A. Gečys:

,,Mane stebina nesantuokoje gyvenančių lietuvių gausa”

ROMUALDAS KRIAUČIŪNAS

Pensininkus galima skirstyti į tris grupes. Pirmoje grupėje esantieji padidina laiką, leidžiamą golfo laukuose, o atliekamu laiku keliauja. Antroji grupė savo turėtus darbus, pareigas bei laiką sumažina, bet lieka toje pačioje savo profesijos, amato ar visuomeninio darbo vagoje. Trečioji grupelė – turbūt skaičiumi mažiausia – atranda kažką visai naujo ir skirtingo. Vienas iš pastarosios grupės sutiko daugiau apie savo naują gyvenimą papasakoti.

Kalbinu Algimantą Gečį, JAV LB istorijoje vienintelį tris kadencijas dirbusį Krašto valdybos pirmininką. Iš profesijos jis yra inžinierius (su bakalauru) ir vadybininkas (su magistro laipsniu inžinerijos administracijoje). Dabar – jau pensijoje – jis yra vertėjas. Skaitytojai gal prisimins, kad rugsėjo 30 d. švenčiama Tarptautinė vertėjų diena („Draugas”, 2010 m. rugsėjo 30 d.).

– Ačiū už sutikimą pasidalinti savo nauju pensininko užsiėmimu. Kaip visa tai prasidėjo?

– Paklaustas šio klausimo, šypsodamasis atsakau, kad vertėjauti pradėjau, norėdamas padėti įsimylėjusiems ir patyrusiems vedybinio gyvenimo skriaudas. Pradėkime nuo meilės! Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, į mano gyvenamojo Philadelphia miesto apylinkes pribuvo gana gausus būrys iš Lietuvos atvykusių ir už amerikiečių ištekėjusių lietuvaičių jaunamarčių. JAV Imigracijos tarnybai norint įsitikinti, kad vedybos nėra fiktyvios, apklausai iškviesdavo jaunavedžius ir, man vertėjaujant, pareigūnai stengdavosi nustatyti vedybų autentiškumą. Jaunavedžiai sėdėjo laikydamiesi rankomis, pareigūnams rodė vestuvių ir medaus mėnesio nuotraukas. Neretai prie amerikiečio patėvio meiliai glaudėsi lietuvaitės iš Lietuvos atsivežtas sūnus ar dukra.

Kaip gerai žinome, ne visoms vedyboms lemta išsilaikyti. Dingsta meilė, tarpusavio pagarba, atsiranda neapykanta, kartais prasideda amerikiečio sutuoktinio smurtavimas prieš lietuvaitę žmoną. Šiuo nemaloniu atveju buvau kviečiamas vertėjauti JAV teismuose, dvejiems atvejais vyrams dėvint ir kalinio rūbą. Žmonos ir vaikai tuo metu jau buvo priglausti specialiuose globos namuose, kurių adresas net ir vertėjui nebuvo atskleidžiamas.

– Kokie yra reikalavimai, kvalifikacijos, norint būti vertėju?

– Pirmiausia būtina gerai žinoti kalbą bei jos niuansus. Dažnai man būdavo keliamas klausimas, kokia kalba man yra prigimtinė? Ar namuose su artimaisiais kalbu lietuviškai? Atsakydavau, kad su žmona Terese tik baramės anglų kalba. Vertėjavimo bendrovės pageidauja, kad vertėjas palaikytų ryšius su gimtuoju kraštu, bent kas keletą metų krašte apsilankytų. Aš šį reikalavimą išpildau kas treji metai nuvykdamas į Lietuvą, ten dalyvaudamas Pasaulio Lietuvių Bendruomenės seime ir bendraudamas su giminėmis.

Paskutiniaisiais metais valstijos vertėjams buvo griežtinami reikalavimai. Privalu JAV universitete, paprastai turinčiame teisės mokyklą, išklausyti dviejų dienų seminarą bei išlaikyti egzaminą. Man šie reikalavimai nėra taikomi. Mano profesinis pasiruošimas įteisintas ilgametės vertėjavimo patirties.

