E. Valausko studentai kada nors dirbs Rojuje!

potterEdvardą Valauską būtų galima pavadinti žmogumi, kuris, kaip byloja anglų posakis, ,,nešioja daug skrybėlių”, t. y. dirba daug įvairių darbų. Šis lietuvių kilmės amerikietis yra ir Čikagos Botanikos sodo bibliotekos retų knygų skyriaus kuratorius, ir Dominican University dėstytojas, ir internetinio mokslinio žurnalo ,,First Monday” leidėjas bei redaktorius.

Neseniai E. Valauskas skaitė paskaitą Balzeko lietuvių kultūros muziejuje apie retas senoviškas botanikos knygas ir kaip keitėsi požiūris į augalus, pereinant iš Viduramžių į Renesanso epochą. Knygų ir augalų žinovas sutiko pasikalbėti apie savo pomėgius ir profesijas su ,,Draugo” skaitytojais.

– Kalbėdami apie botanikos sodus, pirmiausiai, žinoma, galvojame apie augalus – gėles, medžius. Tikriausiai niekam nešauna mintis pagalvoti apie botanikos sodų bibliotekas, kuriose galima rasti įdomių knygų. Jūs esate Čikagos Botanikos sodo retų knygų skyriaus kuratorius. Kokių knygų turite savo kolekcijoje? Kokias knygas galima laikyti retomis? Kokios jūsų kolekcijos knygos yra pačios įdomiausios ar rečiausios? Kaip Botanikos sodas jas įsigijo?

– Čikagos Botanikos sodo Lendhardt bibliotekoje yra apie 28,000 įvairių knygų. Šiame rinkinyje – net 3,000 retų knygų ir periodikos leidinių apie sodininkystę, botaniką, landšafto architektūrą ir gamtos mokslą. Gana sunku išskirti pačias rečiausias knygas, nes bibliotekoje unikalių spausdinių tikrai gausu. Be abejo, vertingiausi leidiniai tai – Robert John Thornton „Temple of Flora” („Augalų šventovė”), kuri buvo spausdinama nuo 1799 iki 1807 m.; taip pat – Basilius Besler „Hortus Eystettensis”, leisti daugiau nei dešimtmetį ir baigti 1613aisiais metais. Abu šie leidiniai pirmiausia yra vertingi savo puikiomis iliustracijomis. Bibliotekoje yra ir vienintelė visose JAV esanti japoniška Kanzo Hibino knyga „Jitsuvo mokuzai meikan”, 1934aisiais metais išleista Tokijuje. Šis žinynas pateikia 120 tikrų medienos pavyzdžių, kurie parodo kultūrinį įvairių rūšių medžių pritaikymą. Bibliotekoje yra ir keletas taip vadinamų inkunabulinių leidinių, tai yra knygų, kurios buvo išspausdintos iki 1501 metų. Tarp jų – pora skirtingų Theopphrastus (381–297 m. prieš Kristų) darbų apie augalus, šios knygos 1483 ir 1479 metais buvo išspausdintos Italijoje.

Lenhardt biblioteka yra sukaupusi specialų nedidelį fondą retoms knygoms ir žurnalams įsigyti, be to, savo knygas ar leidinius bibliotekai padovanoja įvairūs aukotojai. Pavyzdžiui, vienas rėmėjas domisi retomis XVIII–XIX a.a. knygomis apie augalus ir gamtos mokslą, parašytomis vaikams. Jo padovanotas rinkinys sudarė pagrindą didelei kolekcijai, kuri parodo, kaip prieš šimtmečius apie gamtą mokėsi jauni žmonės. 2002 metais Botanikos sodas įsigijo didžiulį knygų ir žurnalų rinkinį iš Massachusetts valstijoje esančios Boston Sodininkystės draugijos, viso – apie 50,000 svarų medžiagos. Joje – nemaža vertingų leidinių.

potter– Esate lietuvių kilmės. Iš kur atvyko jūsų proseneliai? Ką lietuviško veikdavote savo tėvų namuose vaikystėje?

