Prelatas I. Urbonas išėjo pas Viešpatį

ALEKSAS VITKUS
urbonas
Kai miršta žmogus, mes dažnai sakome, kad jis mus paliko, išėjo į amžinybę, Anapus. O per gegužės 20 d. 11 val. šv. Mišias Pal. Jurgio Matulaičio kapelionas tėvas Antanas Saulaitis, SJ trumpai, bet prasmingai pranešė, jog dieną prieš, šeštadienį, gegužės 19 d., mūsų prelatas Ignas Urbonas išėjo pas Viešpatį. Nebuvo tai netikėta žinia, nes jau prieš savaitę misijos žiniaraštyje skaitėme, jog gegužės 13 d. prelatui buvo suteiktas Ligonių patepimo sakramentas, Viatikas (Šv. Komunija kelionei) ir Apaštališkas palaiminimas. Po vakarinių to paties sekmadienio Mišių prelatą aplankė ir prie jo meldėsi misijos nariai.

Trečiadienį, gegužės 23 d., vyko prelato laidotuvės. Iš ryto misijos bažnyčioje tikintieji galėjo su prelatu atsisveikinti, prieidami prie atviro karsto. Apeigos prasidėjo iškilmingomis šv. Mišiomis. Jas atnašavo prelato buvęs Gary, IN vyskupijos vyskupas Dale J. Melczek, asistuojamas prelato Edmundo Putrimo ir trijų jėzuitų kunigų – tėvų Antano Saulaičio, Algirdo Palioko ir Antano Gražulio. Pirmasis žodžio liturgijos skaitinys buvo vykusiai parinktas iš Koheleto knygos (3,1–8): ,,Viskam yra metas... Laikas gimti ir laikas mirti, laikas sodinti ir laikas rauti, kas pasodinta.” Taip buvo atkreiptas klausytojų dėmesys, kad Viešpats prelatui tikrai nepasigailėjo ilgo amžiaus – jis mirė eidamas 102uosius gyvenimo metus. Kadangi Koheletas buvo laikomas garsiu ir išmintingu paskaitininku, ne vienas pagalvojome, kad tai buvo taikoma mirusiajam.

Evangelija buvo parinkta pagal šv. Joną (14,1–6): ,,Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas.” O turiningame pamoksle tėvas Paliokas apbūdino prelato Urbono pamėgtą pagrindinį jo gyvenimo kelrodį ,,Dievui ir Tėvynei”. Per Mišias galingai giedojo misijos choras, prisidedant ir solistams, visiems kartu giedant maldai uždegančias giesmes ,,Ave Maria”, ,,Viešpats pakrantėj stovėjo”, užbaigiant su ,,Parveski, Viešpatie”, su visų mėgstamu priegiesmiu ,,Težydi vėlei Lietuva, kaip Tavo slėnių lelija, tebūna vėl namuos ramu.”

Po Mišių dauguma dalyvių prelato kūną palydėjo į Šv. Kazimiero lietuvių katalikų kapines, kai kurių vadinamas lietuviškuoju panteonu, kur nuo 1903 m. yra palaidota netoli 70,000 mirusiųjų. Prie duobės buvo sugiedota ,,Marija, Marija” ir Lietuvos himnas. Po to sugrįžome į Pasaulio lietuvių centrą, kur Ritos Riškienės vardo salėje dalyviai buvo pavaišinti gardžiais pietumis. Niekas neskubėjo, šnekučiavosi, pro langus matydami ir džiaugdamiesi gražia pavasario diena.

Susipažinau su prelatu Urbonu prieš kokius penkiolika metų, kai tuometinis Pal. Jurgio Matulaičio misijos kapelionas kun. Paliokas mane pasiuntė važiuoti į Šv. Kazimiero parapiją Gary, IN , kurioje jau nuo 1954 m. vikaru, o nuo 1966 m. – klebonu šiaurės vakarų Indiana valstijoje išsibarsčiusiems lietuvimas katalikams tarnavo jos klebonas prelatas Ignas Urbonas. Ten turėjau susipažinti su prelatu ir apžiūrėti jau nebenaudojamą ir uždarytą jo bažnyčią. Norėdamas įvertinti galimus išsaugoti bažnytinius reikmenis, keliauti pasikviečiau architektą Kęstutį Ječių.

