Demagogijos pergalė Lemont
Jeronimas Tamkutonis
Didysis vokiečių poetas, rašytojas ir filosofas Wolfgang Goethe
yra pasakęs, kad visuomenei yra pavojingas aktyvus kvailys, kuris, net
ir nežinodamas, nori ,,veikti”; bet daug pavojingesnis visuomenei
yra demagogas. Demagogas nesiima nagrinėti ar spręsti esančių problemų,
tam jis neturi reikiamo intelekto, bet jis sugeba pasinaudoti esančia
sumaištimi ir suvedžioti kitus žmones. Lygiai kaip sovietų
kompartija, jis turi surasti ,,kaltininką” ir jam primesti visą
atsakomybę už skriaudas žmonėms ir tada, mikliai naudodamasis kilniomis
idėjomis ir šūkiais, sukurstyti lengvatikius į ,,tvarkos ir
teisingumo” akcijai.
Prieš keletą metų Lietuvoje buvo iškilęs ,,ubagų
karalius” Vytautas Šustauskas, kuris, sutelkęs būrį savo
pasekėjų Kaune, juos keliais autobusais atvežė į Vilnių protestuoti
prieš labdarai telkiamas lėšas ,,Vienos valso”
pokylio metu. Pagal Šustauską, toks pokylis vargingo žmonių
gyvenimo laikais buvo lygus pasityčiojimui iš vargšų
žmonių. Šustausko suorganizuoto protesto dėka pokylio rengimas
ir lėšų labdarai telkimas buvo nutrauktas, o to įvykio
organizatorius išgarsėjo.
Tai atsitiko beatsikuriančioje Lietuvoje, kur žmonės, paveikti
plūstančių iš Vakarų demokratijos ir lygybės šūkių,
sunkiai suvokė savo teises ir pareigas. Deja, panašus įvykis
įvyko š. m. gegužės 18 d. Lemont, sutinkant Lietuvos prezidentę.
Atrodo, kad kartais lietuviškų įstaigų tarnautojai ir vadovai
nesugeba normaliai atlikti savo pareigų. ,,Gėda, gėda, gėda!”
– šaukė protestuotojai, puldami prezidentės automobilį, o
tos gėdos ta proga, pasirodo, buvo verti visi to įvykio dalyviai
– LR gen. konsulatas Čikagoje, prezidentė ir protestuotojai.
Pagal ,,Amerikos lietuvį”, į kviečiamųjų sąrašą nebuvo
įtraukta Regina Narušienė, viena iš žymiausių Amerikos
lietuvių veikėjų. Prezidentė, aišku, galėjo ir turėjo pareigą
susitikti ir bent porą žodžių pasakyti suburtiems protestuotojams
– ,,runkeliams”. Jau prieš išvykimą iš
Lietuvos prezidentė turėjo viešai pareikšti, ką ji pasakė
kviestiesiems atstovams Lemont, kad ji, kaip prezidentė, neturi teisės
keisti nepriklausomų teisėjų sprendimus, o turi juos vykdyti. Toks
viešas pareiškimas būtų išleidęs orą iš jau
kuris laikas pučiamo Kedytės istorijos baliono. Šioje
supainiotoje byloje nėra aiškių nusikaltėlių, o tik abiejų pusių
nepilnai pagrįsti šauksmai ir šūkiai prieš
neteisybę. Prie viso to prisidėjo ir nepaprastai bloga teisėsaugos ir
teismų veikla Lietuvoje ir žmonių pasipiktinimas tuo.
,,Draugo” redakcija taip pat neįstengė atsispirti neprisijungusi
prie sukelto šurmulio ir viename iš savo numerių (gegužės
26 d.) paskelbė Ligijos Tautkuvienės komentarą ,,’Tylioji
akcija’ Lemont”.
Tai bent straipsnis! Tokiu straipsniu būtų galėjęs pasidžiaugti ir
sovietų agitpropas. Viename paragrafe autorė rašo, kad ,,viskas
įvyko spontaniškai (paryškinta mano – J. T.), bet
kituose paragrafuose ji kalba, kad ,,Po kovo 23 d. įvykių (...) iki
širdies gelmių ir ašarų sujaudinti (...) rašėme,
pasirašinėjome net po keliomis peticijomis”.
Tame pačiame ,,Draugo” puslapyje apie tą įvykį Alexander R.
Domanskis rašo, kad ,,[ambasadorius] Pavilionis kvietė
demonstracijų vadovus ateiti ir dalyvauti renginyje bei susitikime
pateikti savo klausimus prezidentei”. Šis epizodas
Tautkuvienės straipsnyje paverstas jau visiškai kitokiu įvykiu:
,,žmones kalbinęs sušilęs, su kramtomąja guma burnoje LR
ambasadorius (...), siekdamas ’nugesinti’ mūsų akciją,
pasiūlė pakviesti vieną mūsų atstovą į vidų, kad ten ‘galėtų
užduoti klausimus’. Jokiu būdu negalėjome priimti šio
pasiūlymo”.
Iš šio komentaro aišku, kad autorė pripažįsta tik
savo pačios ,,tiesą”, visa kita yra melas, kaip ir prezidentės
posakis, kad ,,Garliavos įvykiuose abi pusės yra kaltos”.
Stebėtina, kad net bulvarinis Čikagos ,,Aidas”, kuris savo
puslapiuose mielai skelbia įvairius straipsnius, šitame
šurmulyje pasirodė santūresnis už ,,Draugą”.
Tautkuvienės dėka lietuviška veikla Amerikoje įgavo juodą dėmę,
kurios nebus galima išplauti. Bet, kaip prancūzai mėgsta sakyti,
,,C’est la vie” (Toks – gyvenimas).