zmones

Fernando Ivanauskas (pirmas iš dešinės) su lituanistinių mokyklų seminaro dalyviais.
Laimos Apanavičienės nuotr.

Nors gyvenu Urugvajuje, Lietuva yra mano širdyje


2010 m. lapkričio 10–12 dienomis dalyvavau Lietuvos užsienio reikalų ministerijos Užsienio lietuvių departamento (URM ULD) organizuotame seminare lituanistinių mokyklų mokytojams, kuriame teko laimė pabendrauti su lituanistinių mokyklų mokytojais iš įvairiausių pasaulio šalių. Čia susipažinau ir su Fernando Jorge Ivanausku, aktyviu Urugvajaus Lietuvių Bendruomenės nariu.


–  Jūsų tamsūs plaukai, juodos akys, vardas išduoda, kad esate ne tik lietuvis. Kaip ir kada Jūsų protėviai atsidūrė Urugvajuje?

– Mano mamos seneliai iš Lietuvos į Urugvajų atvyko 1931 metais. Mano tėvo seneliai ir giminės yra iš Sirijos, Ispanijos bei Italijos. Dauguma jų atvyko apie 1910uosius. Beveik visi urugvajiečiai turi truputį ispaniško arba itališko kraujo.

– Jūsų šeimoje, kiek žinau, lietuvių kalba jau buvo beišnykstanti. Kas paskatino atrasti savo lietuviškas šaknis?

– Mano senelis jau labai mažai kalbėjo lietuviškai, o mama lietuviškai visai jau nekalbėjo. Lietuviškos šaknys man buvo savotiška paslaptis. Ryšį su Lietuvoje gyvenančia šeima praradome prieš daugiau nei 30 metų. Vieną dieną vartydamas albumą radau senelio nuotrauką. Jis kartu su savo broliais buvo nusifotografavęs prieš seneliui išvykstant iš Lietuvos. Ta nuotrauka sukėlė man labai dideles emocijas. Kilo susidomėjimas, kodėl senelis išvyko iš Lietuvos, norėjosi sužinoti šeimos istoriją. Tuomet ir suradau lietuvių bendruomenę, pradėjau mokytis lietuvių kalbos. Pamažu, mokytojai iš Lietuvos Elenai Kavaliauskaitei padedant, suradau daug giminių Lietuvoje, o dar vėliau ir Čikagoje. Didžiulė laimė, kad asmeniškai galėjau beveik su visais susipažinti.

– Kokia Jus pasitiko Lietuva, kai ten nuvykote pirmą kartą? Ar taip ją įsivaizdavote? Kas padarė didžiausią įspūdį?

– Lietuva padarė labai didelį įspūdį. Neabejoju, kad jausmas ir noras turėti Tėvynę yra visų genuose. Būdamas Lietuvoje, daugiausia laiko skyriau lietuvių kalbos žinių tobulinimui. Norėjosi kuo daugiau sužinoti apie lietuviškus papročius, geriau išmokti kalbą, būti kartu su naujai atrastais savo giminaičiais.
Man patinka paprasti dalykai, patinka būti lietuviu.

– Ar turite brolių ir seserų, ar Jiems įdomi lietuviška veikla?

– Turiu brolį, kuris nesijaučia tokiu lietuviu kaip aš. Manau, kad lietuviškus mūsų šeimos genus paveldėjau tik aš. 2010 m. lapkritį sulaukiau pirmojo sūnaus, žadu jam perduoti savo pagarbą bei meilę Lietuvai.

–  Įdomu lituanistinių mokyklų mokytojams skirtame seminare buvo sutikti lietuvį iš tolimojo Urugvajaus. Kas Jus paskatino atvykti į URM ULD organizuojamą seminarą? Ar tokie seminarai reikalingi?

