Fernando Ivanauskas (pirmas iš dešinės) su lituanistinių mokyklų seminaro dalyviais.
Laimos Apanavičienės nuotr.
Nors gyvenu Urugvajuje, Lietuva yra mano širdyje
2010 m. lapkričio 10–12 dienomis dalyvavau Lietuvos užsienio
reikalų ministerijos Užsienio lietuvių departamento (URM ULD)
organizuotame seminare lituanistinių mokyklų mokytojams, kuriame teko
laimė pabendrauti su lituanistinių mokyklų mokytojais iš
įvairiausių pasaulio šalių. Čia susipažinau ir su Fernando Jorge Ivanausku, aktyviu Urugvajaus Lietuvių Bendruomenės nariu.
– Jūsų tamsūs plaukai,
juodos akys, vardas išduoda, kad esate ne tik lietuvis. Kaip ir
kada Jūsų protėviai atsidūrė Urugvajuje?
– Mano mamos seneliai iš Lietuvos į Urugvajų atvyko 1931
metais. Mano tėvo seneliai ir giminės yra iš Sirijos, Ispanijos
bei Italijos. Dauguma jų atvyko apie 1910uosius. Beveik visi
urugvajiečiai turi truputį ispaniško arba itališko kraujo.
– Jūsų šeimoje, kiek
žinau, lietuvių kalba jau buvo beišnykstanti. Kas paskatino
atrasti savo lietuviškas šaknis?
– Mano senelis jau labai mažai kalbėjo lietuviškai, o mama
lietuviškai visai jau nekalbėjo. Lietuviškos
šaknys man buvo savotiška paslaptis. Ryšį su
Lietuvoje gyvenančia šeima praradome prieš daugiau nei 30
metų. Vieną dieną vartydamas albumą radau senelio nuotrauką. Jis kartu
su savo broliais buvo nusifotografavęs prieš seneliui
išvykstant iš Lietuvos. Ta nuotrauka sukėlė man labai
dideles emocijas. Kilo susidomėjimas, kodėl senelis išvyko
iš Lietuvos, norėjosi sužinoti šeimos istoriją. Tuomet ir
suradau lietuvių bendruomenę, pradėjau mokytis lietuvių kalbos. Pamažu,
mokytojai iš Lietuvos Elenai Kavaliauskaitei padedant, suradau
daug giminių Lietuvoje, o dar vėliau ir Čikagoje. Didžiulė laimė, kad
asmeniškai galėjau beveik su visais susipažinti.
– Kokia Jus pasitiko Lietuva, kai ten nuvykote pirmą kartą? Ar taip ją įsivaizdavote? Kas padarė didžiausią įspūdį?
– Lietuva padarė labai didelį įspūdį. Neabejoju, kad jausmas ir
noras turėti Tėvynę yra visų genuose. Būdamas Lietuvoje, daugiausia
laiko skyriau lietuvių kalbos žinių tobulinimui. Norėjosi kuo daugiau
sužinoti apie lietuviškus papročius, geriau išmokti
kalbą, būti kartu su naujai atrastais savo giminaičiais.
Man patinka paprasti dalykai, patinka būti lietuviu.
– Ar turite brolių ir seserų, ar Jiems įdomi lietuviška veikla?
– Turiu brolį, kuris nesijaučia tokiu lietuviu kaip aš.
Manau, kad lietuviškus mūsų šeimos genus paveldėjau tik
aš. 2010 m. lapkritį sulaukiau pirmojo sūnaus, žadu jam perduoti
savo pagarbą bei meilę Lietuvai.
– Įdomu lituanistinių
mokyklų mokytojams skirtame seminare buvo sutikti lietuvį iš
tolimojo Urugvajaus. Kas Jus paskatino atvykti į URM ULD organizuojamą
seminarą? Ar tokie seminarai reikalingi?
