Kur tikroji įtūžio Lemont priežastis?

ANGELĖ KAVAKIENĖ

,,Amerikos lietuvis”, parašęs, jog Lemont ,,tyliosios akcijos” alkoholio kvapas buvo jaučiamas net ir New York, buvo ne visai tikslus. Dar nenutilus paskutiniams mūšio trimitams, tą kvapą pajuto ir mūsų tautiečiai Lietuvoje, akcijos dalyvius tuoj pat skambiai pakrikštiję ,,gatvės elitu”. O kaip kitaip pavadinsi minią, primelavusią Pasaulio lietuvių centro, Lemont, savininkams apie ,,tyliąją akciją” ir Lietuvos Respublikos Prezidentės automobilį išlydinčią riksmais „gėda”, skanduojančią „Lietuva” ir apipilančią svečius ,,zekiškais” keiksmažodžiais?

Baisiausia, kad tokiu gėdingu elgesiu bandome rasti teisingumą Garliavos istorijoje, suskaldžiusioje visuomenę, kur vieni kaltina valstybės pareigūnus, smurtu išplėšus mergaitę iš saugių namų, o kiti džiaugiasi, kad pagaliau įvykdytas teisingumas ir mergaitė išvaduota. Teisingai pasakė Lietuvos teisingumo ministras Remigijus Šimašius, kad „[mergaitės] tąsymas į visas puses yra didesnė žala, nei sklandus teismo sprendimo vykdymas”.

Daugelis mūsų matėme internete vaizdo įrašą, kuriame močiutė ir mama plėšė vaiką pusiau. Kaip šiuo atveju atrodė moterų gailestis? Nori nenori prisimeni Biblijoje aprašomą Saliamono sprendimą, kai pas jį atėjusios dvi moterys prašė išspręsti ginčą dėl vaiko. Jiedvi, abi motinos, miegojusios tuose pačiuose namuose su savo kūdikiais, kai naktį viena moteris savo vaiką užgulusi ir uždusinusi. Tuomet toji sugalvojusi klastą: tyliai pagrobusi kitos motinos gyvą sūnų, jai pačiai palikdama mirusįjį.

Jos karaliaus akivaizdoje ėmė ginčytis, kuriai iš motinų priklauso teisė į vaiką. Tuomet karalius paprašė atnešti kalaviją ir tarė: „Padalykite gyvąjį vaiką į dvi dalis, duokite pusę vienai ir pusę kitai”. Moteris, kurios sūnus buvo gyvasis berniukas, degdama meile savo sūnui, maldavo karaliaus: „Prašyčiau, mano viešpatie! – ji šaukė, – duoti jai gyvąjį vaiką! Tik jo neužmuškite!” O kita reikalavo: „Tenebūna nei mano, nei tavo. Padalykite!” Tada karalius atsakė: „Atiduokite pirmajai gyvąjį berniuką, – jis tarė, – neužmuškite jo! Ji yra jo motina” (,,Pirmoji Karalių knyga”, 3 skyrius).

Lietuvos teisėjų sprendimas ir jo vykdymas iš tikrųjų buvo saliamoniškas – atiduoti vaiką tikrajai mamai, kad ir „perplėšiant”. Buvo labai baisu žiūrėti vaizdo įrašą, kada vaiko giminės, iškeltomis aukštyn kojomis, raičiojosi ant grindų, tąsė vaiką, net vykdytojų akivaizdoje mokė neiti pas tikrą motiną. Ar nėra baisu, kada aštuonerių metų vaikas apipila savo tikrąją motiną baisiausiais keiksmažodžiais? Kas vaiką jų išmokė? Jau vien tai turėtų mus priversti susimąstyti, kad visoje šioje istorijoje ne viskas yra gerai. Europoje buvo rodomas filmas, kuriame vaiko senelė visiems girdint verčia vaiką sakyti, kad ji nenori eiti pas motiną: „Sakyk, sakyk, sakyk, kad nenori eiti...” Tą pačią dieną globėja netektų teisių į vaiko globą. Tai kelia pasipiktinimą, bet tik ne Lietuvoje.

Daug kas sako, kad Amerikos teisėtvarkoje to niekada nebūtų atsitikę. Gal ir tiesa, nes su teisėtvarka pirmiausia būtų susidūręs pats Drąsius Kedys, nes jam pirmiausia būtų tekę atsakyti, kodėl jis pradėjo neteisėtus fizinius santykius su tuomet dar nepilnamete Laima Stankūnaite.

