Ką atneš Čikagai NATO viršūnių konferencija?
ALEKSAS VITKUS
Nors Čikagos merui Richard M. Daley 2009 m. nepavyko gauti tarptautinio
olimpinio komiteto pritarimo 2016 metų olimpines vasaros žaidynes
rengti Čikagoje, uždavinys miestui būti šeimininku šių
metų NATO suvažiavimui teko merui Rahm Emanuel. Anksčiau NATO vadovų
suvažiavimai vykdavo įvairiuose Europos miestuose, dažniausiai
Briuselyje, ir jie sukeldavo įvairiausio lygio protestų. Manoma, kad
demonstracijos Čikagoje juos visus pralenks, jei ne smurto veiksmais,
tai bent demonstruojančių skaičiumi.
Norėdama apsaugoti gausius svečius ir vietinius miesto gyventojus nuo
galimų kraštutinių, nesaikingų piktadariškų veiksmų,
miesto vadovybė jau seniai rengiasi tokius veiksmus tinkamai,
nepažeidžiant demonstruojančių konstitucinės teisės demonstruoti,
atremti. Tvarkai palaikyti yra buriama didelė Čikagos policijos dalis,
atsargoje laikant ir Tautinę gvardiją ar net kariuomenę. Miesto
gyventojai yra susirūpinę, jog toks didelis policijos pajėgų miesto
centre ir McCormick Place, kur vyks susitikimas, panaudojimas gali
pakenkti viso miesto apsaugai nuo įprastų anarchistų ar net
kriminalinių nusikaltėlių. Žinia, kad yra planuojama visiškai
uždaryti kai kurias gyvybines miesto gatves ir net kai kuriuos
greitkelius, jaudina ne tik miesto tėvus, bet ir visus gyventojus.
Vieni to viso triukšmo, nepatogumų ir galimų nuostolių bijo, o
kiti galvoja, kad tūkstančiai aukšto rango užsienio svečių
Čikagos verslininkams atneš gero pelno ir pakels Čikagos įvaizdį
pasaulio akyse.
Suvažiavime dalyvaus apie 50 valstybių delegacijų. Kiekviena iš
jų turi po civilinį ir karinį delegatą, kurie veiks pagal savo
vyriausybių nurodymus. Delegacijos turės savo štabą ir
patarėjus. Delegacijų dydis įvairuoja: 200 atstovaus JAV ir tik 6
Islandijai. NATO pagrindinis civilinis vadovas yra buvęs Danijos
premjeras Anders Fogh Rasmussen, nors pagrindinį vaidmenį derybose
turės didžiųjų valstybių atstovai: JAV prezidentas Barack Obama,
Vokietijos kanclerė Angela Merkel, Anglijos premjeras David Cameron,
Prancūzijos naujas prezidentas, gegužės 16 dieną prisaikdintas Francois
Hollande ir Afganistano, nors ir ne NATO narės, prezidentas Hamid
Karzai.
Čikagos gyventojai susirūpinę, kas gali atsitikti jų miestui, o visa
Amerika ir pasaulis stebės, kur pakryps Afganistano ateitis ir ką dar
nutars didieji NATO vadovai. Todėl gal būtų čia tikslinga grįžti prie
NATO genezės ir jos istorijos.
Vos pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Vakarai suprato, kad Sovietų
Sąjunga, jų karo meto sąjungininkė, bandys į komunizmą palenkti visą
Europą. Prezidento Harry S. Truman iniciatyva 1949 m. buvo įkurta
karinė NATO organizacija. Jos pagrindinis uždavinys buvo suteikti
demokratines Vakarų valstybes į vieną galingą vienetą, galintį
veiksmingai pasipriešinti bet kokiai agresijai prieš bet
kurią tos organizacijos narę, iškilmingai pareiškiant jog
„puolimas prieš vieną NATO valstybę bus laikomas puolimu
prieš visas, kurios visos kartu gins užpultąją”. Prie
pirmųjų NATO valstybių (JAV, Anglija, Kanada, Prancūzija, Italija,
Olandija, Belgija, Danija, Portugalija, Islandija ir Liuksemburgas)
vėliau prisijungė Graikija ir Turkija (1952), Vokietija (1955) ir
Ispanija (1982).
Pasibaigus Šaltajam karui ir 1991 m. subyrėjus Sovietų Sąjungai,
NATO narės savo veiklą tęsė ir bandė ją pateisinti sukurdamos greito
atkirčio jėgą, reaguojant į mažesnius vietinio pobūdžio konfliktus. Į
NATO gretas buvo priimtos buvusio Varšuvos pakto valstybės
Lenkija, Vengrija ir Čekija (1999). Praėjo dar penkeri metai, kol po
ilgos kovos prie NATO prisijungė ir buvusios Sovietų Sąjungos
respublikos Lietuva, Latvija, Estija bei buvę satelitai Bulgarija,
Rumunija, Slovakija ir Slovėnija (2004). Dar po penkerių metų NATO
narėmis tapo ir Kroatija su Albanija (2009). Šiandien NATO
priklauso 28 valstybėsnarės ir 40 valstybių-partnerių.