– Mano senelis iš Žemaitijos, iš Plungės, į Jungtines Amerikos Valstijas tarp 1905 ir 1910 metų keliavo net tris kartus. Jis buvo užsispyręs, nes pirmus du kartus buvo susikirtęs su Ellis salos imigracinių tarnybų pareigūnais: jį priėmė, bet jo žmonos – ne. Du sykius jis pasirinko grįžti atgal į Plungę, užuot apleidęs savo žmoną, kol pagaliau, 1910 m., trečiosios kelionės metu imigracinė tarnyba įleido į Ameriką juos abu. Jis įsikūrė pietinėje Čikagoje, vakarų Pullman mieste, ir dirbo dailide ,,Santa Fe” geležinkelio įmonėje, kur remontavo medinius vagonus. Mano tėvas dirbo geležinkelio inžinieriumi įvairiose vietinėse plieno liejyklų linijose pietinėje Čikagoje.

Mano krikštatėvis William buvo lietuvis kirpėjas ir vakarų Pullman mieste, pietinėje Michigan Aveniu, turėjo kirpyklą. William buvo abejingas įvairioms techninėms naujovėms, ir jo didžiuliuose namuose Pullman nebuvo elektros. Tėvas sekmadieniais lankydavosi pas William jo kirpykloje, ir jie šnekėdavosi lietuviškai. Nors aš nesimokiau lietuviškai, bet kai kildavo kalbos apie politiką ir nūdienos reikalus, stengdavausi paskaityti daugybę lietuviškų laikraščių ir knygų. Gerai atsimenu kirpykloje vartytą didelę fotografijų knygą apie senąjį Vilnių. Sekmadieniais į William namus mes nešdavome didelius ledo luitus, nes jis nepasitikėjo moderniais šaldytuvais, reikalaujančiais elektros energijos. Jo žmona Tekla dažnai kepdavo ir virdavo ant malkomis kūrenamos viryklės, taigi mano pirmieji lietuviški įspūdžiai yra susiję su maistu. Ir mano tėvas mėgo gaminti maistą, jis buvo tikras eksperimentatorius virtuvėje, kulinarinius savo sumanymus išbandydavo ant mūsų – savo vaikų.

– Lietuviai daugelį amžių buvo tikri ,,gamtos vaikai”. Ar jūsų lietuviška kilmė kaip nors susijusi su jūsų domėjimusi knygomis apie augalus?

– Augdami mieste retai kada būdavome gamtoje, bet kartais vasaros metu tėvas išsiųsdavo mus pas savo draugus į Lousiana valstiją. Antrojo pasaulinio karo metu mano tėvas taip pat buvo ten pasiųstas, kaip karo policininkas. Jis buvo iš dalies atsakingas už vokiečių belaisvių stovyklas, kurios buvo įsteigtos įvairiose Louisiana ir Texas valstijų vietovėse. Ten tarnaudamas, tėvas visam gyvenimui artimai susibičiuliavo su daugeliu žmonių. Taip ir aš kelias vasaras praleidau šiaurinės Lousiana pušynuose ir valstijos pietryčiuose – šalia Mississippi žiočių. Tai buvo visai kitokia patirtis, negu žaisti ant šlako krūvų šalia plieno liejyklų!

– Ar Čikagos Botanikos sodo bibliotekoje yra lietuviškų knygų apie augalus arba knygų apie Lietuvos augalus?

– Čikagos Botanikos sodo bibliotekoje mes turime keletą knygų apie Lietuvos augaliją. Jas įsigijome pagal bendrą mainų programą su Lietuvos Mokslų akademijos biblioteka Vilniuje. Žinoma, aš norėčiau papildyti tą rinkinį senais leidiniais apie Lietuvos ir Baltijos šalių florą. Pirmieji aprašymai apie Lietuvos augalus lietuvių kalba pasirodė tik 1930 metais. Būta, žinoma, ir ankstesnių studijų apie Lietuvos augaliją. Vienas reikšmingiausių tai – JeanEmmanuel Gilibert studija „Flora Lithuanica Inchoata”, išspausdinta dalimis tarp 1781 ir 1782 m. Gal ateityje Botanikos sodo biblioteka įsigys didesnį darbų apie Lietuvos florą rinkinį, ypač tuos retus leidinius, spausdintus XVIII–XIX a.

