A. Gečys:
,,Mane stebina nesantuokoje gyvenančių lietuvių gausa”
ROMUALDAS KRIAUČIŪNAS
Pensininkus galima skirstyti į tris
grupes. Pirmoje grupėje esantieji padidina laiką, leidžiamą golfo
laukuose, o atliekamu laiku keliauja. Antroji grupė savo turėtus
darbus, pareigas bei laiką sumažina, bet lieka toje pačioje savo
profesijos, amato ar visuomeninio darbo vagoje. Trečioji grupelė
– turbūt skaičiumi mažiausia – atranda kažką visai naujo ir
skirtingo. Vienas iš pastarosios grupės sutiko daugiau apie savo
naują gyvenimą papasakoti.
Kalbinu Algimantą Gečį, JAV LB
istorijoje vienintelį tris kadencijas dirbusį Krašto valdybos
pirmininką. Iš profesijos jis yra inžinierius (su bakalauru) ir
vadybininkas (su magistro laipsniu inžinerijos administracijoje). Dabar
– jau pensijoje – jis yra vertėjas. Skaitytojai gal
prisimins, kad rugsėjo 30 d. švenčiama Tarptautinė vertėjų diena
(„Draugas”, 2010 m. rugsėjo 30 d.).
– Ačiū už sutikimą pasidalinti savo nauju pensininko užsiėmimu. Kaip visa tai prasidėjo?
– Paklaustas šio klausimo, šypsodamasis atsakau,
kad vertėjauti pradėjau, norėdamas padėti įsimylėjusiems ir patyrusiems
vedybinio gyvenimo skriaudas. Pradėkime nuo meilės! Lietuvai atkūrus
nepriklausomybę, į mano gyvenamojo Philadelphia miesto apylinkes
pribuvo gana gausus būrys iš Lietuvos atvykusių ir už
amerikiečių ištekėjusių lietuvaičių jaunamarčių. JAV Imigracijos
tarnybai norint įsitikinti, kad vedybos nėra fiktyvios, apklausai
iškviesdavo jaunavedžius ir, man vertėjaujant, pareigūnai
stengdavosi nustatyti vedybų autentiškumą. Jaunavedžiai sėdėjo
laikydamiesi rankomis, pareigūnams rodė vestuvių ir medaus mėnesio
nuotraukas. Neretai prie amerikiečio patėvio meiliai glaudėsi
lietuvaitės iš Lietuvos atsivežtas sūnus ar dukra.
Kaip gerai žinome, ne visoms vedyboms lemta išsilaikyti. Dingsta
meilė, tarpusavio pagarba, atsiranda neapykanta, kartais prasideda
amerikiečio sutuoktinio smurtavimas prieš lietuvaitę žmoną.
Šiuo nemaloniu atveju buvau kviečiamas vertėjauti JAV teismuose,
dvejiems atvejais vyrams dėvint ir kalinio rūbą. Žmonos ir vaikai tuo
metu jau buvo priglausti specialiuose globos namuose, kurių adresas net
ir vertėjui nebuvo atskleidžiamas.
– Kokie yra reikalavimai, kvalifikacijos, norint būti vertėju?
– Pirmiausia būtina gerai žinoti kalbą bei jos niuansus. Dažnai
man būdavo keliamas klausimas, kokia kalba man yra prigimtinė? Ar
namuose su artimaisiais kalbu lietuviškai? Atsakydavau, kad su
žmona Terese tik baramės anglų kalba. Vertėjavimo bendrovės pageidauja,
kad vertėjas palaikytų ryšius su gimtuoju kraštu, bent
kas keletą metų krašte apsilankytų. Aš šį
reikalavimą išpildau kas treji metai nuvykdamas į Lietuvą, ten
dalyvaudamas Pasaulio Lietuvių Bendruomenės seime ir bendraudamas su
giminėmis.
Paskutiniaisiais metais valstijos vertėjams buvo griežtinami
reikalavimai. Privalu JAV universitete, paprastai turinčiame teisės
mokyklą, išklausyti dviejų dienų seminarą bei išlaikyti
egzaminą. Man šie reikalavimai nėra taikomi. Mano profesinis
pasiruošimas įteisintas ilgametės vertėjavimo patirties.
