Kur tikroji įtūžio Lemont priežastis?
ANGELĖ KAVAKIENĖ
,,Amerikos lietuvis”, parašęs, jog Lemont ,,tyliosios
akcijos” alkoholio kvapas buvo jaučiamas net ir New York, buvo ne
visai tikslus. Dar nenutilus paskutiniams mūšio trimitams, tą
kvapą pajuto ir mūsų tautiečiai Lietuvoje, akcijos dalyvius tuoj pat
skambiai pakrikštiję ,,gatvės elitu”. O kaip kitaip
pavadinsi minią, primelavusią Pasaulio lietuvių centro, Lemont,
savininkams apie ,,tyliąją akciją” ir Lietuvos Respublikos
Prezidentės automobilį išlydinčią riksmais „gėda”,
skanduojančią „Lietuva” ir apipilančią svečius
,,zekiškais” keiksmažodžiais?
Baisiausia, kad tokiu gėdingu elgesiu bandome rasti teisingumą
Garliavos istorijoje, suskaldžiusioje visuomenę, kur vieni kaltina
valstybės pareigūnus, smurtu išplėšus mergaitę iš
saugių namų, o kiti džiaugiasi, kad pagaliau įvykdytas teisingumas ir
mergaitė išvaduota. Teisingai pasakė Lietuvos teisingumo
ministras Remigijus Šimašius, kad „[mergaitės]
tąsymas į visas puses yra didesnė žala, nei sklandus teismo sprendimo
vykdymas”.
Daugelis mūsų matėme internete vaizdo įrašą, kuriame močiutė ir
mama plėšė vaiką pusiau. Kaip šiuo atveju atrodė moterų
gailestis? Nori nenori prisimeni Biblijoje aprašomą Saliamono
sprendimą, kai pas jį atėjusios dvi moterys prašė
išspręsti ginčą dėl vaiko. Jiedvi, abi motinos, miegojusios
tuose pačiuose namuose su savo kūdikiais, kai naktį viena moteris savo
vaiką užgulusi ir uždusinusi. Tuomet toji sugalvojusi klastą: tyliai
pagrobusi kitos motinos gyvą sūnų, jai pačiai palikdama mirusįjį.
Jos karaliaus akivaizdoje ėmė ginčytis, kuriai iš motinų
priklauso teisė į vaiką. Tuomet karalius paprašė atnešti
kalaviją ir tarė: „Padalykite gyvąjį vaiką į dvi dalis, duokite
pusę vienai ir pusę kitai”. Moteris, kurios sūnus buvo gyvasis
berniukas, degdama meile savo sūnui, maldavo karaliaus:
„Prašyčiau, mano viešpatie! – ji
šaukė, – duoti jai gyvąjį vaiką! Tik jo
neužmuškite!” O kita reikalavo: „Tenebūna nei mano,
nei tavo. Padalykite!” Tada karalius atsakė: „Atiduokite
pirmajai gyvąjį berniuką, – jis tarė, – neužmuškite
jo! Ji yra jo motina” (,,Pirmoji Karalių knyga”, 3 skyrius).
Lietuvos teisėjų sprendimas ir jo vykdymas iš tikrųjų buvo
saliamoniškas – atiduoti vaiką tikrajai mamai, kad ir
„perplėšiant”. Buvo labai baisu žiūrėti vaizdo
įrašą, kada vaiko giminės, iškeltomis aukštyn
kojomis, raičiojosi ant grindų, tąsė vaiką, net vykdytojų akivaizdoje
mokė neiti pas tikrą motiną. Ar nėra baisu, kada aštuonerių metų
vaikas apipila savo tikrąją motiną baisiausiais keiksmažodžiais? Kas
vaiką jų išmokė? Jau vien tai turėtų mus priversti susimąstyti,
kad visoje šioje istorijoje ne viskas yra gerai. Europoje buvo
rodomas filmas, kuriame vaiko senelė visiems girdint verčia vaiką
sakyti, kad ji nenori eiti pas motiną: „Sakyk, sakyk, sakyk, kad
nenori eiti...” Tą pačią dieną globėja netektų teisių į vaiko
globą. Tai kelia pasipiktinimą, bet tik ne Lietuvoje.
Daug kas sako, kad Amerikos teisėtvarkoje to niekada nebūtų atsitikę.
Gal ir tiesa, nes su teisėtvarka pirmiausia būtų susidūręs pats Drąsius
Kedys, nes jam pirmiausia būtų tekę atsakyti, kodėl jis pradėjo
neteisėtus fizinius santykius su tuomet dar nepilnamete Laima
Stankūnaite.
