sulc

Palmių sekmadienis. Marina Auder nuotr.

Nuo Kėkšto iki Šimkų kaimo
Pas kun. Hermaną Šulcą Ruandoje

ROMAS ŠILERIS

sulcAfriką įsivaizdavau kiek kitaip… Dykumos, kupranugariai. Lėktuvui leidžiantis Ruandos sostinėje Kigalyje pamaniau, kad pilotas pasiklydo, kad tai – Malaizija, Australijos rytai, Brazilijos Amazonės upės regionas ar panašiai – matėsi žalios kalvos ir laukai, vandens sklidini ežerai, vaiski saulė ir vienas kitas lengvas debesėlis.

Jeigu ne sena pažintis su Hermanu Šulcu, nuo 1978 m. dirbančiu šiame krašte misionieriumi, pats niekaip nebūčiau sugalvojęs atvyti į šią Rytų Afrikos valstybėlę, kurioje gyvena daugiau nei 11 milijonų gyventojų ir kuri plotu perpus mažesnė už Lietuvą.

Hermanas Šulcas gimė 1939 m. Klaipėdoje. Po šešerių metų, 1945 m. kovo mėnesį, Kolberge žuvo jo tėvas (šią, dabar Lenkijos teritorijoje esančią vietovę – lenkiškai Kołobrzeg – žada aplankyti šiais metais). Po karo Hermanas su motina ir broliu gyveno pabėgėlių stovyklose netoli Hamburgo ir, jei 1954 m. nebūtų įstojęs į Vasario 16osios gimnaziją, o vėliau – į Italijoje veikusią lietuvių brolių saleziečių gimnaziją, būtų tapęs tikras „vokietukas”, kaip ir kiti ne tik mišrių Klaipėdos krašto šeimų vaikai.

Po ketverių metų Hermanas – jau salezietis vienuolis, o po ilgų filosofijos ir teologijos studijų Romoje 1968 m. įšventinamas kunigu. Jis Vasario 16osios gimnazijoje dirbo kapelionu, vėliau – lietuvių katalikų misijoje ir parapijoje San Paolo mieste, Brazilijoje.

1975 m. saleziečiai jam pasiūlė darbą jų misijoje Afrikoje. Paruošiamieji darbai užsitęsė, reikėjo išmokti keletą kalbų (dabar moka devynias), tačiau 1978 m. jis jau buvo Ruandoje. Kaip Hermanas prisimena, meilės iš pirmo žvilgsnio šiai šaliai nepajautė, tiesiog tai buvo prasmingos veiklos pradžios galimybė. Atvyko beveik į tuščią vietą, ten tuo metu gyveno vos vienas kitas katalikas. Šv. Mišias reikėdavo aukoti kur nors lauke, po medžiu, o gyventi – atsivežtoje palapinėje. Kaip saleziečiui Don Bosco, jam pirmiausia reikėjo pasirūpinti benamiais vaikais ir jaunimu. Pradėjo organizuoti skautiškas stovyklas, panašias į Dainavos ar Neringos, jau metų metai veikiančias Amerikoje.

sulc
Pakeliui ananasų derlius.


Mintis statyti pirmąją bažnyčią kilo tuo metu, kai jo globojamų berniukų paršiukai per šv. Mišias pradėjo knistis po altoriumi… Misionieriška veikla sekėsi, katalikų skaičius sparčiai augo. Kunigo pastangomis buvo pastatytos 5 bažnyčios, įsteigtos 2 parapijos, iš vietinio jaunimo 6 tapo kunigais ir dirbo tose parapijose, daugybė moterų ir vyrų vienuolių rūpinosi parapijiečiais. Buvo pastatyti našlaičių ir pamestinukų sodybos namai, dirbtuvės, vaikai lankė mokyklas, kai kurie studijavo vietos ir Europos universitetuose.

Tragedija įvyko 1994 m. balandžio pradžioje. Hermanas atostogaudamas staiga sužinojo, kad jo Jaunimo sodyba užpulta, vaikai išžudyti, o jis pats ieškomas. Su vokiečių turistų grupe kunigas atsidavė belgų Jungtinių Tautų kareivių globon, žudikų apšaudomu tanku buvo nuvežtas į Kigalio oro uostą ir išskraidintas. Kaip paaiškėjo vėliau, iš jo 120 globotų vaikų gyvų liko tik 12, bažnyčios virto žmonių skerdyklomis.