– Ar Jūsų darbdavys atrado Jus
ar, priešingai, Jūs jį suradote? Kokios darbo sąlygos? Kiek
valandų dirbate per savaitę? Ar apie būsimą vertėjavimą gaunate
specifinės informacijos?
– Mane surado. Praeityje kaip nepriklausomas vertėjas esu
vertėjavęs apie tuzinui vertėjavimo bendrovių Pennsylvania ir
kaimyninėse Maryland, Delaware ir New Jersey valstijose. Tais atvejais
iš anksto gaudavau gana detalią specifinės bylos informaciją.
Šiuo metu prisilaikau prie vienos didelės bendrovės, teikiančios
vertėjavimo paslaugas net dviem šimtais kalbų. Paskutiniaisiais
metais vertėjauju vien tik telefonu iš namų. Vertėjavimo
bendrovei kompiuteriu pateikiu laiką, kada sutinku priimti telefoninius
skambučius. Per mėnesį susidaro apie 30 darbo valandų. To pilnai
pakanka pensininko gyvenimo prašviesinimui ir... Alzheimer ligos
atitolinimui.
– Kaip suprantu, Jūsų
vertėjavimu naudojasi ir Didžiosios Britanijos valdžios įstaigos. Kaip
suderinate laiką – juk viskas vyksta kitoje Atlanto pusėje?
– Devyniasdešimt procentų laiko praleidžiu vertėjaudamas
Jungtinės Karalystės valdžios įstaigoms, likusį laiką – JAV
valdžios įstaigoms ir draudos bendrovėms. Kai Philadelphia yra 9 val.
ryto, D. Britanijoje penkiomis valandomis vėliau. Kai kurios
valdiškos socialinės rūpybos įstaigos ten dirba visomis savaitės
dienomis, tuziną valandų per parą. Nereikia aiškinti, kad
ligoninės, policija ir kalėjimai darbuojasi 24/7.
– Kokie tų įstaigų klientai ir kokia būtų jų bendra charakteristika?
– Sunkoka pateikti apibendrinančias ir statistiniais duomenimis
pagrįstas išvadas, gerai žinant, jog vertėjo paslaugomis
nesinaudoja anglų kalbą mokantieji studentai ir sėkmingai įsidarbinę
įvairių sričių lietuviai profesionalai. Tačiau apibendrinančią nuomonę
esu susidaręs. Didžioji dauguma emigravusių yra gimę po 1975 metų.
Gausu jau nepriklausomoje Lietuvoje gimnaziją baigusio jaunimo. Pradedu
tikėti iš Lietuvos atklystančiu teiginiu, kad jau penktoje
gimnazijos klasėje jaunimas pradeda planuoti savo išvykimą į
užsienį. Mažai man tenka susidurti su kaimo žmonėmis. Kaimo žmonės,
kuriems tenka vertėjauti, daugiausia artėja prie pensijos amžiaus. Kas
įdomu, kad vos keliais atvejais teko susidurti su taip vadinamais
,,runkeliais”. Dauguma jų gudrūs, dirbti ir užsidirbti siekiantys
žmonės. Kai kurių iš Lietuvos išvykta po daugiau kaip
šešių mėnesių patirto nedarbo. Paprastai pirma į D.
Britaniją atvyksta šeimos galva (vyras ar vieniša
moteris), paskui atsikviečiama žmona, kiek vėliau prisijungia vaikai.
Didelis skaičius šeimų yra susituokę antrą kartą. Esu
vertėjavęs merginai, kurios trys vaikai turėjo skirtingų tėvų pavardes.
