Ką atneš Čikagai NATO viršūnių konferencija?

ALEKSAS VITKUS

Nors Čikagos merui Richard M. Daley 2009 m. nepavyko gauti tarptautinio olimpinio komiteto pritarimo 2016 metų olimpines vasaros žaidynes rengti Čikagoje, uždavinys miestui būti šeimininku šių metų NATO suvažiavimui teko merui Rahm Emanuel. Anksčiau NATO vadovų suvažiavimai vykdavo įvairiuose Europos miestuose, dažniausiai Briuselyje, ir jie sukeldavo įvairiausio lygio protestų. Manoma, kad demonstracijos Čikagoje juos visus pralenks, jei ne smurto veiksmais, tai bent demonstruojančių skaičiumi.

Norėdama apsaugoti gausius svečius ir vietinius miesto gyventojus nuo galimų kraštutinių, nesaikingų piktadariškų veiksmų, miesto vadovybė jau seniai rengiasi tokius veiksmus tinkamai, nepažeidžiant demonstruojančių konstitucinės teisės demonstruoti, atremti. Tvarkai palaikyti yra buriama didelė Čikagos policijos dalis, atsargoje laikant ir Tautinę gvardiją ar net kariuomenę. Miesto gyventojai yra susirūpinę, jog toks didelis policijos pajėgų miesto centre ir McCormick Place, kur vyks susitikimas, panaudojimas gali pakenkti viso miesto apsaugai nuo įprastų anarchistų ar net kriminalinių nusikaltėlių. Žinia, kad yra planuojama visiškai uždaryti kai kurias gyvybines miesto gatves ir net kai kuriuos greitkelius, jaudina ne tik miesto tėvus, bet ir visus gyventojus. Vieni to viso triukšmo, nepatogumų ir galimų nuostolių bijo, o kiti galvoja, kad tūkstančiai aukšto rango užsienio svečių Čikagos verslininkams atneš gero pelno ir pakels Čikagos įvaizdį pasaulio akyse.

Suvažiavime dalyvaus apie 50 valstybių delegacijų. Kiekviena iš jų turi po civilinį ir karinį delegatą, kurie veiks pagal savo vyriausybių nurodymus. Delegacijos turės savo štabą ir patarėjus. Delegacijų dydis įvairuoja: 200 atstovaus JAV ir tik 6 Islandijai. NATO pagrindinis civilinis vadovas yra buvęs Danijos premjeras Anders Fogh Rasmussen, nors pagrindinį vaidmenį derybose turės didžiųjų valstybių atstovai: JAV prezidentas Barack Obama, Vokietijos kanclerė Angela Merkel, Anglijos premjeras David Cameron, Prancūzijos naujas prezidentas, gegužės 16 dieną prisaikdintas Francois Hollande ir Afganistano, nors ir ne NATO narės, prezidentas Hamid Karzai.

Čikagos gyventojai susirūpinę, kas gali atsitikti jų miestui, o visa Amerika ir pasaulis stebės, kur pakryps Afganistano ateitis ir ką dar nutars didieji NATO vadovai. Todėl gal būtų čia tikslinga grįžti prie NATO genezės ir jos istorijos.

Vos pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Vakarai suprato, kad Sovietų Sąjunga, jų karo meto sąjungininkė, bandys į komunizmą palenkti visą Europą. Prezidento Harry S. Truman iniciatyva 1949 m. buvo įkurta karinė NATO organizacija. Jos pagrindinis uždavinys buvo suteikti demokratines Vakarų valstybes į vieną galingą vienetą, galintį veiksmingai pasipriešinti bet kokiai agresijai prieš bet kurią tos organizacijos narę, iškilmingai pareiškiant jog „puolimas prieš vieną NATO valstybę bus laikomas puolimu prieš visas, kurios visos kartu gins užpultąją”. Prie pirmųjų NATO valstybių (JAV, Anglija, Kanada, Prancūzija, Italija, Olandija, Belgija, Danija, Portugalija, Islandija ir Liuksemburgas) vėliau prisijungė Graikija ir Turkija (1952), Vokietija (1955) ir Ispanija (1982).

Pasibaigus Šaltajam karui ir 1991 m. subyrėjus Sovietų Sąjungai, NATO narės savo veiklą tęsė ir bandė ją pateisinti sukurdamos greito atkirčio jėgą, reaguojant į mažesnius vietinio pobūdžio konfliktus. Į NATO gretas buvo priimtos buvusio Varšuvos pakto valstybės Lenkija, Vengrija ir Čekija (1999). Praėjo dar penkeri metai, kol po ilgos kovos prie NATO prisijungė ir buvusios Sovietų Sąjungos respublikos Lietuva, Latvija, Estija bei buvę satelitai Bulgarija, Rumunija, Slovakija ir Slovėnija (2004). Dar po penkerių metų NATO narėmis tapo ir Kroatija su Albanija (2009). Šiandien NATO priklauso 28 valstybėsnarės ir 40 valstybių-partnerių.

