Rinkimų kampanijos JAV ir Lietuvoje

ROSSETA VINGEVIČIŪTĖ-WILBUR

Dideli ir maži milijonai

Spalio mėnesį vyksiančių Seimo rinkimų kampanijai Lietuvoje bus išleista mažiau lėšų nei vieno mėnesio televizijos reklamų kampanijai JAV lapkričio mėnesį vyksiančiuose Prezidento rinkimuose. Aišku, Lietuvoje gyvena šimtą kartą mažiau rinkėjų, vis dėlto skaičiai nepalyginami. Tačiau pinigai yra tik vienas, ir gal net ne svarbiausias skirtumas tarp JAV ir Lietuvoje vykstančių rinkimų.

Lietuvoje dirbau ir savivaldybių, ir Seimo, ir prezidento rinkimų kampanijose, o dabar gyvenu netoli JAV politikos centro Washington, DC, o praėjusį pavasarį baigiau Rinkimų kampanijos vadybininkų mokyklą The Leadership Institute. Todėl norėčiau pasidalinti keliais pastebėjimais apie Lietuvos ir JAV rinkimų ypatumus.

JAV ir Lietuvos politinės sistemos ir politinių rinkimų tradicijos yra labai skirtingos, kaip ir šalys, kurios skiriasi savo dydžiu, istorija ir valdymo struktūra. Bet abi yra demokratinės valstybės, todėl rinkimų esmė yra ta pati – politikai turi įtikinti rinkėjus, jog jie geriausiai suvokia jų lūkesčius ir geriausiai gins jų interesus.

Grupė ,,Crossroads GPS”, šiuose JAV prezidento rinkimuose remianti buvusį Massachussets gubernatorių Mitt Romney, prieš porą savaičių pranešė ketinanti išleisti 25 mln. dol. vieno mėnesio televizijos reklamos kampanijai. Suma neatsitiktinė, nes maždaug tiek savo kandidato reklamai ketina išleisti ir dabartinio šalies prezidento Barack Obama rinkimų štabas.

Palyginkime: Lietuvoje Seimo rinkimams organizuoti bus skirta ne daugiau kaip 18–19 mln. litų, dar apie 20,278 mln. litų (šiuo metu 1 dol. lygus maždaug 2,7 LT) numatyta paskirstyti politinėms partijoms valstybės biudžeto dotacijų forma.

 JAV rinkimų kampanijų kritikai teigia, jog jų šalyje vykstančios kampanijos yra pernelyg ilgos, begėdiškai brangios ir labai panašios į realybės šou. Tačiau, pripažinkime, jog amerikiečiai rinkėjai, ateidami į balsavimo apylinkę, apie kandidatus dažnai žino daugiau nei apie savo gimines, apie kurių jaunystės nuklydimus neskaitė laikraštyje ar nematė per televiziją. Aišku, jei nori žinoti ir per televiziją nežiūri vien laidų apie maisto gaminimą ar nuotakas siaubūnes.

Kai amerikiečiams, nepatenkintiems JAV rinkimų sistema, papasakoju, kaip rinkimai vyksta Lietuvoje ir daugelyje kitų Europos šalių, kur nevyksta kandidatų televizijos debatai, o politinės partijos finansuojamos tik iš valstybės biudžeto, dažnai išgirstu, jog JAV – tikra demokratija.

Ar žinote, jog Lietuva neseniai uždraudė verslui bei kitiems juridiniams asmenims remti politikus ir politines organizacijas? Griežtų apribojimų šalininkai teigia, esą taip ribojama pinigų ir juos politikams skiriančių interesų grupių įtaka rinkimų rezultatams ir politikai apskritai. Bet, kaip sakydavo mano šviesios atminties močiutė, būkime biedni, bet teisingi. Interesų grupės – profsąjungos, mokytojai, verslininkai – politikai įtaką darė ir darys, ir tame nematau nieko nusikalstamo. Visi jie – piliečiai ir rinkėjai. Puikiai žinau Lietuvos politikos užkaborius ir nepatikėsiu, jog, uždraudus verslui remti politikus ir partijas, politikoje atsiras daugiau skaidrumo. Greičiau – priešingai. Naujoji sistema ypač nepalanki naujoms partijoms (anaiptol neteigiu, jog Lietuvai reikia keturiasdešimt kelintos partijos) ir kandidatams, kurie negaus valstybės biudžeto lėšų ir negali tikėtis turtingesnių rinkėjų finansinės paramos.

Ko apie rinkimus neparodys Lietuvos TV?

Lygindama, JAV ir Lietuvos rinkimus, matau, jog Lietuvoje kandidatų galimybė rinkimų kampanijoje naudotis viešaisiais ryšiais bei reklama apribota kone iki absurdo. Ar žinote, jog Lietuvoje draudžiama politinė reklama televizijoje? Bet juk taip ribojama ir rinkėjų galimybė sužinoti apie politikus daugiau informacijos. Rinkimų kampanija tampa nuobodžia ir uždara, dingsta intriga ir gyvas susidomėjimas, todėl ir rinkėjų prie urnų ateina mažiau. Rinkimų kampanija su vaizdo klipais apie tai, kaip svarbu nemesti kelio dėl raugintų agurkėlių (įsimintinas Lietuvos socialdemokratų partijos vaizdo klipas, pašiepiantis tuomet politikoje dar tik kylantį Viktor Uspaskich) demokratijos požiūriu yra daug pažangesnė nei rinkimų kampanija su tokio paties dydžio plakatais, prilipdytais prie nudrengtų pakelės stendų. Kita vertus, politikai ir partijos ima ieškoti netiesioginių reklamos būdų, taigi atvirų vaizdo klipų nėra, tačiau pastebi, jog vieni politikai TV ekranuose pasirodo įtartinai dažnai, o apie kitus sužinai tik pamatęs juos valstybės biudžeto apmokamose Nacionalinės Lietuvos televizijos oficialiose rinkimų laidose.