Prisiminiau laikus, kai į JAV atvykusi mano tėvų karta kritikavo čia
rastą amerikietiškąją moralę. Kas mane stebina, tai nesantuokoje
gyvenančių lietuvių gausa. Britų įstaigų pareigūnai klausimą formuluoja
,,Ar gyveni su partneriu?”. Man įdomus ištekėjusių moterų
atsakymas: ,,Aš gyvenu su sutuoktiniu.” Ir tai sakoma su
balse išreikštu pasidi džiavimu. Tvirtų šeimų
nebuvimas, tėvų bei giminių teikiamo užnugario stoka, didelė problema
emigravusiai tautos daliai. Vakar teko vertėjauti vos 20ties metų
vyriškiui, svetimame krašte palikusiam ,,partnerę”
su dviem mažamečiais vaikais. Vyriausias dar neturi trejų metukų.
– Ar tenka turėti reikalų su teismais ir ten patenkančiais nusikaltėliais? Kuo jie kaltinami?
– Britų teismuose teko susidurti su lietuviais narkomanais,
narkotikų platintojais, valkatomis (ištisus metus gyvenančiais
parkuose), alkoholikais. Su ,,pirmajai profesijai”
atstovaujančiais neteko susidurti. Teismų darbuotojai profesionalūs,
suimtiesiems teikiama medicininė bei psichologinė pagalba. Apgydytus,
ypač neturinčius šeimos, britai paprastai deportuoja į Lietuvą.
Kas įdomu, kad nėra tekę vertėjauti nė vienam mušeikai.
Tarpusavio muštynės buvo didelė ,,pirmabangių” į JAV
lietuvių problema. Policijai juos suėmus, sakydavo esantys lenkai.
Nenorėjo teršti gero lietuvių tautos vardo.
– Kokios Jūsų tiesioginės
pareigos vertėjaujant? Ar reikia versti pažodžiui? Gal yra progų ką
nors paaiškinančio ar švelninančio nuo savęs pridėti? Ar
yra vietos tautiniam sentimentui parodyti?
– Vertėjavimo būdas susijęs su tuo, kam vertėjauji. Jei teismui,
esi teisėjo prisaikdinamas, ir tenka versti pažodžiui. Tai galioja tiek
JAV, tiek D. Britanijos teismams. Vertėjaujant valdžios įstaigoms,
medicininiam personalui, vertėjui leidžiama surinkti faktus (lietuviai,
aiškindami reikalus, mėgsta nuklysti į lankas!) ir pareigūnui
pateikti problemos santrauką. Vietos tautiniam sentimentui parodyti
nėra daug, nėra vietos ir bet kokiam moralizavimui. Dažnokai
pareigūnams tenka priminti, kad Lietuvos valstybė yra Europos Sąjungos
narė, kad jos piliečiai turi pilną teisę D. Britanijoje įsidarbinti.
Tenka kartais paaiškinti keistoką mūsiškių elgesį,
išplaukiantį dėl daugelio metų okupacinės patirties. Britų
valdžios pareigūnai jokiu būdu nėra nusistatę prieš lietuvius
imigrantus, daugelis nori atvykusiems padėti. Kartais prasitariu, kad
vertėjauju iš Amerikos. Pasigirsta ,,Vaje, vaje!”.
– Ar yra buvę atvejų, kur Jums
sunku suprasti kai kuriuos lietuvių vartojamus terminus, pasiskolintus
iš kitų kalbų? O kaip su žemaičiuojančiais klientais? Ar
susikalbate?
– Lietuvių imigrantų naudojamos ,,kalbos
šiukšlės” problemos vertėjaujant nesudaro. Sąjūdžio
laikais gimusi karta rusiškai kalbėti lyg jau ir nesugeba.
Žemaičiuojantys klientai taip pat ne problema. Kartais bėdų sudaro
škotiška, airiška ar velsiška pareigūnų
tarmė. Tokiu atveju paprašau klausimą pakartoti. Jei man dar
neaišku, klausimą performuluoju ir paklausiu, ar teisingai
supratau pareigūno klausimą. Tada verčiu lietuviui klientui. Kas mane
maloniai stebina – yra iš Lietuvos atvykę asmenys su
rusiškais, lenkiškais, gudiškais pirmaisiais
vardais ir pavardėmis. Kaip tobulai jie kalba lietuvių kalba! Tai dar
vienas įrodymas, kad valstybinė kalba visada ima viršų. Lenkijos
ir Šalčininkų rajono tautinių mažumų ,,politikams” tikrai
esama pagrindo jaudintis.
