LEIDĖJO ŽODIS

Ar būtinas religijos mokymas mokyklose?

Šiuolaikiniai krikščionys gyvena sekuliarizuotoje visuomenėje ir sudaro tos visuomenės mažumą. Dabar vaikams ir jaunuoliams nelengva susigaudyti gyvenamojoje aplinkoje. Nepaisant didelio informacijos srauto ir plačių bendravimo galimybių, sunku susigaudyti tarp socialinių ir kultūrinių reiškinių. Daug jaunų žmonių ieško pasitenkinimo bendraamžių grupėse. Populiarioji žiniasklaida ir visagalė reklama pristato daug pasirinkimo galimybių, bet kartu dažnai pasėja nusivylimo, sutrikimo, moralinės apgaulės atvejų. Tai, kas nepragmatiška ir nenaudinga, nelaikoma vertinga. Modernybė, ypač Jungtinėse Valstijose, pasižymi daugelio religijų ir dievų buvimu, religiniu pliuralizmu. Visuomenėje paplitusi kultūrų ir pasaulėžiūrų įvairovė gyvuoja ir mokyklose. Tokiomis sąlygomis sunku brandinti asmeninę krikščionišką pasaulėžiūrą.

Katalikų Bažnyčia nuo pat jos įsteigimo siekė tikėjimą skleisti bei platinti iš kartos į kartą ir jaunus žmones ugdyti krikščioniškam gyvenimui. Krikščioniškas tikėjimas neįsivaizduojamas be religinio ugdymo ir lavinimo. Bažnyčios mokymas tvirtina, kad „tėvai, davę vaikams gyvybę, turi svarbią pareigą bei teisę juos auklėti. Pirmiausia krikščionims tėvams priklauso rūpintis vaikus auklėti krikščioniškai pagal Bažnyčios perduotą doktriną. Tėvai savo vaikus leidžia į tas mokyklas, kuriose yra užtikrinamas krikščioniškas auklėjimas.” Taigi tėvai, kaip krikščionys, taip pat turėtų rūpintis savo vaikų religijos mokymu ir mokykloje. Tėvų pareiga – supažindinti su tikėjimu, išmokyti melstis, leisti į parapinę katechezę: bažnyčioje, parapijos namuose, krikščioniškuose centruose, tikinčiųjų namuose. Ten vyktų pasirengimas sakramentams, bendruomeninis tikėjimo šventimas ir malda, būtų sistemingai nagrinėjamos tikėjimo tiesos, mažose grupėse dalijamasi tikėjimo patirtimi, aptariami ir skatinami artimo meilės darbai.

Bažnyčios dokumentai įpareigoja netapatinti katechezės ir religijos mokymo. Religijos mokymo mokyklose tikslas – supažindinti su tikėjimu ir su kitomis religijomis, perteikti gilesnes tikėjimo žinias, tikėjimo šviesoje nagrinėti egzistencinius, kultūrinius, etinius, socialinius klausimus, ugdyti bent pradines prielaidas užmegzti asmeniniam ryšiui su Dievu, skatinti ekumeninį bendravimą su kitais krikščionimis bei tarpreliginį dialogą. Per tikybos pamokas mokiniui suteikiama žinių, o parapinė katechezė remiasi tomis įgytomis žiniomis ir jas gilina. Tikybos pamokų nelankę mokiniai nežino paprasčiausių dalykų, su kuriais supažindinama pradinėse klasėse. Todėl būtina, kad sakramentams besiruošiantis vaikas lankytų ir tikybos pamokas. Parapinė katechezė ir tikybos mokymas mokykloje papildo vienas kitą ugdymo raidoje. Klysta tie, kurie mano, kad po Pirmosios Komunijos mokiniai gali nelankyti tikybos pamokų. Taip apvagiami vaikai: jiems neleidžiama pažinti tikėjimo ir jie negauna atsakymų į opius gyvenimo klausimus.

