R. Šepetys knyga – ledai pralaužti

RASA AVIŽIENIS

,,Drauge” jau nemažai rašyta apie Rūtos Šepetys knygą ,,Between Shades of Gray” (,,Tarp pilkų debesų”), jos pristatymus ir sėkmę. 2011 m. balandžio 8 d. ,,Sietuvos” draugovė Pasaulio lietuvių centre, Lemont, IL suruošė šios knygos, aprašančios pabaltijiečių trėmimus į Sibirą, sutiktuves. ,,Kaip buvo? Nepaprastai įdomu. Gaila, kad nebuvo daugiau žmonių.” Gal dar bus progų...

Dažnai su nuoskauda ir pykčiu klausiama, kodėl, kai kalbama apie Antrąjį pasaulinį karą, nelabai domimasi Stalino nusikaltimais prieš Baltijos tautas ir prieš visą Rytų Europą? Gal galų gale tam pribrendo laikas.

O gal tereikėjo, kad kas nors tą istorijos dalį mokėtų papasakoti taip, kad sudomintų? Būtent taip apibūdinčiau R. Šepetys knygą ir jos stebėtiną pasisekimą. Knyga keturias savaites pasirodė ,,NY Times”knygosvirselis labiausiai perkamų knygų sąraše. Apie ją rašė didieji JAV laikraščiai – ,,Washington Post”, ,,LA Times”, ,,Wall Street Journal”. Nuo jos pristatymo balandžio mėnesį knyga jau išleista Vokietijoje, Lenkijoje, Olandijoje bei Suomijoje.

Buvo labai smalsu pamatyti ir išgirsti pačią Rūtą. Energinga, šilta, nuoširdi ir iškalbi, ji iš karto pajuokavo, kaip nelengva turėti tokį lietuvišką vardą, bet nekalbėti lietuviškai, nedalyvauti lietuviškoje veikloje. Pagalvojau, kad gal būtent tai jai ir padėjo papasakoti šią tremties istoriją, padėjo ,,prabilti tiems, kurių balsai užslopinti”.

Pirmieji Rūtos žodžiai – ,,Ne knyga pateko į ‘New York Times’ labiausiai perkamų knygų sąrašą, Lietuva pateko” (,,Lithuania made the bestseller list.”) – rodo, kad ji yra tikra asmenybė. Mane žavėjo ir truputį stebino jos paprastumas ir kuklumas. Rūta daug sykių pabrėžė, kad tai yra „visų mūsų lietuvių istorija”. Iš tikrųjų kiekvienas susitikime dalyvavęs turbūt galėjo papasakoti apie savo šeimos/artimųjų tremties dalią. Ji paragino rašyti, nes ledai jau pralaužti.

Man labai įsiminė autorės pasakojimas, kaip ji ryžosi dalykiškai apklausinėti buvusius tremtinius ir tam tikslui buvo pasirašiusi ištisą sąrašą klausimų. Iš pradžių nesuprato, kodėl į jos sugalvotus klausimus nelabai noriai atsakinėjama. Jai patarė neklausinėti, o paprašyti tremtinių papasakoti apie savo patirtį, ir patylėti, klausyti. Taip ji sugebėjo įsiklausyti ir išgirsti subtiliausius dalykus, įsijausti į buvusių tremtinių būseną ir suvokti, kaip galima išgyventi tokius kraupius dalykus ir išlikti žmogumi.

Rūta pasakojo apie ,,blogiausią gyvenime padarytą sprendimą” – dalyvavimą atkuriant sovietinio kalinio patirtį, iš dalies teatralizuotame žmogaus valios palaužime, jį mušant bei kitaip kankinant. Ji praleido kalėjime parą, patyrė mušimą ir pažeminimą. Susižeidė. Pastebimai jaudindamasi Rūta prisipažino, kad labai greitai suprato esanti baili – užteko poros sudavimų, ir svarbiausiu dalyku pasidarė tik troškimas kaip nors išgyventi. Šis patyrimas, nors, palyginti su tremtinių išgyvenimais ir nereikšmingas, bei supratimas padėjo parašyti knygą, kurioje žmonės nėra teisiami, neskirstoma į juoda ir balta, o pasakojama apie žmogiškus veiksmus. Knyga priverčia skaitytoją susimąstyti: ,,O jeigu aš...”

Neretai apie save galvojame gerai ir smerkiame kitus: ,,Aš niekad taip nepadaryčiau.” Tačiau kol nesame atsidūrę ypatingose sąlygose, negalime net nutuokti, kaip pasielgtume, ką darytume, gelbėdamiesi patys bei gelbėdami savo šeimas. Antra vertus, darydami bloga, žmonės kartais netikėtai pasielgia gailestingai. Man labiausiai patiko, kad Rūtos knygoje nebėra ūmaus pykčio ar kartėlio. Greičiau skaitydamas jauti tą gilų gilų skausmą. Tarsi girdėtumei užuojautą keliantį šauksmą: ,,Pažiūrėkite, kas mums atsitiko.”

,,Visame kame yra plyšys, taip šviesa patenka.” Visada ir visame kame yra vilties. Knygos viršelyje – iš sniego dygstanti žolelė. Istorijoje yra daugybė žiaurių įvykių, prieš kuriuos žmogus buvo bejėgis. Likimo negalime pasirinkti ar valdyti, bet įmanoma išgyventi ir gyventi. Net meilė įmanoma.

Knyga parašyta jauniems skaitytojams, paaugliams paprasta, nepriekaištinga ir gražia anglų kalba. Skyriai trumpi. Praeities vaizdai išskirti kursyvu. Svarbiausia – autorė sugeba pasakoti taip, kad skaitytojas nelieka abejingas. Nors tema ir įvykiai labai šiurpinantys, o žmogus natūraliai vengia nemalonių išgyvenimų, autorė puikiai valdo kalbą, tiksliai parenka žodžius, įtraukia skaitytoją, kad išgyventume kartu su veikėjais, kad mums rūpėtų jų likimas. Manau, ne vienas skaitytojas, skaitydamas Rūtos knygą, nusišluosto ašaras.

Elektroniniame amžiuje knygas galima skaityti mažame ekrane su elektroniniu skaitytuvu. Tokį aparatą neseniai gavau dovanų. Žinau, kad netrukus knygas taip skaitysiu. Tai labai praktiška, nes knygą nešiotis ne visuomet patogu. Skaitytuve galima padidinti šriftą, labai pravartu, kad skaitytuvai turi žodynus. Bet e-knyga niekad nepakeis tikros knygos. R. Šepetys knyga „Between Shades of Gray” – patraukli. Ją malonu paimti į rankas ir skaityti. Ji negąsdina. Skaitytojui rūpi jos veikėjai, nes jie suprantami, savi. Taip širdį verianti istorija bus išgirsta ir visam laikui įsiminta.