– Žiūrint atgalios, kaip
apibendrintumėte savo ikišiolinę vertėjavimo patirtį? Kaip
apibūdintumėte turėtų klientų padėtį, jų vargus, džiaugsmus, jų bendrą
nuotaiką?
– Nėra abejonės, kad mano ankstyvesnė bendruomeninė veikla žymiai
lengvina vertėjavimo užduotį. Neskaitau savęs profesionaliu vertėju.
Geriausi vertėjai turi Jungtinių Tautų akreditaciją. Net ir
profesionalai padaro klaidų. Be abejo, prisimenate, kai
Varšuvoje JAV prezidentui J. Carter sakant kalbą, jo noras
solidarizuotis su lenkų tauta vertėjo buvo apibūdintas lytinį geismą
nusakančiu sakiniu – ,,I lust for you”. D. Britanijoje
lietuvių emigrantų padėtis nepavydėtina, ypač dabartinės ekonominės
krizės metu. Daug kam sumažintos darbo valandos. Kiti visiškai
netekę darbo. Butai brangoki, kreipiamasi į valdžią su prašymu
padėti su nuoma. Esu vertėjavęs šeimai, kuri su dviem kitomis
vaikus turinčiomis šeimomis dalijosi trijų miegamųjų butu. Tėvai
išeidami į darbą vaikučius veža į globos namus. Į namus vaikai
paimami jau temstant. Daug vienišų motinų, bandančių
išlaikyti vaikus. Vyresnieji vaikai ilgisi Lietuvos.
Prieš maždaug metus tėvai nutarė iš Lietuvos atsivežti
ten pas senelius paliktą penkiolikametę dukterį. Mergaitė D.
Britanijoje nepritapo ir vieną dieną dingo... kaip į vandenį. Tėvai
kreipėsi į policiją. Po kelių savaičių mergaitė atsirado Lietuvoje.
Autobusu ji nuvažiavo į Londoną, persėdo į sąsiaurio tuneliu
važiuojantį traukinį. Iš Prancūzijos, per Vokietiją ir Lenkiją
autobusais atvyko Lietuvon. Jei būtų bandžiusi skristi į Lietuvą,
neabejotinai oro uoste būtų buvusi sulaikyta. Tokia didelė paliktosios
Tėvynės trauka.
– Kaip įvertintumėte savo
klientų tautinę savimonę, jų tautinius sentimentus, tiesiog
tautiškumą? O gal tokiam apibendrinimui neturite užtektinai
duomenų, bet, manau, nujaučiate? Juk Jūsų uždavinys vertėjauti, o ne
lietuvių diasporos ateitimi rūpintis.
– Turiu nuojautą. Tautinis sentimentas yra išlikęs.
Vasarojama Lietuvoje, vykstama į vestuves, šeimos narių
laidotuves. Siekiant neprarasti valdžios teikiamų pašalpų,
prisilaikoma valdžios apriboto išvykų laiko. Iš D.
Britanijos Lietuva pasiekiama per porą valandų, tad keliaujama dažnai.
Maloniai nuteikia, kad atvažiavusieji vaikus bando leisti į kolegijas.
Mažai uždirbančioms šeimoms valdžia padeda su stipendijomis.
Nereikia aiškinti, kalba neina apie Oxford ar Cambridge
universitetus. Manau, kad maža galimybė, jog mokslus D. Britanijoje
baigęs jaunimas grįš į Lietuvą, ypač jei tėvai Tėvynėn nebus
sugrįžę. Emigracijoje praleistas laikas nedirba lietuvių tautos naudai.
Atsiprašau, kad pokalbį baigiu kiek minorine tautinio
išlikimo gaida.
– Ačiū už pasidalijimą tikrai įdomiu ir nuo daugelio pensininkų skirtingu užsiėmimu.