– Ar Jūsų darbdavys atrado Jus ar, priešingai, Jūs jį suradote? Kokios darbo sąlygos? Kiek valandų dirbate per savaitę? Ar apie būsimą vertėjavimą gaunate specifinės informacijos?

– Mane surado. Praeityje kaip nepriklausomas vertėjas esu vertėjavęs apie tuzinui vertėjavimo bendrovių Pennsylvania ir kaimyninėse Maryland, Delaware ir New Jersey valstijose. Tais atvejais iš anksto gaudavau gana detalią specifinės bylos informaciją. Šiuo metu prisilaikau prie vienos didelės bendrovės, teikiančios vertėjavimo paslaugas net dviem šimtais kalbų. Paskutiniaisiais metais vertėjauju vien tik telefonu iš namų. Vertėjavimo bendrovei kompiuteriu pateikiu laiką, kada sutinku priimti telefoninius skambučius. Per mėnesį susidaro apie 30 darbo valandų. To pilnai pakanka pensininko gyvenimo prašviesinimui ir... Alzheimer ligos atitolinimui.

– Kaip suprantu, Jūsų vertėjavimu naudojasi ir Didžiosios Britanijos valdžios įstaigos. Kaip suderinate laiką – juk viskas vyksta kitoje Atlanto pusėje?

– Devyniasdešimt procentų laiko praleidžiu vertėjaudamas Jungtinės Karalystės valdžios įstaigoms, likusį laiką – JAV valdžios įstaigoms ir draudos bendrovėms. Kai Philadelphia yra 9 val. ryto, D. Britanijoje penkiomis valandomis vėliau. Kai kurios valdiškos socialinės rūpybos įstaigos ten dirba visomis savaitės dienomis, tuziną valandų per parą. Nereikia aiškinti, kad ligoninės, policija ir kalėjimai darbuojasi 24/7.

– Kokie tų įstaigų klientai ir kokia būtų jų bendra charakteristika?

– Sunkoka pateikti apibendrinančias ir statistiniais duomenimis pagrįstas išvadas, gerai žinant, jog vertėjo paslaugomis nesinaudoja anglų kalbą mokantieji studentai ir sėkmingai įsidarbinę įvairių sričių lietuviai profesionalai. Tačiau apibendrinančią nuomonę esu susidaręs. Didžioji dauguma emigravusių yra gimę po 1975 metų. Gausu jau nepriklausomoje Lietuvoje gimnaziją baigusio jaunimo. Pradedu tikėti iš Lietuvos atklystančiu teiginiu, kad jau penktoje gimnazijos klasėje jaunimas pradeda planuoti savo išvykimą į užsienį. Mažai man tenka susidurti su kaimo žmonėmis. Kaimo žmonės, kuriems tenka vertėjauti, daugiausia artėja prie pensijos amžiaus. Kas įdomu, kad vos keliais atvejais teko susidurti su taip vadinamais ,,runkeliais”. Dauguma jų gudrūs, dirbti ir užsidirbti siekiantys žmonės. Kai kurių iš Lietuvos išvykta po daugiau kaip šešių mėnesių patirto nedarbo. Paprastai pirma į D. Britaniją atvyksta šeimos galva (vyras ar vieniša moteris), paskui atsikviečiama žmona, kiek vėliau prisijungia vaikai. Didelis skaičius šeimų yra susituokę antrą kartą. Esu vertėjavęs merginai, kurios trys vaikai turėjo skirtingų tėvų pavardes. Prisiminiau laikus, kai į JAV atvykusi mano tėvų karta kritikavo čia rastą amerikietiškąją moralę. Kas mane stebina, tai nesantuokoje gyvenančių lietuvių gausa. Britų įstaigų pareigūnai klausimą formuluoja ,,Ar gyveni su partneriu?”. Man įdomus ištekėjusių moterų atsakymas: ,,Aš gyvenu su sutuoktiniu.” Ir tai sakoma su balse išreikštu pasidi džiavimu. Tvirtų šeimų nebuvimas, tėvų bei giminių teikiamo užnugario stoka, didelė problema emigravusiai tautos daliai. Vakar teko vertėjauti vos 20ties metų vyriškiui, svetimame krašte palikusiam ,,partnerę” su dviem mažamečiais vaikais. Vyriausias dar neturi trejų metukų.