– Ar Lietuvoje yra augalų, kurie būtų kokiu nors požiūriu ypač naudingi, reikalingi, įdomūs?

– Remiantis internetiniu straipsniu ,,Augalijos išsaugojimas Lietuvoje” („Planta Europa” tinklalapio dalis plantaeuropa.org), Lietuvoje yra apie 556 augalų rūšys, kurioms gresia pavojus išnykti. Žmogaus veikla – žemdirbystė ir pelkių nusausinimas – dažnai įdiegia grobuoniškas augalijos rūšis ir naikina vietinę, unikalią florą. Nepaisant Lietuvos Seimo išleistų įstatymų apsaugoti nykstančias augalijos rūšis, dažnai augalija nėra tiek pastebima kaip gyvūnija. Pavyzdžiui, ne nykstantys augalai, o kai kurios retos balandžių rūšys arba mažieji karališkieji laumžirgiai pernai buvo net vaizduojami ant lietuviškų pašto ženklų.

– Savo paskaitoje ,,Hario Poterio žolininkystė”, skaitytoje Balzeko muziejuje, kalbate apie tai, kaip keitėsi žmonių požiūris į augalus. Kokie didžiausi pokyčiai? Kokias vaistažoles žmonės naudojo prieš keletą šimtų metų? Ar ,,stebuklingųjų žolelių” sąrašas dabar kitoks, nei buvo senovėje?

– Mokslinės augalų sąvokos ėmė atsirasti Renesanso laikais. Jos tapo šiuolaikinės botanikos, farmacijos ir medicinos pagrindu. Botanika – tokia, kokią mes šiandien suvokiame, anksčiau nebuvo laikoma atskira mokslo šaka. Dauguma botanikos mokslininkų Renesanso laikais iš tikrųjų buvo fizikai ir alchemikai, kurie augalus naudojo kaip gydymo priemones. Renesanso laikais buvo atrasta, kad įvairūs augalai yra skirtingos cheminės sudėties, ir vieni augalai gali gydyti, o kiti – susirgdinti. Tai paskatino sisteminti augalus. Ypatingų atradimų šioje srityje naujaisiais laikais yra padaręs Paracelsus (1493–1541), kurio idėjos vėliau buvo plačiai diskutuojamos ir suformavo požiūrį į chemijos reikšmę medicinai. Taigi susidomėjimas augalų chemija buvo grynai praktinio pobūdžio. Pavyzdžiui, augalai, kurie šiais laikais yra priskiriami taip vadinamai solonacėjinei augalų šeimai, tokie kaip mandragora (kaukelis) arba šunvyšnė šimtus metų yra laikomi pavojingais. Tačiau kai Europoje atsirado tai pačiai solonacėjinei šeimai priklausantys pomidorai, bulvės ir tabakas, buvo nustatyta, kad dėl įvairių sudėtinių veiksnių vieni tos pačios šeimos augalai gali būti neskanūs ir nuodingi, o kiti – skanūs ir maistingi.

Dauguma dabar mums žinomų vaistažolių buvo naudojamos ir Renesanso laikais, nors mes turėjome „išsiversti” daugelį jų nesuklasifikuotų pavadinimų į dabartinius atitikmenis. Ilgainiui paaiškėjo, kad vaistažolės yra labai skirtingos savo poveikiu, ir kuo toliau, tuo labiau buvo pripažinta, kad augalų maistinės savybės yra sveiko gyvenimo pagrindas. Tai nulėmė, kad būtų išleista viena pirmųjų knygų apie salotų naudingumą. 1699 m. John Evelyn (1620–1706) parašė knygą „Acetaria: A Discourse of Sallets” (pranešimas apie salotas). Autorius joje pataria valgyti kopūstus, kad „išvengtum apsinuodijimo”, pipirinę – „smegenų išvalymui”, o mėtas – „skrandžio negalavimams” gydyti.

– Jūs taip pat dėstote Dominican University studentams, besimokantiems bibliotekininkystės. Koks būtų pats svarbiausias patarimas, kurį duodate savo studentams?