– Manau, kad tokie seminarai labai reikalingi. Dauguma lietuvių kalbos mokytojų, dirbančių lituanistinėse mokyklose visame pasaulyje, nėra pedagogai – profesionalai. Jie dažnai neturi vadovėlių, metodinės medžiagos, tačiau visi be išimties iš visos širdies dirba svarbų darbą – moko neužmiršti kalbos. Tą darbą atlikti jiems nėra lengva. Kiekvienas pagal išgales ir patirtį stengiasi mokyti vaikus, jaunuolius ir netgi suaugusius žmones.
Svarbiausia šio seminaro dalis – suteikti galimybę susipažinti su mokytojais, dirbančiais kitose lituanistinėse mokyklose, ir pasidalinti darbo patirtimi. Naujai susikūrusios bendruomenės gali pasisemti seniai veikiančių mokyklų patirties, o pastarosios – paklausyti naujų idėjų.

– Ar gyvenantys Urugvajuje lietuviai nori mokytis lietuviškai? Ar šiuo metu čia yra lituanistinių mokyklėlių ? 

– Yra nemažai trečios ar ketvirtos kartos lietuvių kilmės žmonių, kurie nori mokytis lietuviškai. Deja, Urugvajuje lietuvių ne tiek daug, tad galimybės kalbėti lietuviškai – nedidelės. Prieš 40 ar 50 metų veikusios lietuviškos mokyklėlės nelikus besimokančiųjų buvo uždarytos.

Šiandien džiaugiamės sekmadienine lituanistine mokykla ,,Gabija”, kurią prieš 10 metų įkūrė Marisia Leonavičienė. Tokia mokykla – vienintelė mūsų krašte. Tie, kurie nori mokytis lietuvių kalbos (net ir ne lietuvių kilmės žmonės), gali tai daryti šioje mokykloje.

– Esate įsitraukęs į lietuvišką veiklą Urugvajuje. Mūsų skaitytojams būtų įdomu sužinoti, kuo gyvena ir  ką veikia  čia gyvenantys lietuviai?

– Mūsų lietuvių bedruomenėje buriasi įvairiausių profesijų ir užsiėmimų žmonės, ir visi jie randa darbų, mielų širdžiai. Vieni mokosi lietuvių kalbos, kiti – tautinių šokių, švenčia nacionalines šventes ir lankosi Lietuvoje. Aš pats, kaip ir daugelis lietuvių, priklausau Urugvajaus lietuvių kultūros draugijai („Club lituano”), prisidėjau ruošiant Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos (PLJS) XIII kongresą, buvau sekretoriumi. Draugijoje veikia vaikų šokių grupė „Rintukai”, jaunimo šokių grupė „Ąžuolynas” bei mano jau minėta sekmadieninė mokyklėlė „Gabija”.

– O ką, be lietuviškos veiklos, Urugvajuje veikia Fernando Jorge?

– Esu informatikos inžinierius. Su žmona labai mėgstame keliauti. Esame buvę Lietuvoje, Latvijoje, Švedijoje, Anglijoje, Ispanijoje, JAV, daug keliauame po Pietų Ameriką. Patinka susipažinti su naujais žmonėmis ir priimti savo namuose atvykstančius iš kitų kraštų keliautojus.

– Pabuvus Lietuvoje, ar nekyla noras grįžti gyventi į Lietuvą?

– Deja, savo gyvenimą jau esu sukūręs Urugvajuje ir žadu čia ir toliau gyventi. Tačiau Lietuvos taip pat neužmiršiu, ruošiuosi ten pabūvoti dar ne vieną kartą. Stengsiuosi, kad mano vaikai pamatytų Lietuvą jau nuo mažens. Ir kas žino – gal jie kada nors nuspręs ten gyventi.

Naudodamasis proga norėčiau pasveikinti JAV lietuvius, su kuriais man teko susidurti dirbant PLJS ir ruošiant XIII Kongresą. Širdingi linkėjimai ir mano giminaičiams Stasiukaičiams ir Karaičiams iš Čikagos bei Union Pier. Ačiū ir Jums už domėjimąsi mano asmeniu.

– Dėkoju už pokalbį ir linkiu sėkmės Jūsų darbuose.

Kalbino Laima Apanavičienė