Metams bėgant ir neatsirandant priešui, NATO pagaliau atrado progą parodyti savo karinį ir technologinį pranašumą, pradėdama 78 dienas trukusį buvusios Jugoslavijos sostinės Belgrado ir kitų vėl atsikūrusios Serbijos miestų bombardavimą, tuos veiksmus pateisindama Serbijos Kosovo provincijoje gyvenančių albanų gelbėjimu. Rusijos prezidentas Vladimir Putin į tai nesikišo, bet, pasinaudojęs proga, užėmė čečėnų sostinę Grozną, paskelbdamas visos Čečėnijos „išlaisvinimo” pergalę.

Kai, Jungtinių Tautų Saugumo tarybai pritarus, JAV prezidentas George H. W. Bush 1991 m. pradėjo trumpą, vos 100 valandų trukusį „Dykumos” karą prieš Iraką, prie jo prisidėjo ir NATO valstybių pajėgos. O kai baisusis 2001 m. rugsėjo 11 d. teroristinis išpuolis sujudino visą Ameriką, prezidentas George W. Bush (sūnus), ieškodamas Afganistane besislapstančio, teroru įtariamo Osama bin Laden, pradėjo krašto neprieinamų olų ir urvų bombardavimą. Nesisekant bin Laden surasti, Bush, pasitelkęs ir NATO sąjungininkus, 2001 m. spalio 7 d. pradėjo dar iki šiandien Afganistane vykstantį žygį prieš teroru įtariamus. Bush pyktis ir nusistatymas prieš bet kokį terorizmą vis augo ir 2003 m. kovo 20 d. jis vėl atnaujino karą prieš Iraką. Prezidentas Barack Obama tuoj po inauguracijos pasiuntė dar daugiau karinių dalinių, bet jau ne į Iraką, o į Afganistaną. Obama 2011 m. rado reikalą, nors ir po NATO skėčiu, bombarduoti Libiją ir taip įsivelti į šios šalies pilietinį karą.
Nors jau yra sudarytos demokratinės (?) Irako ir Afganistano vyriausybės, JAV ir NATO kariai dar ir šiandien ten bando įvesti kraujo ir aukų reikalaujančią tvarką ir ramybę. Didele dalimi ir šiame gegužės 20–21 dienomis Čikagoje vyksiančiame NATO vadovų susitikime bus diskutuojama apie galimus ateities žingsnius Afganistane.

Šių metų pradžioje Afganistane kovojo apie 90,000 Amerikos karių ir apie 40,000 jų sąjungininkų, daugiausiai iš Anglijos, Vokietijos, Italijos, Prancūzijos, Lenkijos ir kitų. Spėju, kad ir Lietuvos indėlis siekia apie šimtą karių. Būdinga, kad „Chicago Tribune” redaktoriai gegužės 3 d. laidoje leido vyriausiam būsimų demonstrantų organizatoriui Andy Thayer pasisakyti dėl planuojamo protesto tikslų. Jo nuomone, prezidento G. W. Bush pradėtą karą Afganistane ir toliau propaguoja „taikos” Nobelio premiją gavęs prezidentas Obama, JAV karines pajėgas įvėlęs Pakistane, Jemene, Somalyje ir kitur. „O su tais karais užsienyje ateina ir kova prieš Konstitucijos garantuotas teises piliečiams reaguoti prieš vyriausybės vykdomas neteisybes”, – rašo Thayer.

Cituodamas garsųjį XVIII a. anglų filosofą ir autorių Thomas Paine, Thayer primena, jog „laisvės kaina yra amžinas budrumas”, nes, kitaip pasakius, pirmoji Konstitucijos pataisa išnyks, jei jos duota teise nesinaudosime. Pagal Thayer, buvusios demonstracijos pasibaigė nuostolingu smurtu ir aukomis tik dėl neprofesionalinių, neleistinų ir net provokuojančių policijos veiksmų. Jis primena ir milijonus kainavusias bylas, kurias laimėjo demonstrantai prieš Seattle, Washington, DC ir kitų miestų policiją, ypatingai pabrėždamas 1968 m. Demokratų partijos rinkiminio suvažiavimo metu vykusius protestus, žiniasklaidoje vėliau pripažintus riaušėmis („police riot”).