomis praradusi mamą. Vėliau, patekusi į gen. Ladygos šeimą, Veisaitė patyrė, kas laukia kai kurių šeimų sovietmečiu – jau per pirmą sovietų okupaciją generolas Ladyga buvo sulaikytas ir vėliau sušaudytas, o po karo ją priglaudusi Stefanija Ladygienė, kurią Veisaitė vadina antrąja savo mama, ištremta į Sibirą. ,,Veisaitė, – sako Navazelskis, – yra viena iš tų žmonių, kuri po karo įsiliejo į Lietuvos visuomenę. Todėl jos liudijimas yra vienas stipriausių, kurį esu bet kada girdėjusi. Ir dėl pačios istorijos, ir dėl to, kad jame matyti, kaip Veisaitė kūrė savo gyvenimą, pagal kokias vertybes gyveno.”

Ne mažiau įdomesnė ir vertingesnė yra ir Ados Gensaitės Ustjanauskienės istorija, kurios liudijimą muziejus nufilmavo gana vėlai – tik 2008 metais. ,,Daug kas gali paliudyti apie savo asmeninį gyvenimą, ir tai labai svarbu istorijai, bet Ados Gensaitės interviu turi ir platesnę – aiškią ir ryškią – istorinę vertę”, – sako Navazelskis. Jos tėvas buvo Jakobas Gensas, Vilniaus geto žydų policijos viršininkas, kartu ir tragiška, ir kontroversiška asmenybė. Bandydamas išgelbėti mažą saujelę žydų nuo mirties, jis vokiečių buvo priverstas paaukoti kitus. Pasak Žodinės istorijos skyriaus darbuotojos, ilgą laiką vokiečiai net nežinojo, kad egzistavo Ada ir jos mama – lietuvė Elvyra Budreikaitė Gensienė, nes jos gyveno už geto ribų. Tėvas jas aplankydavo kiekvieną dieną po pietų (tai buvo reta tuo metu žydams suteikiama privilegija) ir savo žmonai pasakodavo, kas vyksta gete. Tuo metu Adai buvo penkiolika metų.

,,Tai – atskiros istorijos ir kartais galvoji, kaip žmogus visa tai galėjo išgyventi”, – prisipažįsta Navazelskis. Iš kitos pusės, Ados paliktas pasakojimas apie savo šeimą, apie tragiškus jos narių likimus padeda suprasti visą to istorinio laikotarpio sudėtingumą.

,,Kai kalbini žmogų, turi žiūrėti, kas yra jo tiesa, kas yra jo išgyvenimai, patirtis. Nuspręsti, ar jo liudijimas yra teisingas, ar ne, galima tik palyginus su kitais šaltiniais”, – sako Navazelskis.

Nufilmuotas pokalbis tampa Holokausto muziejaus archyvo dalimi – archyvo, kurio medžiaga ateityje bus naudojama švietimo reikalams. Ja naudosis istorikai, kurie renka medžiagą, ir tie, kurie kuria dokumentinius filmus. Navazelskis puikiai supranta, kad ,,tema yra jautri, todėl apie tai kalbėdami turime atsargiai ir sąžiningai elgtis”. Pasak jos, ,,Istorija yra lyg didelė dėlionė (angl. puzzle), kurią iki galo suprasti galbūt kartais tetrūksta vienos mažos detalės – liudininko pasakojimo, žmogaus, savo akimis mačiusio įvykius, balso.”
ad