– Ar tenka turėti reikalų su teismais ir ten patenkančiais nusikaltėliais? Kuo jie kaltinami?

– Britų teismuose teko susidurti su lietuviais narkomanais, narkotikų platintojais, valkatomis (ištisus metus gyvenančiais parkuose), alkoholikais. Su ,,pirmajai profesijai” atstovaujančiais neteko susidurti. Teismų darbuotojai profesionalūs, suimtiesiems teikiama medicininė bei psichologinė pagalba. Apgydytus, ypač neturinčius šeimos, britai paprastai deportuoja į Lietuvą. Kas įdomu, kad nėra tekę vertėjauti nė vienam mušeikai. Tarpusavio muštynės buvo didelė ,,pirmabangių” į JAV lietuvių problema. Policijai juos suėmus, sakydavo esantys lenkai. Nenorėjo teršti gero lietuvių tautos vardo.

– Kokios Jūsų tiesioginės pareigos vertėjaujant? Ar reikia versti pažodžiui? Gal yra progų ką nors paaiškinančio ar švelninančio nuo savęs pridėti? Ar yra vietos tautiniam sentimentui parodyti?

– Vertėjavimo būdas susijęs su tuo, kam vertėjauji. Jei teismui, esi teisėjo prisaikdinamas, ir tenka versti pažodžiui. Tai galioja tiek JAV, tiek D. Britanijos teismams. Vertėjaujant valdžios įstaigoms, medicininiam personalui, vertėjui leidžiama surinkti faktus (lietuviai, aiškindami reikalus, mėgsta nuklysti į lankas!) ir pareigūnui pateikti problemos santrauką. Vietos tautiniam sentimentui parodyti nėra daug, nėra vietos ir bet kokiam moralizavimui. Dažnokai pareigūnams tenka priminti, kad Lietuvos valstybė yra Europos Sąjungos narė, kad jos piliečiai turi pilną teisę D. Britanijoje įsidarbinti. Tenka kartais paaiškinti keistoką mūsiškių elgesį, išplaukiantį dėl daugelio metų okupacinės patirties. Britų valdžios pareigūnai jokiu būdu nėra nusistatę prieš lietuvius imigrantus, daugelis nori atvykusiems padėti. Kartais prasitariu, kad vertėjauju iš Amerikos. Pasigirsta ,,Vaje, vaje!”.

– Ar yra buvę atvejų, kur Jums sunku suprasti kai kuriuos lietuvių vartojamus terminus, pasiskolintus iš kitų kalbų? O kaip su žemaičiuojančiais klientais? Ar susikalbate?

– Lietuvių imigrantų naudojamos ,,kalbos šiukšlės” problemos vertėjaujant nesudaro. Sąjūdžio laikais gimusi karta rusiškai kalbėti lyg jau ir nesugeba. Žemaičiuojantys klientai taip pat ne problema. Kartais bėdų sudaro škotiška, airiška ar velsiška pareigūnų tarmė. Tokiu atveju paprašau klausimą pakartoti. Jei man dar neaišku, klausimą performuluoju ir paklausiu, ar teisingai supratau pareigūno klausimą. Tada verčiu lietuviui klientui. Kas mane maloniai stebina – yra iš Lietuvos atvykę asmenys su rusiškais, lenkiškais, gudiškais pirmaisiais vardais ir pavardėmis. Kaip tobulai jie kalba lietuvių kalba! Tai dar vienas įrodymas, kad valstybinė kalba visada ima viršų. Lenkijos ir Šalčininkų rajono tautinių mažumų ,,politikams” tikrai esama pagrindo jaudintis.