Žinomas JAV politikos rinkimų konsultantas Terry Nelson, trumpai patarinėjęs Lietuvos politikams, stebėjosi tokiais draudimais. Jis sakė, jog keista, kad šokoladą per televiziją galima reklamuoti, o politinė reklama draudžiama, nors galimybė rinkti Seimą ar prezidentą yra svarbesnė, nei galimybė pasirinkti šokolado rūšį.

Ar žinote, jog, likus mėnesiui iki oficialios rinkimų dienos, Lietuvoje draudžiama išorinė politinė reklama – jokių skydų pakelėse ar mieste, išskyrus specialias vietas? Kolegos iš Europos bei JAV, lankęsi Lietuvoje 2008 m. Seimo ir 2009 m. Prezidento rinkimų kampanijų metu, negalėjo patikėti, jog Lietuvoje tikrai vyksta rinkimai, atrodė, jog jie vyksta pogrindyje, nes išorinių jų ženklų aptikti buvo beveik neįmanoma.

Jeigu lankysitės Lietuvoje šią vasarą, galbūt pamatysite politines partijas reklamuojančius stendus gatvėse ar pakelėse, tačiau nuo rugsėjo 14 d. partijos ir pavieniai kandidatai galės kabinti tik vienodo dydžio plakatėlius tik keliose vietose ant gerokai nuvalkiotų stendų, kurie, patikėkite, atrodo apgailėtinai.

Naktis prieš rinkimus Lietuvoje

 Ar girdėjote, jog, likus 24 valandoms iki balsavimo vietų atidarymo, Lietuvoje draudžiama bet kokia politinė reklama? Taigi tuo metu, kai JAV rinkimų štabai išgyvena didžiausią aktyvumą, organizuodami „get out the vote” akcijas, Lietuvoje – rinkimų kampanijos štilis. Bet šiais socialinių tinklų laikais, kai apie milijonas lietuvių yra užsiregistravę ,,Facebook”, vargu ar įmanoma išlaikyti 24 valandas be rinkimų agitacijos. Juk įstatymai nedraudžia pakviesti savo ,,Facebook” draugus balsuoti už konkretų politiką ar partiją, jei nesi tos partijos narys. Tad popieriuje įstatymai atrodo vienaip, o tikrovėje – kitaip.

Draudimų sąrašėlį būtų galima tęsti. Būtina nepamiršti, jog jei JAV Kongreso ir Senato rinkimuose varžosi dvi partijos, o Lietuvoje praėjusiuose Seimo rinkimuose dalyvavo net 17 partijų, nors tik 7 peržengė magišką 5 proc. ribą ir tapo parlamentinėmis partijomis. (Tik partijos, už kurių sąrašą daugiamandatėje rinkimų apygardoje balsuoja ne mažiau nei 5 proc. rinkimų teisę turinčių žmonių, turi savo atstovus Seime.) Taigi Lietuvoje konkurencija tarp politikų ne mažesnė, bet jie turi menkesnes galimybes varžytis atviroje kovoje. Amerikietis turbūt sutriktų, pamatęs Lietuvos rinkimų biuletenį su keliolika partijų ir ne mažiau kandidatų vienmandatėje apygardoje.

Manau, jog daugeliui Lietuvos politikų netgi paranku, kad rinkimų kampanijos raiškos priemonės būtų ribojamos. Nereikia įtikinėti galimų rėmėjų, jog jie yra tie, kurie geriau skirstys valstybės biudžetą, užtikrins asmens ir jo turto saugumą, nustatys palankius mokesčius, nereikia rinkimų kampanijos metu dirbti 24/7 režimu, kaip tai daro jų kolegos JAV. Aišku, eidamas balsuoti Lietuvoje, privalai turėti asmens tapatybę paliudijantį dokumentą. Demokratiška tai ar ne, matyt, priklauso nuo to, kurios partijos rėmėju esate JAV.

Tikiuosi, jog mano pastabos sukels „Draugo” skaitytojų diskusiją rinkimų tema, juk mums įdomu, kaip šių metų rinkimai baigsis abiejose skirtingose Atlanto pusėse esančiose valstybėse.

Rosseta Vingevičiūtė-Wilbur – Lietuvos žurnalistė, dirbusi radijuje ir spaudoje, buvusi Vilniaus mero patarėja. Prieš porą metų su savo amerikiečiu vyru ir dukra persikėlė gyventi į JAV. Gyvena šalia Washington, DC, įdėmiai stebi JAV, Europos, Rusijos bei Lietuvos naujienas.