Demagogijos pergalė Lemont

Jeronimas Tamkutonis

Didysis vokiečių poetas, rašytojas ir filosofas Wolfgang Goethe yra pasakęs, kad visuomenei yra pavojingas aktyvus kvailys, kuris, net ir nežinodamas, nori ,,veikti”; bet daug pavojingesnis visuomenei yra demagogas. Demagogas nesiima nagrinėti ar spręsti esančių problemų, tam jis neturi reikiamo intelekto, bet jis sugeba pasinaudoti esančia sumaištimi ir suvedžioti kitus žmones. Lygiai kaip sovietų kompartija, jis turi surasti ,,kaltininką” ir jam primesti visą atsakomybę už skriaudas žmonėms ir tada, mikliai naudodamasis kilniomis idėjomis ir šūkiais, sukurstyti lengvatikius į ,,tvarkos ir teisingumo” akcijai.

Prieš keletą metų Lietuvoje buvo iškilęs ,,ubagų karalius” Vytautas Šustauskas, kuris, sutelkęs būrį savo pasekėjų Kaune, juos keliais autobusais atvežė į Vilnių protestuoti prieš labdarai telkiamas lėšas ,,Vienos valso” pokylio metu. Pagal Šustauską, toks pokylis vargingo žmonių gyvenimo laikais buvo lygus pasityčiojimui iš vargšų žmonių. Šustausko suorganizuoto protesto dėka pokylio rengimas ir lėšų labdarai telkimas buvo nutrauktas, o to įvykio organizatorius išgarsėjo.

Tai atsitiko beatsikuriančioje Lietuvoje, kur žmonės, paveikti plūstančių iš Vakarų demokratijos ir lygybės šūkių, sunkiai suvokė savo teises ir pareigas. Deja, panašus įvykis įvyko š. m. gegužės 18 d. Lemont, sutinkant Lietuvos prezidentę. Atrodo, kad kartais lietuviškų įstaigų tarnautojai ir vadovai nesugeba normaliai atlikti savo pareigų. ,,Gėda, gėda, gėda!” – šaukė protestuotojai, puldami prezidentės automobilį, o tos gėdos ta proga, pasirodo, buvo verti visi to įvykio dalyviai – LR gen. konsulatas Čikagoje, prezidentė ir protestuotojai.

Pagal ,,Amerikos lietuvį”, į kviečiamųjų sąrašą nebuvo įtraukta Regina Narušienė, viena iš žymiausių Amerikos lietuvių veikėjų. Prezidentė, aišku, galėjo ir turėjo pareigą susitikti ir bent porą žodžių pasakyti suburtiems protestuotojams – ,,runkeliams”. Jau prieš išvykimą iš Lietuvos prezidentė turėjo viešai pareikšti, ką ji pasakė kviestiesiems atstovams Lemont, kad ji, kaip prezidentė, neturi teisės keisti nepriklausomų teisėjų sprendimus, o turi juos vykdyti. Toks viešas pareiškimas būtų išleidęs orą iš jau kuris laikas pučiamo Kedytės istorijos baliono. Šioje supainiotoje byloje nėra aiškių nusikaltėlių, o tik abiejų pusių nepilnai pagrįsti šauksmai ir šūkiai prieš neteisybę. Prie viso to prisidėjo ir nepaprastai bloga teisėsaugos ir teismų veikla Lietuvoje ir žmonių pasipiktinimas tuo.

,,Draugo” redakcija taip pat neįstengė atsispirti neprisijungusi prie sukelto šurmulio ir viename iš savo numerių (gegužės 26 d.) paskelbė Ligijos Tautkuvienės komentarą ,,’Tylioji akcija’ Lemont”.

Tai bent straipsnis! Tokiu straipsniu būtų galėjęs pasidžiaugti ir sovietų agitpropas. Viename paragrafe autorė rašo, kad ,,viskas įvyko spontaniškai (paryškinta mano – J. T.), bet kituose paragrafuose ji kalba, kad ,,Po kovo 23 d. įvykių (...) iki širdies gelmių ir ašarų sujaudinti (...) rašėme, pasirašinėjome net po keliomis peticijomis”.

Tame pačiame ,,Draugo” puslapyje apie tą įvykį Alexander R. Domanskis rašo, kad ,,[ambasadorius] Pavilionis kvietė demonstracijų vadovus ateiti ir dalyvauti renginyje bei susitikime pateikti savo klausimus prezidentei”. Šis epizodas Tautkuvienės straipsnyje paverstas jau visiškai kitokiu įvykiu: ,,žmones kalbinęs sušilęs, su kramtomąja guma burnoje LR ambasadorius (...), siekdamas ’nugesinti’ mūsų akciją, pasiūlė pakviesti vieną mūsų atstovą į vidų, kad ten ‘galėtų užduoti klausimus’. Jokiu būdu negalėjome priimti šio pasiūlymo”.

Iš šio komentaro aišku, kad autorė pripažįsta tik savo pačios ,,tiesą”, visa kita yra melas, kaip ir prezidentės posakis, kad ,,Garliavos įvykiuose abi pusės yra kaltos”. Stebėtina, kad net bulvarinis Čikagos ,,Aidas”, kuris savo puslapiuose mielai skelbia įvairius straipsnius, šitame šurmulyje pasirodė santūresnis už ,,Draugą”.

Tautkuvienės dėka lietuviška veikla Amerikoje įgavo juodą dėmę, kurios nebus galima išplauti. Bet, kaip prancūzai mėgsta sakyti, ,,C’est la vie” (Toks – gyvenimas).