Metams bėgant ir neatsirandant priešui, NATO pagaliau atrado
progą parodyti savo karinį ir technologinį pranašumą, pradėdama
78 dienas trukusį buvusios Jugoslavijos sostinės Belgrado ir kitų vėl
atsikūrusios Serbijos miestų bombardavimą, tuos veiksmus pateisindama
Serbijos Kosovo provincijoje gyvenančių albanų gelbėjimu. Rusijos
prezidentas Vladimir Putin į tai nesikišo, bet, pasinaudojęs
proga, užėmė čečėnų sostinę Grozną, paskelbdamas visos Čečėnijos
„išlaisvinimo” pergalę.
Kai, Jungtinių Tautų Saugumo tarybai pritarus, JAV prezidentas George
H. W. Bush 1991 m. pradėjo trumpą, vos 100 valandų trukusį
„Dykumos” karą prieš Iraką, prie jo prisidėjo ir
NATO valstybių pajėgos. O kai baisusis 2001 m. rugsėjo 11 d.
teroristinis išpuolis sujudino visą Ameriką, prezidentas George
W. Bush (sūnus), ieškodamas Afganistane besislapstančio, teroru
įtariamo Osama bin Laden, pradėjo krašto neprieinamų olų ir urvų
bombardavimą. Nesisekant bin Laden surasti, Bush, pasitelkęs ir NATO
sąjungininkus, 2001 m. spalio 7 d. pradėjo dar iki šiandien
Afganistane vykstantį žygį prieš teroru įtariamus. Bush pyktis
ir nusistatymas prieš bet kokį terorizmą vis augo ir 2003 m.
kovo 20 d. jis vėl atnaujino karą prieš Iraką. Prezidentas
Barack Obama tuoj po inauguracijos pasiuntė dar daugiau karinių
dalinių, bet jau ne į Iraką, o į Afganistaną. Obama 2011 m. rado
reikalą, nors ir po NATO skėčiu, bombarduoti Libiją ir taip įsivelti į
šios šalies pilietinį karą.
Nors jau yra sudarytos demokratinės (?) Irako ir Afganistano
vyriausybės, JAV ir NATO kariai dar ir šiandien ten bando įvesti
kraujo ir aukų reikalaujančią tvarką ir ramybę. Didele dalimi ir
šiame gegužės 20–21 dienomis Čikagoje vyksiančiame NATO
vadovų susitikime bus diskutuojama apie galimus ateities žingsnius
Afganistane.
Šių metų pradžioje Afganistane kovojo apie 90,000 Amerikos karių
ir apie 40,000 jų sąjungininkų, daugiausiai iš Anglijos,
Vokietijos, Italijos, Prancūzijos, Lenkijos ir kitų. Spėju, kad ir
Lietuvos indėlis siekia apie šimtą karių. Būdinga, kad
„Chicago Tribune” redaktoriai gegužės 3 d. laidoje leido
vyriausiam būsimų demonstrantų organizatoriui Andy Thayer pasisakyti
dėl planuojamo protesto tikslų. Jo nuomone, prezidento G. W. Bush
pradėtą karą Afganistane ir toliau propaguoja „taikos”
Nobelio premiją gavęs prezidentas Obama, JAV karines pajėgas įvėlęs
Pakistane, Jemene, Somalyje ir kitur. „O su tais karais užsienyje
ateina ir kova prieš Konstitucijos garantuotas teises piliečiams
reaguoti prieš vyriausybės vykdomas neteisybes”, –
rašo Thayer.
Cituodamas garsųjį XVIII a. anglų filosofą ir autorių Thomas Paine,
Thayer primena, jog „laisvės kaina yra amžinas budrumas”,
nes, kitaip pasakius, pirmoji Konstitucijos pataisa išnyks, jei
jos duota teise nesinaudosime. Pagal Thayer, buvusios demonstracijos
pasibaigė nuostolingu smurtu ir aukomis tik dėl neprofesionalinių,
neleistinų ir net provokuojančių policijos veiksmų. Jis primena ir
milijonus kainavusias bylas, kurias laimėjo demonstrantai prieš
Seattle, Washington, DC ir kitų miestų policiją, ypatingai pabrėždamas
1968 m. Demokratų partijos rinkiminio suvažiavimo metu vykusius
protestus, žiniasklaidoje vėliau pripažintus riaušėmis
(„police riot”).