Per religijos mokymo pamokas siekiama padėti mokiniams pažinti krikščioniškąsias vertybes, ugdyti krikščioniškąjį jas lankančių mokinių bendruomeniškumą, tačiau tos pamokos neturi paskirties parengti mokinius sakramentams ar dalyvavimui religinėse apeigose. Vis dėlto net ir netikintys mokiniai, kurie lanko tikybos pamokas, per jas privalo bent kultūriniu lygmeniu susipažinti su krikščionių tikėjimo esme, krikščioniškąja etika, Bažnyčios sandara, jos mokymo bei šventimo pagrindais. Mokant tikybos ypač patartina atsižvelgti į vaikų ir jaunimo kultūros terpę, tikybą sieti su kitais mokykloje dėstomais dalykais, didesnį dėmesį skirti indiferentiškiems ir tikėjimo tiesomis labiau abejojantiems mokiniams. Taigi derintis prie kitų dėstomų dalykų, prie mokinių kultūrinių ypatumų, siekiant viską nušviesti Kristaus Evangelija, į viską įdėti „evangelinio raugo”. Religijos mokymas mokykloje, ypač vyresnių mokinių, išsiskiria tuo, kad moko įsiskverbti į kultūros sritį, kitų mokslo dalykų pateikiamas žinias ir vertybes sėja kaip veržlią Evangelijos sėklą, o jų pažinimą nukreipia Dievo link, idant tikėjimo žinia pasiektų mokinių mąstyseną.

Šiuolaikinis mokymas mokykloje apima visapusišką jaunimo ugdymą ir paremtas „keturių stulpų” modeliu: mokytis pažinti, mokytis veikti, mokytis gyventi kartu ir mokytis būti. Taip siekiama išlavinti visavertę asmenybę, suformuoti darnią asmens ir visuomenės sąveiką. Per tikybos pamokas mokiniai kviečiami ieškoti atsakymų į klausimus apie Dievo meilę, įsikūnijusią Jėzuje ir toliau teikiančią žmonėms išlaisvinimą ir laimę. Skatinama ieškoti taip pat atsakymų į pagrindinius žmogaus esaties klausimus: kas aš esu šiame dideliame pasaulyje? Kas yra meilės paslaptis? Iš kur kyla tiek daug kančios? Ar galima pasiekti laimę? Ko galiu tikėtis? Taigi mokiniai mokosi krikščioniškai gyventi bei būti su kitais ir įprasminti gyvenimą.

Tikybos mokymo mokykloje indėlį liudija ir Europos vyskupų konferencijos užsakymu Lietuvoje atlikta apklausa apie tikybos pamokų svarbą. 2006 metais buvo apklausta 800 mokinių ir 600 mokytojų. Daugumos atsakiusiųjų nuomone, tikybos pamokos duoda tvirtesnį tikėjimą, ugdo dorovines vertybes, padeda dvasiškai tobulėti ir suvokti gyvenimo prasmę, stiprina pasitikėjimą savimi, formuoja bendravimo įgūdžius, pratęsia šeimos tradicijas ir stiprina visuomenės santykius.

Tikybos pamokos yra tarsi viso mokymosi raugas, pamatinis dalykas, keliantis klausimus kitoms pamokoms, o per mokytojus ir mokinius semiantis apmąstymams žinių iš kitų disciplinų. Iš Jėzaus ir daugelio žmonių, gyvenusių ir gyvenančių pagal jo mokymą, pavyzdžių jaunuoliai įgauna jėgų bendrai, tolerantiškai gyventi, gerbti kitus, išmoksta spręsti konfliktus nenaudojant jėgos. Kas jau tiki, tam per tikybos pamokas padedama toliau eiti tikėjimo keliu. Kas pirmą kartą išgirsta šią naujieną, pažįsta ir patiria Evangeliją. Kas netiki arba ieško, gauna progą pamąstyti apie gyvenimo laimę ir prasmę. Todėl nevertindami tikybos pamokų reikšmės ugdant vaikų ir paauglių krikščioniškąsias vertybes, paminame pagrindinę šaką, ant kurios laikosi užsienio lietuvių bendruomeniškumas, visus jungianti lietuvybės sija.