– Manau, kad tokie seminarai labai reikalingi. Dauguma lietuvių
kalbos mokytojų, dirbančių lituanistinėse mokyklose visame pasaulyje,
nėra pedagogai – profesionalai. Jie dažnai neturi vadovėlių,
metodinės medžiagos, tačiau visi be išimties iš visos
širdies dirba svarbų darbą – moko neužmiršti
kalbos. Tą darbą atlikti jiems nėra lengva. Kiekvienas pagal
išgales ir patirtį stengiasi mokyti vaikus, jaunuolius ir netgi
suaugusius žmones.
Svarbiausia šio seminaro dalis – suteikti galimybę
susipažinti su mokytojais, dirbančiais kitose lituanistinėse mokyklose,
ir pasidalinti darbo patirtimi. Naujai susikūrusios bendruomenės gali
pasisemti seniai veikiančių mokyklų patirties, o pastarosios –
paklausyti naujų idėjų.
– Ar gyvenantys Urugvajuje
lietuviai nori mokytis lietuviškai? Ar šiuo metu čia yra
lituanistinių mokyklėlių ?
– Yra nemažai trečios ar ketvirtos kartos lietuvių kilmės žmonių,
kurie nori mokytis lietuviškai. Deja, Urugvajuje lietuvių ne
tiek daug, tad galimybės kalbėti lietuviškai – nedidelės.
Prieš 40 ar 50 metų veikusios lietuviškos mokyklėlės
nelikus besimokančiųjų buvo uždarytos.
Šiandien džiaugiamės sekmadienine lituanistine mokykla
,,Gabija”, kurią prieš 10 metų įkūrė Marisia Leonavičienė.
Tokia mokykla – vienintelė mūsų krašte. Tie, kurie nori
mokytis lietuvių kalbos (net ir ne lietuvių kilmės žmonės), gali tai
daryti šioje mokykloje.
– Esate įsitraukęs į
lietuvišką veiklą Urugvajuje. Mūsų skaitytojams būtų įdomu
sužinoti, kuo gyvena ir ką veikia čia gyvenantys lietuviai?
– Mūsų lietuvių bedruomenėje buriasi įvairiausių profesijų ir
užsiėmimų žmonės, ir visi jie randa darbų, mielų širdžiai. Vieni
mokosi lietuvių kalbos, kiti – tautinių šokių,
švenčia nacionalines šventes ir lankosi Lietuvoje.
Aš pats, kaip ir daugelis lietuvių, priklausau Urugvajaus
lietuvių kultūros draugijai („Club lituano”), prisidėjau
ruošiant Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos (PLJS) XIII
kongresą, buvau sekretoriumi. Draugijoje veikia vaikų šokių
grupė „Rintukai”, jaunimo šokių grupė
„Ąžuolynas” bei mano jau minėta sekmadieninė mokyklėlė
„Gabija”.
– O ką, be lietuviškos veiklos, Urugvajuje veikia Fernando Jorge?
– Esu informatikos inžinierius. Su žmona labai mėgstame keliauti.
Esame buvę Lietuvoje, Latvijoje, Švedijoje, Anglijoje,
Ispanijoje, JAV, daug keliauame po Pietų Ameriką. Patinka susipažinti
su naujais žmonėmis ir priimti savo namuose atvykstančius iš
kitų kraštų keliautojus.
– Pabuvus Lietuvoje, ar nekyla noras grįžti gyventi į Lietuvą?
– Deja, savo gyvenimą jau esu sukūręs Urugvajuje ir žadu čia ir
toliau gyventi. Tačiau Lietuvos taip pat neužmiršiu,
ruošiuosi ten pabūvoti dar ne vieną kartą. Stengsiuosi, kad mano
vaikai pamatytų Lietuvą jau nuo mažens. Ir kas žino – gal jie
kada nors nuspręs ten gyventi.
Naudodamasis proga norėčiau pasveikinti JAV lietuvius, su kuriais man
teko susidurti dirbant PLJS ir ruošiant XIII Kongresą.
Širdingi linkėjimai ir mano giminaičiams Stasiukaičiams ir
Karaičiams iš Čikagos bei Union Pier. Ačiū ir Jums už domėjimąsi
mano asmeniu.
– Dėkoju už pokalbį ir linkiu sėkmės Jūsų darbuose.
Kalbino Laima Apanavičienė