Vidos Krištolaitytės kūrybinės
biografijos 50-mečio paroda Palangoje
IRENA FELDMANAITĖ
2012 metų birželio
15 dieną Antano Mončio namuose-muziejuje, esančiame Palangoje, vyks
Vidos Krištolaitytės asmeninės parodos atidarymas, į kurį
specialiai iš New York atvyks pati parodos autorė. Lietuvos
pajūrio kurorte šios dailininkės tapyba ir piešiniai bus
rodomi pirmą kartą, ankstyvoji grafika – pirmą kartą Lietuvoje.
Parodoje eksponuojami Vidos Krištolaitytės kūrybos darbai
atskleidžia jos sudėtingą asmeninių dramų, netekčių ir atradimų,
vidinių susipriešinimų ir nusiraminimų kupiną 50-ies metų
kūrybinę biografiją. Kūryba atvira, drąsi, profesionali.
1961 metais baigusi University of Illinois at Chicago dailės
pedagogiką, gerai įvaldžiusi figūrinės tapybos, portreto, peizažo žanrų
konstravimo pagrindus, įsijungė į karo nublokštų lietuvių
menininkų bendriją Čikagoje. Dailininkės tapybos stilių įtakojo ir
pažintis su lietuvių avangardistų-arsininkų kūryba. Nuo 1962 m. pradėjo
dalyvauti parodose. 1963 metais už tapybos darbus, kaip viena
pajėgiausių jaunųjų kūrėjų, buvo apdovanota pirmosiomis premijomis
Ketvirtojoje jaunųjų dailininkų ir Antrojoje kultūros kongreso parodose.
1964
metais išvyksta į New York, studijuoja Pratto Art Institute, kur
1964–1966 metais mokosi tapybos ir grafikos pas talentingą žymaus
amerikiečio tapytojo H. Hofman mokinį Georg MchNeil. 1967 metais baigia
institutą, įgydama dailės pedagogo magistro laipsnį.
Po karo į New York suvažiavo daug stiprių menininkų iš Europos.
Jauna dailininkė galėjo susipažinti su geriausiu to meto pasaulio menu.
Vidai įspūdį darė Edvard Munch – ekspresyvus grafikas ir
tapytojas, skausmingai apnuoginantis vidinius dramatinius žmogaus
potyrius. Jo įtaka pastebima autorės ankstyvoje grafikoje,
paženklintoje emocinio streso, nevilties, ypač darbuose
„Šiukšlių rinkėja”, „Didvyrio
liekanos”, „Pirmas mirties įspūdis” ir kt., kuriuose
atsispindi ekspresyviai išreikšti asmeniniai autorės
išgyvenimai – tėvo mirtis vaikystėje, šeimos drama
karo sūkuriuose, tėviškės netektis.
Visa ankstyvoji Krištolaitytės grafika Lietuvoje rodoma pirmą kartą.
New York Vida gilinasi į ekspresionizmo bei New York abstraktaus
ekspresionizmo stilistiką. Šis menas paženklintas emociniu
stresu, neviltimi, nerimu. Vyksmas svarbesnis už koncepciją. Kūrinys
atliekamas greitai, nevaržomai, o nutiškę ar nuvarvėję dažai
padeda pasiekti didesnio spontaniškumo ir šviežumo
įspūdį.
Dailininkė žavėjosi Willemo de Kooning tapyba, kuris kūrybos
pakilime tapė spontaniškai tirštais dažų potėpiais,
nevengė plataus teptuko ir mentelės. Prireikus įtvirtinti mintį, Vida
dažą kartais tepa pirštais, ar tėškia dažų gniužulu į
drobę (parodoje matysime „Nirvana tirštai”, ciklas
„Nukryžiavimai” ir kt. ).
Įgimtas originalus spalvos pajautimas ir išskirtinai
dinamiškas, skleidžiantis vidinę energiją potėpis, dailininkei
padeda sukurti ištisus tapybos ciklus, atspindinčius jos neramų
būdą, išgyvenimus praeityje ir dabar, klaidas ir praradimus (
„Juodi paukščiai – pavargę angelai”,
„Aušros vartų deivės”, „Sielos
peizažai”, „A. Dvarionaitei atminti”, „Ramybės
ieškojimai”).
Antra vieta po Lietuvos, kurioje Vidai norisi būti –
Atlanto pakrantėje, Kenenbuk, kur ji grįžta kaip į sielai artimą vietą,
kaip atmintyje išgyventų asmeninių jausmų, vidinių lūžių
pasaulį. Čia dailininkė dažnai pasitiesia drobę ant uolos ir skubiai
įamžina gamtos galios stichiją, koncentruotą vandens ir akmens jėgos
išraišką, galingą akmens ir vandens susiliejimą
(„Potvynis” I, II, „Juoda banga”, I, II,
„Lūžis bangose”) ar giedrą pavakario ramybę („Atlanto
krantas saulėleidyje”, I, I, III).
Parodoje eksponuojama įvairių laikotarpių tapyba.
Pirmą kartą Lietuvoje pristatomi ir Vidos piešiniai. Drąsus ir
atviras dienoraštis, kuriame baimė, nerimas, skausmas,
susitaikymas piešti anglimi ir tušu. Trapiai žmogaus
esybei išreikšti ji grįžta prie žmogaus figūros
piešinio. Vesdama jautrią, pulsuojančią liniją, juodu
tušu nuo galvos žemyn, per visus kūno įlinkius ji suteikia
figūrai ekspresijos, jėgos, gyvybės. Figūra dažniausiai talpinama į
vertikalų formatą, jos vaizduojamos įvairiomis pozomis, joms
prikabinami netikėčiausi simboliai – kipšiuko ragai ir
angelo sparnas tai pačiai figūrai. Tai vyrai ir moterys kartais
dramatiški, kartais džiaugsmingi dievo tvariniai, paženklinti
lytiškumu, apvaliomis formomis ar skeletai, grupėmis
besidauginantys iš to paties kontūro, pulsuojantys ir gyvybingi.
Parodoje rodomi daugiausia naujesni paskutiniojo laikotarpio piešiniai.
1967 metais apžiūrėjęs asmeninę Kištolaitytės parodą,
dailininkas Georg MchNeil ištarė: „Jūsų darbai tokie
gyvybiški, tokie ryškūs, kupini žmogiškos
pilnatvės. Jūsų drobėse yra tai, ką reikia daryti, kai tiek daug
aplinkui šalto meno.”
Šie žymaus dailininko ir mokytojo žodžiai, pasakyti prieš
daugelį metų, tinka visai Vidos Krištolaitytės kūrybai
apibūdinti.
Irena Feldmanaitė – V. Krištolaitytės parodos Antano Mončio namuose-muziejuje kuratorė.