Jono Kuprio nuotr.
Kalbos apie kapines nesibaigia
ROMUALDAS KRIAUČIŪNAS
Neseniai spaudoje skaitėme Edvardo Šulaičio straipsnį apie
Lietuvių tautinių kapinių (LTK) 100 metų sukaktį (,,Amerikos
lietuvis”, ,,Draugas’’). Anot autoriaus, kun. Tadas
Kriaučiūnas iš Šv. Jurgio parapijos Čikagoje davė mintį
steigti atskiras katalikiškas kapines lietuviams laidoti ir
ragino prie to prisidėti parapijoms nepriklausančius laisvamanius. Jis
ne tik ragino, bet ir pažadėjo, jog su jais visais bus vienodai
elgiamasi. ,,Tačiau, – rašo E. Šulaitis, –
kun. Kriaučiūnas apgavo jo žodžiais patikėjusius nereligingus
tautiečius.” O gal tik nesusikalbėjo? Katalikų Bažnyčios kanonai
reikalauja, kad kiekviena parapija turėtų kapines, kad jos būtų
aptvertos, gražiai prižiūrimos ir kad jose būtų laidojami tikintys
žmonės. Dar iš vaikystės atsimenu kapines, kurių dalis buvo
atskirta ar paskirta tam tikros grupės mirusiųjų laidojimui. Nežinau,
kokios grupės žmonės ten buvo laidojami (gal tai buvo
nekrikštyti kūdikiai, savižudžiai, nusikaltėliai ar kt.), bet
kažkoks atsitolinimas egzistavo.
E. Šulaitis rašo, kad pradėjus laidoti Šv.
Kazimiero lietuvių kapinėse (1903 m.), parapijai nepriklausantys buvo
laidojami atskiroje vietoje – ,,už tvoros”. Nuo tada
prasidėjo nesantaika su kapinių vadovybe, buvusia katalikų kunigų
rankose. Laisvamaniai ir mažiau religingi lietuviai buvo priversti
ieškoti kitos vietos savoms kapinėms. Taip buvo įsteigtos LTK,
šiemet švenčiančios 100 metų sukaktį. Tačiau įtampa
tęsėsi, kol iš katalikų kapinių valdžios nebuvo
pašalintas kun. T. Kriaučiūnas. Pačios Šv. Kazimiero
kapinės ir toliau liko Čikagos arkivyskupijos nuosavybė. Savo
apžvalginį straipsnį autorius baigia, pabrėždamas, kad kainos LTK už
sklypus yra mažesnės nei Šv. Kazimiero kapinėse. ,,Tai
išgirdę žmonės dabar mieliau renkasi LTK, nes gali sutaupyti ir
pinigų”, – rašo jis.
Daug metų dalyvavau daugelyje laidotuvių – lietuvių ir
nelietuvių. Didelė jų dauguma vyko katalikų kapinėse. Pora jų –
valdiškose, savivaldybės išlaikomose kapinėse. Kiekvienu
atveju kapinėse vykdavo tai progai priderančios religinės apeigos.
Tačiau man niekada neteko būti LTK, jau nekalbant apie buvimą jose per
laidutoves. Jų nevengiau, bet iš mano pažįstamų, kurių
laidotuvėse dalyvavau, nė vienas nėra palaidotas LTK. Įdomu, ar ant LTK
paminklų yra kryžių ar kitų religinių simbolių? Ar prie duobės
žegnojamasi, meldžiamasi, giedama? Ar būna kokios apeigos ir kas joms
vadovauja – graborius, kapinių atstovas, šeimos
paprašytas draugas?
Prieš keletą savaičių 2011 m. birželio 12 d. žinių agentūra
,,The Associated Press’’ (AP) paskelbė reportažą apie kai
kurių kapinių pastangas savo klientams sutaupyti pinigų. Tik už 235
dol. bus atkasta velėna ir jau prie palaidoto sutvėrimo bus užkasti
mirusiojo pelenai. Visa tai iškilo į viešumą ir
dabar jau
kalbama apie bylinėjimąsi. Suirutė prasidėjo, kai New York valstijos
agentūra pareikalavo, kad gyvūlėlių kapinėse nebūtų leidžiama kartu
laidoti tų gyvūlėlių savininkų palaikų pelenų. Naujas potvarkis
priimtas dėl vis dažnėjančių atvejų, kada jau palaidotų gyvūlėlių
savininkai nori būti palaidoti kartu. Viena moteris protestavo,
sakydama, kad ji norinti likti su savo mylimais augintiniais, kuriuos
ji laiko savo vaikais.
Reportaže minimos 115 metų senumo Hartsdale gyvūlėlių kapinės.
Apskaičiuojama, kad Hartsdale vietovėje, kuri yra 20 mylių į
šiaurę nuo Manhattan, esančio New York mieste, yra palaidota 700
žmonių palaikų ir 75,000 gyvūlėlių. Kapinių direktoriaus Ed Martin,
Jr., teigimu, per paskutinius keletą metų tose kapinėse kasmet
palaidojama nuo 10 iki 12 asmenų palaikų. Anksčiau tokių laidotuvių
buvo 3–5 per metus. Tarptautinė gyvūlėlių kapinių sąjunga pastebi
tokių laidotuvių pagausėjimą Amerikoje. New York valstija teigia, kad
tik pelno nesiekiančios organizacijos gali laidoti žmones. Ed Martin
primena, kad jo kompanija nėra pelno nesiekianti ir todėl valstijos
potvarkiai jos nesaisto. Kol kas jo vadovaujamose kapinėse žmonių
pelenų laidojimas laikinai sustabdytas. Teisės profesorė Taylor York
įsitikinusi, kad valstija peržengė savo ribas, nes nėra pagrindo pelno
nesiekiančias organizacijas saistančius įstatymus pritaikyti pelno
siekančioms. Reportažas baigiamas su pastaba, kad paties Martin planai
gali būti sujaukti, nes jis pats planuoja savo pelenus palaidoti
šeimos sklype, šalia jau palaidoto šunelio.
Ta pati spaudos agentūra tą pačią birželio 12 d. paskelbė kitą
pranešimą kapinių tema. Pastarasis susijęs su Arlington National
Cemetary (Arlington tautinės kapinės) ir ten vykstančiais
pasikeitimais. Po apžiūros, kurios metu buvo rasta bent 211 supainiotų
palaidojimų, paskirtas naujas kapinių direktorius. Pernai rudenį rasta,
kad 2 asmenys buvo palaidoti ne jiems skirtuose kapuose. Gruodžio
mėnesį rasta, kad 8 sudegintų karių palaikai buvo palaidoti viename
kape, o ant paminklėlio pažymėta, kad velionio vardas ir pavardė
nežinomi. Inspektoriai rado, jog kapinės buvo prastai administruojamos,
neturėta pakankamai darbuotojų, atsilikta technologijoje.
Toks radinių paviešinimas sukėlė ne tik nerimą, bet ir žmonių,
lankančių savo mylimųjų kapus šiose garsiose kapinėse, pyktį.
Šios 624 akrus turinčios kapinės yra 146 metų senumo, laikomos
garbingiausiomis kapinėmis visoje Amerikoje. Kasmet jas aplanko beveik
4 mln. žmonių. Čia palaidota bent dalis visuose Amerikos karuose,
įskaitant Pilietiniame kare, žuvusių karių palaikų. Iš viso jose
yra per 300,000 kapų. Čia taip pat palaidoti kai kurie buvę JAV
prezidentai ir jų žmonos. Dabar kas dieną ten įvyksta nuo 27 iki 30
kariškų laidotuvių.