– Bibliotekos magistrantūros ir doktorantūros programose aš dėstau įvairius kursus: internetinę leidybą, interneto pagrindus ir dizainą, informacijos politiką, knygų istoriją, aprašomąją bibliografiją, mokslinių nuorodų šaltinius ir ryšius tarp įvairių mokslo šakų. Aš drąsinu studentus laikytis įvairiapusio požiūrio į reiškinius ir nebijoti naujų technologijų. Jau visas tūkstantmetis, kai bibliotekininkai ir bibliotekos visuomenei yra be galo reikalingi. Mano paties supratimą apie bibliotekas, ko gero, geriausiai yra išreiškęs Jorge Luis Borges, kuris rašė visada įsivaizdavęs, kad Rojus turėtų būti kaip savotiška biblioteka. Tik įsivaizduokite: mano studentai kada nors dirbs Rojuje!

– Ar būsimiems Amerikos bibliotekininkams ir apskritai bibliotekininkystės mokslui yra svarbios tokios mažos bibliotekėlės, kaip lietuviška biblioteka Balzeko lietuvių kultūros muziejuje ar kita kokia etninė biblioteka Jungtinėse Valstijose?

– Tokių institucijų kaip Balzeko muziejus bibliotekos yra neįtikėtinos saugyklos įvairių dokumentų, knygų, žurnalų, periodikos – kurių niekur kitur pasaulyje nerastumei. Ištisos imigrantų iš Lietuvos kartos per praėjusius šimtmečius yra atsigabenę savo asmenines bibliotekas, archyvus, užrašus. Ilgainiui šie rinkiniai tapo Balzeko muziejaus dalimi. Tokiu būdu Balzeko muziejaus rinkiniai tapo langu į tą prarastąjį praeities pasaulį, kuriame tebėra senieji lietuviai ir ta Čikaga, kurios dar nebuvo suformavę ir iki šiandieninio lygio išvystę įvairių pasaulio šalių imigrantai. Man šis muziejus – tarsi gyvybinga laboratorija, kurioje mano studentai galės tyrinėti šiuos unikalius rinkinius, tuo pačiu padėdami ir muziejaus darbuotojams sutvarkyti ir išsaugoti tūkstančius ypatingų dokumentų.

– Esate ir internetinio žurnalo ,,First Monday” redaktorius, kurį galima skaityti tik internetu. Ar manote, kad ateityje paprastų popierinių knygų ir žurnalų nebeliks, jas išstums internetas?

– „First Monday” (Pirmasis pirmadienis; http://firstmonday.org) yra vienas pirmųjų atvirai pasiekiamų, lygiaverčių internetinių žurnalų, skirtų grynai internetui. Nuo pat jo įsteigimo 1996 m. gegužės mėn. ,,First Monday” išleido 176 leidinius, 1,102 numerius, kuriuos yra parašę 1,408 autoriai. Be to, išėjo ir papildomi 9 specialūs leidiniai. Šis mokslo žurnalas, sulaukęs tūkstančių skaitytojų pasaulyje, gegužės mėnesį švęs savo 15ąjį gimtadienį.

Viešai pasiekiami skaitmeniniai žurnalai niekada nepakeis tradicinių mokslinių spausdintų žurnalų, kurių nemaža dalis yra leidžiami jau ne vienas šimtmetis. Aš pats esu sukaupęs asmeninę daugiatūkstantinę knygų ir žurnalų biblioteką ir vis dėlto grynai dėl patogumo kartas nuo karto pasiskaitau savo elektroninį ,,Kindle” arba ,,iPod”. Tačiau to būdo, kuriuo mes bendraujame su spausdintomis knygomis, žurnalais ir laikraščiais, niekada nepakeis jokios elektroninės priemonės. Knygos, bibliotekos ir bibliotekininkai dar ilgai bus reikalingi. Iš tikrųjų skaitmeninės informacijos gausa tik parodo bibliotekų ir bibliotekininkų darbo reikalingumą, kad bet kas, bet kur ir bet kuriuo metu įvairiausiomis formomis galėtų gauti reikalingą informaciją.

– Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Karilė Vaitkutė

potter