– Žiūrint atgalios, kaip apibendrintumėte savo ikišiolinę vertėjavimo patirtį? Kaip apibūdintumėte turėtų klientų padėtį, jų vargus, džiaugsmus, jų bendrą nuotaiką?

– Nėra abejonės, kad mano ankstyvesnė bendruomeninė veikla žymiai lengvina vertėjavimo užduotį. Neskaitau savęs profesionaliu vertėju. Geriausi vertėjai turi Jungtinių Tautų akreditaciją. Net ir profesionalai padaro klaidų. Be abejo, prisimenate, kai Varšuvoje JAV prezidentui J. Carter sakant kalbą, jo noras solidarizuotis su lenkų tauta vertėjo buvo apibūdintas lytinį geismą nusakančiu sakiniu – ,,I lust for you”. D. Britanijoje lietuvių emigrantų padėtis nepavydėtina, ypač dabartinės ekonominės krizės metu. Daug kam sumažintos darbo valandos. Kiti visiškai netekę darbo. Butai brangoki, kreipiamasi į valdžią su prašymu padėti su nuoma. Esu vertėjavęs šeimai, kuri su dviem kitomis vaikus turinčiomis šeimomis dalijosi trijų miegamųjų butu. Tėvai išeidami į darbą vaikučius veža į globos namus. Į namus vaikai paimami jau temstant. Daug vienišų motinų, bandančių išlaikyti vaikus. Vyresnieji vaikai ilgisi Lietuvos. Prieš maždaug metus tėvai nutarė iš Lietuvos atsivežti ten pas senelius paliktą penkiolikametę dukterį. Mergaitė D. Britanijoje nepritapo ir vieną dieną dingo... kaip į vandenį. Tėvai kreipėsi į policiją. Po kelių savaičių mergaitė atsirado Lietuvoje. Autobusu ji nuvažiavo į Londoną, persėdo į sąsiaurio tuneliu važiuojantį traukinį. Iš Prancūzijos, per Vokietiją ir Lenkiją autobusais atvyko Lietuvon. Jei būtų bandžiusi skristi į Lietuvą, neabejotinai oro uoste būtų buvusi sulaikyta. Tokia didelė paliktosios Tėvynės trauka.

– Kaip įvertintumėte savo klientų tautinę savimonę, jų tautinius sentimentus, tiesiog tautiškumą? O gal tokiam apibendrinimui neturite užtektinai duomenų, bet, manau, nujaučiate? Juk Jūsų uždavinys vertėjauti, o ne lietuvių diasporos ateitimi rūpintis.

– Turiu nuojautą. Tautinis sentimentas yra išlikęs. Vasarojama Lietuvoje, vykstama į vestuves, šeimos narių laidotuves. Siekiant neprarasti valdžios teikiamų pašalpų, prisilaikoma valdžios apriboto išvykų laiko. Iš D. Britanijos Lietuva pasiekiama per porą valandų, tad keliaujama dažnai. Maloniai nuteikia, kad atvažiavusieji vaikus bando leisti į kolegijas. Mažai uždirbančioms šeimoms valdžia padeda su stipendijomis. Nereikia aiškinti, kalba neina apie Oxford ar Cambridge universitetus. Manau, kad maža galimybė, jog mokslus D. Britanijoje baigęs jaunimas grįš į Lietuvą, ypač jei tėvai Tėvynėn nebus sugrįžę. Emigracijoje praleistas laikas nedirba lietuvių tautos naudai. Atsiprašau, kad pokalbį baigiu kiek minorine tautinio išlikimo gaida.

– Ačiū už pasidalijimą tikrai įdomiu ir nuo daugelio pensininkų skirtingu užsiėmimu.