Prelatas mus sutiko labai šiltai, aprodė bažnyčią, nuvežė į gretimą Merrillville miestelį pietums ir papasakojo apie liūdną jo parapijos padėtį. Sunkūs ir nedėkingi jam buvo pas kutiniai parapijos gyvavimo metai, kai Gary miesto centrinę dalį užėmė juodieji, o dauguma parapijiečių išsikėlė gyventi į saugesnius priemiesčius. Gyvenimas ten darėsi vis pavojingesnis. Buvo apiplėštas vienuolynas, o po to ir pati klebonija. Vyskupas visa tai matė ir nutarė parapiją uždaryti. Susidaręs parapijos gelbėjimo komitetas po ilgų svarstymų irgi priėjo prie išvados, kad parapiją išgelbėti nebus įmanoma. Ji buvo uždaryta 1998 m.

Apie tą sunkią prelato padėtį papasakojome mūsų kapelionui, kuris tuojau pasiūlė kviesti prelatą apsigyventi Lemont misijoje. Misijos tarybai vienbalsiai pritarus, prelatas Urbonas pasiūlymą priėmė, paliko pavojingąjį Gary rajoną ir apsigyveno Lemont. Čia jį su entuziazmu priėmė visi misijos parapijiečiai. Misijos taryba jam čia įrengė nedidelį, bet jaukų butelį, prisišliejusį prie čia pat esančios zakristijos. Čia ypatingai daug prisidėjo jau amžinybėn išėjęs misijos tarybos narys Danielius Liutikas. Lyg ir atsilygindamas už naują vietą, prelatas misijai pasiūlė savo buvusios bažnyčios Gary dailininko Adolfo Valeškos langų vitražus ir varpą.

Nors nebuvo pasirašyta jokia sutartis, prelatas visa savo energija tuojau prisijungė prie pastoracinio misijos darbo, tuo labai padėdamas kapelionui Paliokui ir tuo pačiu įsiliedamas į kasdieninį parapijiečių gyvenimą. Prelatas Ignas mėgo žmones, noriai su jais bendravo, su kiekvienu sutiktu mielai dalindavosi savo aukšto intelekto žiniomis ir ilgo gyvenimo patirtimi.

Atšventęs kelis savo ilgo amžiaus ir kunigystės jubiliejus, prelatas Urbonas, raginamas rašytojos Julijos ŠvabaitėsGylienės, pradėjo rašyti savo prisiminimus ir per kelis metus juos užbaigė. 2006 m. išėjo puiki ir nepaprastai atvirai parašyta knyga ,,Ilga mano kelionė”. Knygoje jis labai vaizdingai aprašė istorinių asmenybių ir įvykių detales, kurių retas mūsų būtų sutikęs ar išgyvenęs.

Ne kartą ir man teko klausytis prelato minčių įvairiausiomis temomis, pradedant religija, teologija, istorija ir baigiant politika. Pokalbiuose su prelatu Ignu aš daugiausiai klausydavau, nes žinojau, kad kiekviena su juo praleista minutė praplės mano akiratį daug labiau, negu aš jam galėjau duoti. Savo plataus išsilavinimo ir aukšto rango jis niekada nesistengė rodyti, todėl ir aš jausdavausi taip, lyg kalbėčiau su vyresniu savo broliu, nes nors mus ir skyrė keliolikos metų skirtumas, žinojau, kad mano vyresni broliai amžiumi buvo vyresni ir už patį prelatą. O jis ir aš – abu buvome užaugę septynių vaikų šeimoje. Tik jis buvo tikras dzūkas, o aš save laikau esant aukštaičiu.