Bendoraitis
savo plaukiojančios klinikos duryse pasitinka džiunglių pacientus.
Pirmam aukšte: raštinė, dantisto kėdė, ligonių kabinetas,
3 lovos ligoniams, virtuvė, 2 tualetai. Antram aukšte: salonas,
valgomasis, 4 kambariai su dviem lovom ir veranda. ,,Važiuoju 4
mėnesius per metus, padarydamas 5 000 km”, rašė
Bendoraitis. Rondonia, Brazilija, 1970 m.
F. A. Bendoraičio nuotr.
3
Bendoraitį,
kunigą ir daktarą, Amazonėj prieš 41 metus aplankius
R. JOHN RAPŠYS
Svečiai iš Sao Paulo
Kitą dieną iš tolimo Sao Paulo, netoli Atlanto, atvyksta kun.
Hermanas Šulcas su Brazilijos lietuvaite Vilma Šimonyte
ir dar dviem brazilų jaunuoliais: Luigi Carrara su seserim Bona. Jie
padės ligoninėj. Jų varginanti kelionė autobusu truko apie savaitę per
neseniai nutiestą, bet tiktai dalinai asfaltuotą trans-amazonijos
kelią.
Aš maniau, kad būsiu pirmas lietuvis, aplankęs Bendoraitį.
Pasirodo, kad ne. Kun. Šulcas, pernai čia atsilankęs, buvo
pirmas. Jis man padeda Bendoraitį lietuviškai pamiklinti.
Laiškus Bendoraitis visai sklandžiai lietuviškai
rašo. Bet kalbėti jam dažnai pritrūksta žodžių. Mane truputį
erzina, kad jis su sesele Ksavera vis portugališkai kalba. O tos
kalbos aš tiek žinau, kiek Bendoraitis žino angliškai
– gal 37 žodžius. Tik atvykus kun. Šulcui, Bendoraitis
pradeda dažniau lietuviškai kalbėti.
„Atleisk man už lietuviškus nesklandumus, – yra
rašęs Bendoraitis. – Lietuviškų draugų aš
neturėjau, nes jaunas būdamas pradėjau studijuoti užsienyje (Paryžiuje
– R.J.R). Be to, turiu pasakyti, kad lietuviai yra
išdidūs, kritikuoja kitus žmones. Aš mėgstu gerą kritiką,
bet kritiką, kuri juodina be jokios prasmės – nemyliu jos”.
Svečiai iš Amerikos
Už poros dienų sulaukiam inž. Daumanto Dikinio, kuris Sao Paulo
požeminio traukinio linijas tiesia. Jis – Amerikos lietuvis,
dirbąs milžiniškoj ,,Bechtel Inc.” inžinerijos firmoj San
Francisce. (Tas nuoširdus mūsų džiunglių bičiulis mirė 2009 m.)
Dar po poros dienų – vėl svečių. Atvažiuoja iš Amerikos
Dikinio sūnūs: studentai Saulius ir Kęstutis. Viso – pirmą kartą
– 8 lietuviai Amazonijoj, įskaitant Bendoraitį ir seselę!
Bet mūsų seselė nekrenta į paniką: visus maloniai priima ir visus
visuomet gardžiai pavaišina. Jos užkepimas su makaronais ir
bananais yra visų ypatingai laukiamas. Ji kartą net amazonišką
kugelį iš maniokos ir dar kažko buvo iškepus.
Ironiška, kad bulvių tėvynė yra gretimos Bolivijos Andų
kalnuose, bet bulvės čia retenybė. Jas reikia daugiau nei 400 mylių
atgabenti, kas nežmoniškai pakelia jų kainą. Mūsų įprastos
daržovės – pomidorai, morkos, žirniai, salotos – čia beveik
neauga. Didžiosios skruzdės suėda, sausra išdegina.
Papūgos, laukinės kiaulės
Už namo stovi didelis kiemas, kuriame laksto pora šunų ir
keletas kačių. Taip pat būrys rėksnių papūgų, vištų, kalakutų,
keistai atrodančių Amazonijos ančių ir prijaukintų džiunglių kurapkų.
Bendoraitis dar ir keletą laukinių kiaulių prilaiko. Tikras
ūkis!
