D. Puškorienė: „Pasigedau vidinio užsidegimo”

pusko
Ilgametė JAV Lietuvių Bendruomenės tarybos narė, buvusi Lietuvos Respublikos Seimo ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenės komisijos pirmininkė Dalia Puškorienė į Lietuvių Fondo suvažiavimą, kaip ir kasmet, atvyko iš Cleveland, kur jau nemažai metų gyvena. Psichologė, nepelno siekiančių organizacijų vadybininkė sutiko pasidalinti su „Draugu’’ savo pastebėjimais apie šiemetį LF suvažiavimą, taip pat prisiminė darbo minėtoje komisijoje metus.

„Po Antrojo pasaulinio karo į Ameriką atvykusiems lietuviams labai rūpėjo, kaip visais įmanomais būdais palaikyti lietuvybę, ką galima duoti Lietuvai, kaip lietuviška dvasia auklėti savo vaikus, kaip išlaikyti kalbą, kultūrą. Viltis, kad tėvynė kada nors bus laisva, nebuvo prarasta. Tarėmės, kad būtina kurti įvairias lietuviškas organizacijas, taip beveik prieš penkiasdešimt metų atsirado ir Lietuvių Fondas’’, – prisiminė pašnekovė.

Kalbėdama apie neseniai, gegužės 7 d., įvykusį LF suvažiavimą, apie 20 metų LF Ohio valstijos įgaliotine dirbanti ir įvairiose komisijose dalyvavusi bei labai gerai su Fondo veikla susipažinusi D. Puškorienė pastebėjo, kad dabar, kai galima balsuoti paštu, liko mažiau vidinio užsidegimo. Gal todėl ir šių metų suvažiavime dalyvavo mažiau nei įprasta žmonių, nebuvo ir gilesnių bei įdomesnių diskusijų.

„Žinoma, buvo malonu vėl su visais pasimatyti, bet trūko šventinės nuotaikos, o tai, kad nebuvo balsavimo, nes kandidatų turėta tiek, kiek buvo vietų, man nepatiko. Reikėtų labiau pagalvoti, kaip šį renginį paversti įdomesniu, galbūt surengiant vakaronę, koncertą, kuris suvienytų dalyvius ir svečius. Labai tikiuosi, kad kitąmet, kai bus minimos 50-osios Lietuvių Fondo įkūrimo metinės, taip ir bus’’, – sakė D. Puškorienė.

Paprašyta prisiminti darbą JAV LB ir LR Seimo komisijoje, kur dirbo apie 12 metų, buvo šios komisijos pirmininke, D. Puškorienė sako, kad tai buvo tikrai labai prasmingai praleisti metai. Dabar, atsigręžus atgal, matyti, kad padaryta tikrai nemažai. Paklausta, kokį vieną svarbiausią iš šios komisijos darbų galėtų įvardyti, buvusi pirmininkė sakė, kad komisija tikrai daug prisidėjo, kad Lietuva kuo greičiau taptų NATO nare.

„Pamenu, kad iš pradžių dirbant šioje komisijoje Lietuvos Respublikos Seimo atstovai joje laikėsi šaltokai ir tik pamažu suprato, kad būtina dirbti kartu, bendrauti, apibrėžti aktualiausias temas. Jie pamatė, kad galima dirbti kitaip, įsiklausant, kartu ieškant geriausių sprendimų. Jau vėliau jie man sakė, kad būtent iš mūsų išmoko dirbti’’, – sakė buvusi komisijos pirmininkė.

Ji prisiminė, jog į komisijos posėdžius pakviesti pranešėjai neretai negalėdavo atsakyti į keliamus klausimus, jiems trūko kompetencijos. Bet vėliau viskas ėmė keistis, jauni specialistai nebijodavo prisipažinti, kad tuo menu atsakymo į vieną ar kitą klausimą nežino, bet vėliau pasiruošdavo, sužinodavo ir atsakydavo. Toks pasikeitęs požiūris džiugino komisijos narius, atstovaujančius PLB.

„Mes aiškiai įvardindavome problemas, sutardavome dėl darbo principų, išklausydavome visus argumentus. Įvairūs pasiūlymai būdavo svarstomi Seimo komitetuose, ieškoma geriausių sprendimų. Žinoma, ne visi mūsų pasiūlymai būdavo priimami, tačiau būtent diskusijose galėjome tuos sprendimus rasti’’, – prisiminė D. Puškorienė.

Paklausta apie Pilietybės įstatymą, pašnekovė priminė, kad dar 2006 metais Lietuvos Konstitucinis Teismas nustatė, jog šis įstatymas prieštarauja Konstitucijai, nors, pašnekovės nuomone, tada jis buvo netiksliai interpretuotas. Po to tas klausimas tapo labai politizuotas.

„Lietuva yra nedidelė šalis, ir man nesuprantama, kodėl apribojamos žmogaus galimybės būti lietuviu. Tai tarsi mano tėvai būtų manęs atsisakę. Nepagalvojama ir apie tai, kad svetur išvažiavęs lietuvis daug kur gali daryti įtaką ir nuveikti toje šalyje. Apie tai daug galima būtų kalbėti, bet jau daug kas buvo ir pasakyta iki šiol. O dabar yra taip, kaip yra’’, – apgailestavo D. Puškorienė.

Jos veidas prašviesėja, kai užsimename apie naujai į Cleveland atvykusius lietuvius. Pati D. Puškorienė buvo dar maža mergaitė, kai 1949 metais atvyko į Ameriką, vėliau mokėsi gimnazijoje Maine valstijoje ir galiausiai persikraustė į Ohio valstiją.

„Gerai sugyvename su trečiabangiais Klyvlende – bendraujame, kviečiame į savo renginius, kuriuos jie noriai lanko, šeštadienines lietuviškas mokyklas, turime dvi lietuviškas radijo programas, taip pat puikius muzikinius kolektyvus – neretai gastroliuojantį ir puikiai šokantį ‘Švyturį’, kuriam vadovauja trečiabangiai ir kurie dirba išties puikiai, turime chorą ‘Exultate’ bei kitus’’, – vardijo ji.

Priminus, kad kai kuriose kitose valstijose prieš daugelį metų atsikraustę lietuviai ne visada randa bendrą kalbą su naujai atvykusiais lietuviais, D. Puškorienė sakė, kad dažnai senesnioji karta nemoka tų naujai atvykusiųjų pritraukti, nenoriai duoda jiems progą patiems kurti ir reikštis. O šiaip viskas priklauso nuo žmonių, nuo jų noro ir sugebėjimo bendrauti, įtraukti į tą bendravimą kitus.

„Aš tikrai manau, kad tie vadinamųjų ‘dipukų’ ir ‘trečiabangių’ santykiai gerės, ateitis bus šviesi, nes juk ir mes, atvykę po Antrojo pasaulinio karo, ne visada iš dar anksčiau čia įsikūrusių lietuvių sulaukdavome geranoriškumo’’, – sakė D. Puškorienė.