Pavasario balsai prie partizanų bunkerio
ROMUALDAS KRIAUČIŪNAS
Važiuoju į šiaurės Michigan ten nuvežti pavasario balsų ir
pavasario žiedų. Prieš akis – dvi su puse valandos smagaus
kelio. Važiuoju vienas, bet kitą dieną susitiksiu su jauniausiu sūnumi,
kuris žūtbūt yra pasiryžęs užbaigti prieš dvejus metus pradėtą
kasti partizanų bunkerį prie ežerėlio, kur yra mūsų pamiltoji ,,bakužė
sodžiaus gale”. Iš tikrųjų ta bakužė yra Manistee
valstybinės girios pašonėje, apie 30 mylių į rytus nuo Rako
lietuvių skautų stovyklos, esančios prie Custer miestelio. Prieš
gerą šimtą metų Custer apylinkėse buvo įsikūrę šimtai
lietuvių ūkininkų, kurie po sunkių darbų dainuodavo ,,Kur lygūs laukai,
snaudžia tamsūs miškai” ir kitas dainas. Lietuviai ir
dainos – neatskiriami draugai.
Važiuoju ir klausausi kaimiškos muzikos ansamblio ,,Jonis”
įdainuotų ,,Populiariausių dainų” juostelės, išleistos
1991 metais Šiauliuose. Tai Sausio 13osios metai, kada Lietuva
už savo laisvę pasisakė žodžiu ir krauju. Klausausi dainų ,,Mano kaime
lyja lietus”, ,,Lietuvaitė”, ,,Pirmoji karta nuo
žagrės”, ,,Sugrįšiu” ir kt. Vieną dainą beklausant,
daug kartų girdėti žodžiai staiga iškilo naujoje
šviesoje. Štai tie lemtingi žodžiai: ,,Netikri draugai,
žemė per juoda, duona neskani… Tu žinai, kad ten gerai, kitame
krante, kad ten gerai, kur tavęs nėra… Išsikelk bures,
negailėk manęs…” Ar tai ne ,,motinos tėvynės”
duodama žalia šviesa galvojantiems ją palikti? Pasitikinčiai
skamba ,,iškelti bures” susigundžiusiojo užtikrinimas
paliekamai motinėlei tėvynei: ,,Aš sugrįšiu nepražuvęs,
po velnių – esu lietuvis!” Ši tarsi istorinė
kaimiškos muzikos juostelė baigiama mano širdžiai
sentimentalia daina ,,Lietuva”. Vėliau, jau rašydamas
šią skiltį, pagalvojau, kad būtų tikrai įdomi tema kam nors
moksliškai pastudijuoti ryšį tarp lietuviškų dainų
ir emigrantų nuotaikų. Kiek dainos turėjo įtakos jų sprendimui
kraštą palikti, kiek jos palaikė jų ryšį su
kraštu, kiek jos turėjo įtakos jų ketinimui grįžti pas savus?
Tokių minčių apsuptas pasiekiau kelionės tikslą. Bet atvažiavęs kartu
su Maironio Čičinsku aiktelėjau – ,,Kas čia, vietos nepažįstu,
nors išaušo jau naktis?” Bakužės pašonėje
ramiai sugulę amžinam miegui ilsisi keturi medžiai. Du iš jų
– didžiuliai, šimtamečiai ąžuolai. Jei audra būtų atėjusi
iš kitos pusės, už keleto metrų esanti mūsų bakužė būtų likusi
tik gražus prisiminimas.
Kitą dieną atvažiavo sūnus Aldas. Nieko nelaukdamas jis kibo į
prieš dvejus metus pradėtą bunkerio kasimą kalnelio
šlaite, pakelėje į ežerėlį. Per tą laiką į pusiau iškastą
duobę atgal subyrėjo dalis smėlio. Plane numatyta maždaug
šešių kubinių pėdų bunkeris, t. y. po
šešias pėdas ilgio, pločio ir gylio. Pasiekus keturių
pėdų gylį, smėlis pasikeitė į kietą molį. Jį reikėjo net su kirviu
kapoti. Pasidarė per gilu tuos grumstus su kastuvu iš duobės
išmesti, tad reikėjo dėti į kibirą, kopetėlėmis iš duobės
išlipti ir molio grumstus išpilti. Tai gal šimto
laipiojimų pareikalavusi mankšta. Viename kibire – apie 60
svarų svorio. Iki saulėlydžio duobė jau įgavo formą. Kiek rūpėjo, kad
naktį kokia stirna į ją neįkristų.
Kitą dieną, supirkę reikalingas medžiagas, pradėjome statyti sienas.
Naudojome faneros lakštus, kuriuos reikėjo paruošti. Buvo
daug matavimo, pjaustymo ir sujungimų. Iki saulėlydžio užbaigėme
statyti visas sienas ir dalį stogo. Grindimis tapo tarsi pluktas molis
– kietas, sausas, toks, kaip atsimenu iš Lietuvos kaimo.
Trečią dieną baigėme įrengti stogą. Po to jį reikėjo paslėpti, užkasti
smėliu. Žiūrint nuo kalnelio į ežerėlį, visai nepagalvotumei, kad ten
koks bunkeris būtų. Juokavome, kad nematytų nei stribai, nebent
kaimynai būtų apskundę. Beliko įdėti dureles. Jos turės palaukti
rudenėlio, kada ,,partizanauti” atvyks anūkai. Jie jau planuoja
kažkokias bunkerio atidarymo iškilmes.
Prieš maždaug trisdešimt metų mano vyriausieji sūnūs Aras
ir Aidas slapta statė partizanų bunkerį Dainavoje. Dar anksčiau
lietuviai skautai ne tik bunkerį pastatė jau minėtoje Rako stovykloje,
bet ir ,,Miško broliais” pasivadinę ilgus metus pagal jų
vertybes gyveno. Dabar be ypatingo planavimo ateina eilė jau trečiajai
kartai – mano anūkams – Lietuvos partizanų šventą
vardą pagerbti ir bent dalį jų vertybių pasisavinti.
Jau pakelėje namo toliau klausiau ,,Jonio” juostelės. Paskutinėje
dainoje nejučia ėmiau kartu dainuoti: ,,Lietuva – tai kalnai ir
upeliai; Lietuva – tai žibutė miškuos; Lietuva –
žydros akys seselių, juodberėliai žirgai prie tvoros… Lietuva
– gilios vagos arimų, vyturėlio daina po laukus. Lietuva –
mažas žemės kampeli, koks esi tu lietuviui brangus.”