Tą žvėryną, plius daržą, prižiūri dvi indėnų šeimos, kurios čia
gyvena: Americo Casupa su žmona Juraci ir Francisco Urudan su žmona
Margarita. Man naujiena: visi vienos genties indėnai turi tą pačią
pavardę. Indėnai taip pat prižiūri nedidelį, po stogu esantį baseiną,
kuris yra nepamainoma palaima tropikų karščiuose. Moterys padeda
seselei Ksaverai namuose, nes seselė ir ligoninės vaistinę tvarko, ir
daug kitų darbų atlieka. Iš kur jos energija?
Bendoraitis keliasi 5 val. ryto ir už pusvalandžio atlaiko šv.
Mišias. Tada pavažiuoja į plytinę, o paskui į turgų,
paštą, banką ir dar kai kur. Tada grįžta prie ligoninės statybos
darbų.
Pietūs – laikas humorui
Pietūs būna 12:30 val. p. p. Tai vienintelis laikas, kada visi
susirenka. Per ankstyvus pusryčius kiti svečiai dar miega, o per
vakarienę tūlas dar iš miestelio nebūna grįžęs. Erdvus
valgomasis išpuoštas indėniškais motyvais: karo
vėzdais, lankais, strėlėmis ir plunksnuotais galvos papuošalais.
Kabo ir lietuviškas Vytis.
Per pietus Bendoraitis mėgsta pajuokauti ir seselę Ksaverą per dantį
patraukti. „Ta mūsų seselė per daug šventa”, –
šypsodamas dažnai sako. Arba: „Mūsų gailestingai seselei
per daug gailestingumo. Jai reikia daugiau griežtumo”.
Kartą, pavalgius kažkokio mėsos šiupinio su ryžiais ir pupom
(nuo jų Brazilijoj nepabėgsi), Bendoraitis paklausė, kaip mums patiko
seselės paruoštas valgis. Visi, žinoma, išgyrė, kad
tikrai skanus. Tada Bendoraitis sako: „Malonu girdėti, kad jums
Amazonės konstriktorius (smauglys – R.J.R) labai patiko”.
Mes tik sužiurom į viens kitą, o Bendoraitis nusijuokęs sako:
„Nebijokit – jūs iš tikro suvalgėt mano
vištą, kuri nustojo kiaušinius dėti”.
Po pietų Bendoraitis visuomet nusnaudžia vieną valandą. „Tas man
suteikia labai daug naujos energijos, kurios man reikia popietinėm
konsultacijom su ligoniais”, – teigia jis.
Maliarija, hepatitas, kirmėlės
Vieną popietę nueinu su Bendoraičiu į ligoninę, kur jo jau laukia visa
eilė pacientų. Vienas po kito ateina į jo kabinetą: moterys su vaikais,
seni ir jauni vyrai, iš arti ir toli. Ateina daugiausiai su
maliarija. „Galima pažinti iš tolo – velka
kojas”, – sako Bendoraitis. Jis žino, nes pats turėjo bent
penkis maliarijos priepuolius. Kiti serga hepatitu, parazitinėm
kirmėlėm, kepenų patinimais (alkoholizmu) ir įvairiais užkrėtimais. Kai
kurie turi kažkokias baisias atviras žaizdas, gautas džiunglėse.
Bendoraitis visus gydo veltui: įšvirkščia antibiotikų,
duoda piliulių, išrašo receptus ar pasiunčia į
laboratoriją. Kartais paguldo čia pat į ligoninę. Šią popietę
Bendoraitis ir jo padėjėjas, bolivietis dr. Rey, priima 86 pacientus.
Ir taip maždaug kasdien. Mes padarom trumpą pertrauką. Visi trys
išgeriam cafezinho. Tai maži puodukai labai stiprios ir labai
saldžios kavos, be kurios brazilai negali apsieiti.
Staiga sustoja lange įtaisytas mažas oro vėsintuvas. Užgęsta ir
šviesos. „Miesto generatorius vėl šlubuoja”,
– sako Bendoraitis. Laimei, ligoninė turi atsarginį generatorių.
Po kelių minučių elektra vėl veikia, bet mes permirkę nuo prakaito.
Bendoraitis keičia marškinius vidutiniškai penkis kartus
per dieną.
Bus daugiau
R. John Rapšys (kairėje) su dr. F. A. Bendoraičiu prie Mamore upės, Guajara-Mirim, Rondonia, 1973 m. John Rapšio nuotr.
Urudan
genties indėnas, nusvilinęs beždžionės (spider monkey) kailį ir tik
truputį pakepęs, ją valgo pusiau žalią. Rondonia, Brazilija, 1967 m.
F. A. Bendoraičio nuotr.