Skyrybų metu jai buvo vos 20. Įdomu, kokius kaltinimus prieš ją
– jauną, nepatyrusią, mažai išsilavinusią, neturinčią
socialinės padėties – motiną galėjo mesti tėvas, norintis atimti
dukrą iš tikrosios motinos? Tėvas, turintis ir pinigų, ir tvirtą
palaikymą teisėtvarkoje? Sunku suprasti, kodėl dabar kai kurie žmonės
garbina dviejų žmonių nužudymu įtariamą asmenį ir nemato akivaizdžios
prievartos prieš mergaitę buvusios globėjos namuose. Kodėl
lietuvės motinos sau nekelia klausimo, kad gal mergaitė bus laiminga
gyvendama su savo tikra mama?
Bet kurioje demokratinėje valstybėje, neradus nusikaltimo požymių,
žmogus išteisinamas. Taip, buvo priimta galutinė ir neskundžiama
nutartis, kurioje teigiama, kad įtarimai Stankūnaitei
nepareikšti nepagrįstai, tyrimas buvo atiduotas prokuratūrai.
Prokuratūra nerado įkalčių. Tik diktatūrose galima įkalčius sukurti.
Tie, kurie bando padėti Stankūnaitei, visi pareigūnai ir kiti
šios istorijos dalyviai, vykdantys teisingumą pagal įstatymą,
yra tuoj pat išvadinami pedofilų klano atstovais, jie visaip
žeminami, yra persekiojamos jų šeimos. Nuo raginimų susidoroti
yra daug nukentėjusių ir net žuvusių žmonių. Gal jau laikas sustabdyti
šią raganų medžioklę?
Sukurta, prikalbėta ir prirašyta yra daug. Įrodymų nėra, todėl
neįmanoma spręsti, kas teisus, o kas – ne. Deja, kada
pritrūkstama protinių argumentų, paprastai griebiamasi smurto. Kaip
parodė įvykiai Lemont, minia gali tapti pavojinga, kada tikima savo
neklystamumu, pastiprinant vieniems kitus pasiduodama bendrai
nuotaikai. O jei kas nepritaria miniai, prasideda smerkimas ir
niekinimas. Minia Lemont įrodinėjo, kad ji yra ,,išeivijos
liaudis”. Rėksmingiausia mūsų lietuviškosios
išeivijos dalis – tai nėra visa mūsų ,,liaudis”.
Kiekvienas mūsų gali turėti savo nuomonę, ją išsakyti. Tačiau
civilizuotoje ir demokratiškoje visuomenėje protestas negali
peraugti į agresiją. Protestuojančią minią Lemont sudarė apie 50
asmenų. Jei skaičiuosime, kad Čikagos apylinkėse gyvena apie 200,000
lietuvių, vadinasi, protestuotojai sudarė vos 0.025 proc. vietos
lietuvių. Kokiu pagrindu buvo kalbama mūsų visų vardu? Taip, kaip visų
mūsų vardu kalbama apie nepagarbą Lietuvos prezidentei. Norite būti
teisingi, kalbėkite ne mūsų visų, o savo vardu.
Mes visi esame lygūs prieš įstatymą, tarp jų – ir
politikai. Ar galime riksmais, kumščių smūgiais bei
keiksmažodžiais priversti Lietuvos prezidentę palaikyti vieną pusę,
kada abiejų pusių teiginiams palaikyti trūksta paprasčiausių įrodymų ir
nė viena pusė neatrodo angeliškai? Ar nors vienas iš mūsų
žinome tikrąją tiesą?
Iš tiesų Amerikoje yra neįsivaizduojama daugelis dalykų.
Pavyzdžiui, net įsivaizduoti neįmanoma nedidelės minios, daužančios
kumščiais į NATO susitikimą atvykusio JAV Prezidento Barack
Obama automobilio langą. Įdomu, kur šiandien būtų atsidūrę tokie
drąsuoliai? Net JAV prezidentui saugumo tarnybos nurodo, kur ir su kuo
susitikti, kur miegoti ir kur valgyti. Manau, kad tokioms pat
taisyklėms paklūsta ir Lietuvos prezidentai. Į susitikimus su JAV
Prezidentu taip pat yra kviečiamos tik palyginti nedidelės žmonių
grupės. Gal čia ir slypi svarbi įtūžio Lemont priežastis – kažkas
pasijuto mirtinai, iki pačių ašarų įžeistas, kad nepateko tarp
tų 50ies išrinktųjų, kada kiekvienas mūsų esame didelis
,,Aš”.
Kaip rašė advokatas Alexander R. Domanskis (,,Draugas”,
2012 m. gegužės 26 d.), šį kartą peržengėme ribas, parodėme
nemandagumą ir Lietuvos Prezidentei, ir vienas kitam. Ir tai mūsų
,,GĖDA”. Rimai, prisijungiu prie Jūsų atsiprašymo.