Skyrybų metu jai buvo vos 20. Įdomu, kokius kaltinimus prieš ją – jauną, nepatyrusią, mažai išsilavinusią, neturinčią socialinės padėties – motiną galėjo mesti tėvas, norintis atimti dukrą iš tikrosios motinos? Tėvas, turintis ir pinigų, ir tvirtą palaikymą teisėtvarkoje? Sunku suprasti, kodėl dabar kai kurie žmonės garbina dviejų žmonių nužudymu įtariamą asmenį ir nemato akivaizdžios prievartos prieš mergaitę buvusios globėjos namuose. Kodėl lietuvės motinos sau nekelia klausimo, kad gal mergaitė bus laiminga gyvendama su savo tikra mama?

Bet kurioje demokratinėje valstybėje, neradus nusikaltimo požymių, žmogus išteisinamas. Taip, buvo priimta galutinė ir neskundžiama nutartis, kurioje teigiama, kad įtarimai Stankūnaitei nepareikšti nepagrįstai, tyrimas buvo atiduotas prokuratūrai. Prokuratūra nerado įkalčių. Tik diktatūrose galima įkalčius sukurti.

Tie, kurie bando padėti Stankūnaitei, visi pareigūnai ir kiti šios istorijos dalyviai, vykdantys teisingumą pagal įstatymą, yra tuoj pat išvadinami pedofilų klano atstovais, jie visaip žeminami, yra persekiojamos jų šeimos. Nuo raginimų susidoroti yra daug nukentėjusių ir net žuvusių žmonių. Gal jau laikas sustabdyti šią raganų medžioklę?

Sukurta, prikalbėta ir prirašyta yra daug. Įrodymų nėra, todėl neįmanoma spręsti, kas teisus, o kas – ne. Deja, kada pritrūkstama protinių argumentų, paprastai griebiamasi smurto. Kaip parodė įvykiai Lemont, minia gali tapti pavojinga, kada tikima savo neklystamumu, pastiprinant vieniems kitus pasiduodama bendrai nuotaikai. O jei kas nepritaria miniai, prasideda smerkimas ir niekinimas. Minia Lemont įrodinėjo, kad ji yra ,,išeivijos liaudis”. Rėksmingiausia mūsų lietuviškosios išeivijos dalis – tai nėra visa mūsų ,,liaudis”.

Kiekvienas mūsų gali turėti savo nuomonę, ją išsakyti. Tačiau civilizuotoje ir demokratiškoje visuomenėje protestas negali peraugti į agresiją. Protestuojančią minią Lemont sudarė apie 50 asmenų. Jei skaičiuosime, kad Čikagos apylinkėse gyvena apie 200,000 lietuvių, vadinasi, protestuotojai sudarė vos 0.025 proc. vietos lietuvių. Kokiu pagrindu buvo kalbama mūsų visų vardu? Taip, kaip visų mūsų vardu kalbama apie nepagarbą Lietuvos prezidentei. Norite būti teisingi, kalbėkite ne mūsų visų, o savo vardu.

Mes visi esame lygūs prieš įstatymą, tarp jų – ir politikai. Ar galime riksmais, kumščių smūgiais bei keiksmažodžiais priversti Lietuvos prezidentę palaikyti vieną pusę, kada abiejų pusių teiginiams palaikyti trūksta paprasčiausių įrodymų ir nė viena pusė neatrodo angeliškai? Ar nors vienas iš mūsų žinome tikrąją tiesą?

Iš tiesų Amerikoje yra neįsivaizduojama daugelis dalykų. Pavyzdžiui, net įsivaizduoti neįmanoma nedidelės minios, daužančios kumščiais į NATO susitikimą atvykusio JAV Prezidento Barack Obama automobilio langą. Įdomu, kur šiandien būtų atsidūrę tokie drąsuoliai? Net JAV prezidentui saugumo tarnybos nurodo, kur ir su kuo susitikti, kur miegoti ir kur valgyti. Manau, kad tokioms pat taisyklėms paklūsta ir Lietuvos prezidentai. Į susitikimus su JAV Prezidentu taip pat yra kviečiamos tik palyginti nedidelės žmonių grupės. Gal čia ir slypi svarbi įtūžio Lemont priežastis – kažkas pasijuto mirtinai, iki pačių ašarų įžeistas, kad nepateko tarp tų 50ies išrinktųjų, kada kiekvienas mūsų esame didelis ,,Aš”.

Kaip rašė advokatas Alexander R. Domanskis (,,Draugas”, 2012 m. gegužės 26 d.), šį kartą peržengėme ribas, parodėme nemandagumą ir Lietuvos Prezidentei, ir vienas kitam. Ir tai mūsų ,,GĖDA”. Rimai, prisijungiu prie Jūsų atsiprašymo.