Pavasario balsai prie partizanų bunkerio

ROMUALDAS KRIAUČIŪNAS

Važiuoju į šiaurės Michigan ten nuvežti pavasario balsų ir pavasario žiedų. Prieš akis – dvi su puse valandos smagaus kelio. Važiuoju vienas, bet kitą dieną susitiksiu su jauniausiu sūnumi, kuris žūtbūt yra pasiryžęs užbaigti prieš dvejus metus pradėtą kasti partizanų bunkerį prie ežerėlio, kur yra mūsų pamiltoji ,,bakužė sodžiaus gale”. Iš tikrųjų ta bakužė yra Manistee valstybinės girios pašonėje, apie 30 mylių į rytus nuo Rako lietuvių skautų stovyklos, esančios prie Custer miestelio. Prieš gerą šimtą metų Custer apylinkėse buvo įsikūrę šimtai lietuvių ūkininkų, kurie po sunkių darbų dainuodavo ,,Kur lygūs laukai, snaudžia tamsūs miškai” ir kitas dainas. Lietuviai ir dainos – neatskiriami draugai.

Važiuoju ir klausausi kaimiškos muzikos ansamblio ,,Jonis” įdainuotų ,,Populiariausių dainų” juostelės, išleistos 1991 metais Šiauliuose. Tai Sausio 13osios metai, kada Lietuva už savo laisvę pasisakė žodžiu ir krauju. Klausausi dainų ,,Mano kaime lyja lietus”, ,,Lietuvaitė”, ,,Pirmoji karta nuo žagrės”, ,,Sugrįšiu” ir kt. Vieną dainą beklausant, daug kartų girdėti žodžiai staiga iškilo naujoje šviesoje. Štai tie lemtingi žodžiai: ,,Netikri draugai, žemė per juoda, duona neskani… Tu žinai, kad ten gerai, kitame krante, kad ten gerai, kur tavęs nėra… Išsikelk bures, negailėk manęs…” Ar tai ne ,,motinos tėvynės” duodama žalia šviesa galvojantiems ją palikti? Pasitikinčiai skamba ,,iškelti bures” susigundžiusiojo užtikrinimas paliekamai motinėlei tėvynei: ,,Aš sugrįšiu nepražuvęs, po velnių – esu lietuvis!” Ši tarsi istorinė kaimiškos muzikos juostelė baigiama mano širdžiai sentimentalia daina ,,Lietuva”. Vėliau, jau rašydamas šią skiltį, pagalvojau, kad būtų tikrai įdomi tema kam nors moksliškai pastudijuoti ryšį tarp lietuviškų dainų ir emigrantų nuotaikų. Kiek dainos turėjo įtakos jų sprendimui kraštą palikti, kiek jos palaikė jų ryšį su kraštu, kiek jos turėjo įtakos jų ketinimui grįžti pas savus?

Tokių minčių apsuptas pasiekiau kelionės tikslą. Bet atvažiavęs kartu su Maironio Čičinsku aiktelėjau – ,,Kas čia, vietos nepažįstu, nors išaušo jau naktis?” Bakužės pašonėje ramiai sugulę amžinam miegui ilsisi keturi medžiai. Du iš jų – didžiuliai, šimtamečiai ąžuolai. Jei audra būtų atėjusi iš kitos pusės, už keleto metrų esanti mūsų bakužė būtų likusi tik gražus prisiminimas.

Kitą dieną atvažiavo sūnus Aldas. Nieko nelaukdamas jis kibo į prieš dvejus metus pradėtą bunkerio kasimą kalnelio šlaite, pakelėje į ežerėlį. Per tą laiką į pusiau iškastą duobę atgal subyrėjo dalis smėlio. Plane numatyta maždaug šešių kubinių pėdų bunkeris, t. y. po šešias pėdas ilgio, pločio ir gylio. Pasiekus keturių pėdų gylį, smėlis pasikeitė į kietą molį. Jį reikėjo net su kirviu kapoti. Pasidarė per gilu tuos grumstus su kastuvu iš duobės išmesti, tad reikėjo dėti į kibirą, kopetėlėmis iš duobės išlipti ir molio grumstus išpilti. Tai gal šimto laipiojimų pareikalavusi mankšta. Viename kibire – apie 60 svarų svorio. Iki saulėlydžio duobė jau įgavo formą. Kiek rūpėjo, kad naktį kokia stirna į ją neįkristų.

Kitą dieną, supirkę reikalingas medžiagas, pradėjome statyti sienas. Naudojome faneros lakštus, kuriuos reikėjo paruošti. Buvo daug matavimo, pjaustymo ir sujungimų. Iki saulėlydžio užbaigėme statyti visas sienas ir dalį stogo. Grindimis tapo tarsi pluktas molis – kietas, sausas, toks, kaip atsimenu iš Lietuvos kaimo. Trečią dieną baigėme įrengti stogą. Po to jį reikėjo paslėpti, užkasti smėliu. Žiūrint nuo kalnelio į ežerėlį, visai nepagalvotumei, kad ten koks bunkeris būtų. Juokavome, kad nematytų nei stribai, nebent kaimynai būtų apskundę. Beliko įdėti dureles. Jos turės palaukti rudenėlio, kada ,,partizanauti” atvyks anūkai. Jie jau planuoja kažkokias bunkerio atidarymo iškilmes.

Prieš maždaug trisdešimt metų mano vyriausieji sūnūs Aras ir Aidas slapta statė partizanų bunkerį Dainavoje. Dar anksčiau lietuviai skautai ne tik bunkerį pastatė jau minėtoje Rako stovykloje, bet ir ,,Miško broliais” pasivadinę ilgus metus pagal jų vertybes gyveno. Dabar be ypatingo planavimo ateina eilė jau trečiajai kartai – mano anūkams – Lietuvos partizanų šventą vardą pagerbti ir bent dalį jų vertybių pasisavinti.

Jau pakelėje namo toliau klausiau ,,Jonio” juostelės. Paskutinėje dainoje nejučia ėmiau kartu dainuoti: ,,Lietuva – tai kalnai ir upeliai; Lietuva – tai žibutė miškuos; Lietuva – žydros akys seselių, juodberėliai žirgai prie tvoros… Lietuva – gilios vagos arimų, vyturėlio daina po laukus. Lietuva – mažas žemės kampeli, koks esi tu lietuviui brangus.”