Kad bent šiek tiek suprastumei, kas įvyko prieš 17 metų, reikia aplankyti Kigalyje esantį genocido muziejų.sulc Tuometinė valdžia sistemingai per kelias dienas išžudė tautos elitą, vadinamuosius tutsius, kurie sudarė apie 15 proc. krašto gyventojų. (Tutsiais belgų kolonistai XX a. pavadino ruandiečius, kurie turėjo bent 10 galvijų, likusieji vadinosi hutais. Pasinaudodami pirmaisiais belgai valdė kraštą, katalikų misionieriai leido tutsiams išsimokslinti. Kraštui tapus nepriklausomu, hutų radikalai ėmė tutsių nekęsti, nuteikė prieš juos žmones ir 90 proc. tutsių, kurie nespėjo pabėgti į kaimynines valstybes, per tas kelias savaites buvo išžudyti.)

Laimingai išsigelbėjęs Hermanas grįžo pas brolį, gyvenantį netoli Hamburgo. Apsispręsti grįžti atgal į Afriką ir viską pradėti iš pradžių padėjo draugai vokiečiai. Jo globotinis, įšventintas kunigu kaimyninėje Ugandoje prašė, kad Hermanas kartu aukotų jo pirmąsias šv. Mišias gimtojoje Ruandoje. Šulcas sutiko. Po trijų mėnesių jis, naujas kunigas ir šeši gyvi išlikę globotiniai Musa vietovėje įžengė į bažnyčią, kuri dar visai neseniai buvo pilna lavonų.

Dabar jo Jaunimo sodyboje gyvena apie 150 našlaičių ir pamestinukų, jo įkurtą privačią technikos vidurinę mokyklą lanko 400 vaikų, ūkyje, dirbtuvėse ir kitur yra įdarbinti keli šimtai žmonių. Dėl didelio užimtumo parapiniam darbui mažiau liko laiko, tačiau naujiems, iš vietinio jaunimo įšventintiems kunigams jis visada padeda.

Nereikia pamiršti, kad Ruanda yra viena iš neturtingiausių valstybių pasaulyje. Su kunigu aplankiau keletą šeimų, anot vietinių, jau pasiturinčių, nors jų kieme – tik viena karvutė. Gėda prisiminti, kaip mes verkšlename dėl tariamo nepritekliaus. Dar liūdnesnis vaizdas ligoninėje. Vyrų palatoje 40 viena prie kitos sustatytų metalinių lovų, visos užimtos mirštančių ligonių, juos slaugantys giminaičiai guli tose pačiose lovose… Ligoninė duoda lovą, čiužinį ir antklodę, kitkuo reikia pasirūpinti patiems. Tų žmonių akių nepamiršiu visą gyvenimą.

Aišku, demokratija yra gana formali ten, kur prezidentas laimi 90 ir daugiau procentų, kur jo oponentas prieš rinkimus žūsta automobilio nelaimėje, o gatvėje kas žingsnis sutinki apsiginklavusius kareivius ir policininkus.

Hermanas Ruandoje pasiekė daug, įgyvendino net tai, ko nesitikėjo. Ar dar ilgai jis ten liks? Iš pokalbio aiškėja, kad norėtų grįžti į Kretingos rajone esančius Kėkštus, kur susigrąžintame tėvų ūkyje prieš daugiau nei 10 metų užsiėmė nauja veikla – įkūrė Jaunimo sodybą. Joje vasaromis svečiuojasi Lietuvos ir kitų šalių jaunimas, savaitgaliais lankosi kaimynų vaikai. Pastarųjų yra apie 40, daugumos jų tėvai – paskendę samagono upėje… Hermano svajonė – įsikinkius žemaituką į karietą, užsidėjus šiaudinę skrybėlę, įsikandus cigarą ar pypkę vykti į Šimkus, kur ilsisi palaidota jo motina, davusi savo vaikui tiek daug energijos.

Romas Šileris – Gimė Tauragėje, 1959 metais kaip ,,vokietukas” išvyko į Vakarų Vokietiją, kur baigė vokiečių vidurinę mokyklą, metus lankė Vasario 16osios gimnaziją. 46 metus dirba vokiečių bendrovėse. Nuo gimnazijos laikų bendradarbiauja lietuviškoje spaudoje. Daugiau nei 30 metų buvo Frankfurt Lietuvių Bendruomenės pirmininkas, prieš tai metus BonnKioln. Nuo 1968 metų Lietuvos ir vokiečių socialdemokratų partijos narys.




sulc

sul
Pakeliui sutikome vaikus.

sulc
 
sulc