Lietuviai vejami specialiai, kryptingai ir sąmoningai?

Gintaras Visockas

Prieš keletą dienų beveik penkias valandas Lietuvos Respublikos Seime dirbo konferencija, kurios dalyviai diskutavo, kokių priemonių derėtų griebtis, norint sumažinti grėsmingą lietuvių emigraciją į svečias šalis. Savo nuomonę apskritojo stalo posėdyje išdėstė parlamentaras tautininkas Gintaras Songaila, nepriklausomas finansų žinovas Valdemaras Katkus, ekonomistas Romas Lazutka, kai kurie Darbo biržos, smulkiųjų verslininkų, Lietuvos Pramonininkų konfederacijos, visuomeninių organizacijų atstovai.

Emigracijos skaudulius nagrinėjusios diskusijos svarba – neabejotina. Dar sykį Lietuvos parlamento rūmuose buvo prisiminta, jog lietuviai važiuoja svetur uždarbiauti žymiai gausiau nei kitos Europos Sąjungos tautos. Akivaizdu, kad finansinė krizė siautėja visoje Europoje, tačiau lietuvių emigracijos lygis svyruoja ne ties 4 proc. barjeru, koks yra ES vidurkis, o apie 17 proc. Šie skaičiai byloja, jog, nesustabdžius įsibėgėjusių emigracijos procesų, Lietuva per artimiausius keletą dešimtmečių gali likti be lietuvių. Pačiu optimistiškiausiu atveju lietuviai Lietuvoje taps mažuma ir bus valdomi kitų tautų.

Jei mums priimtina tokia ateitis, galime, užuot šalinę priežastis, ir toliau verkšlenti. Tačiau konferencijoje kai kurie pranešėjai jau kėlė mintis, jog šiandieninė padėtis – be išeities. Mat Lietuvos politiniam elitui, įskaitant ir Vyriausybę, ir valdančiąsias partijas, ir stambiausių bankų vadovus, tokia padėtis naudinga, nes tokia nuostata priimtina ES vadovybei. Oficialusis Briuselis slapta linkęs kai kurias šalis paaukoti ant ekonominės depresijos aukuro, ir ES vadovai kuria depresines zonas, į kurias, deja, įrašytas ir Lietuvos vardas.

Konferencijoje nuskambėjo pastabų, jog ,,nereikia savęs apgaudinėti, esą mūsų valdantieji nesupranta, ką darantys”. Įsiminė ir tokia nuomonė: nereikia būti naiviais ir apsimesti, esą ,,mūsų politinė ir ekonominė grietinėlė” klysta nuoširdžiai, nesugebėdama bent šiek tiek sumažinti milžiniškos emigracijos. Jei norėtų, tai ir sumažintų. Tie, kurie realiai pajėgtų perlaužti nugarkaulį tautos išsivaikščiojimo grėsmei, šitos misijos atlikti nė neketina. Mat žaidžia kur kas platesnio masto ir sudėtingumo žaidimus, kurie nesutampa su vietinės Lietuvos troškimais. O tie, kurie norėtų sustabdyti lietuvių tautos evakuaciją, neturi realių svertų esamai padėčiai pakeisti. Tokių galimybių greičiausiai neturės ir po šį rudenį surengtų Seimo rinkimų.

Jei praradimus skaičiuotume nuo pat Kovo 11-osios Akto paskelbimo, tai realių darbo vietų 1990–2011 m. Lietuva neteko apie milijoną. O tai reiškia, kad iš Lietuvos greičiausiai tiek mūsiškių ir išvyks. Šis skaičius atspindi realiausius būsimos emigracijos dydžius. Svarbu nepamiršti ir aplinkybės, jog Lietuva, įstojusi į ES, sulaukė finansinės paramos maždaug 3,5 karto daugiau, nei turėjo iki tol. Tačiau lietuvių pasinaudojimas šiomis vertybėmis – itin menkas. Investicijų – daug, tačiau sėkminga jų panauda – vos 27 proc. Akivaizdu, kad trūksta kryptingumo į našumą, veiksmingumą.

Tik negalima sakyti, jog čia kaltas lietuviškas charakteris ar lietuviškas tingumas. Lietuviai – darbštūs, sumanūs. Lietuvoje juos smaugia neteisingi, drakoniški, priešiški įstatymai. Kodėl išvykę darbuotis į Vakarus lietuvaičiai čia pat tampa našiais darbuotojais? Kadangi jų iniciatyvų nepančioja dažnusyk kvaili, priešiški lietuviški įstatymai. Lietuvos jaunimas sprunka iš namų tik dėl to, kad savi biurokratai jiems trukdo dirbti ir užsidirbti. Vakaruose mokesčių inspektorius – draugas. Jis padės, patars, jokiu būdu negrasins baudomis. Jei dirbi, užsidirbi ir iš valstybės neprašai pašalpų, tai ir toliau plušėk. Niekas tavęs nebandys apkrauti papildomais mokesčiais. Lietuvoje mokesčių mokėjimo planai – tarsi džiunglės: susipainiosi, pasiklysi, pražūsi.

Visos šios pastabos daug sykių girdėtos. Tačiau naujai nuskambėjo kelių konferencijos dalyvių užuominos, esą taip iš pirmo žvilgsnio kvailai elgiamasi tikrai ne dėl ribotumo ar primityvumo. Kažkam naudinga, kad Lietuva šiuo metu būtų nepatraukli verslui. Mat išstūmus ir sunaikinus vietinius žaidėjus, bus paskui labai lengva ateiti kitiems verslams. Suprask, savi, lietuviai, išstumiami, kad Lietuvoje ilgainiui susidarytų palankesnė erdvė užsienio verslininkams.

Konferencijoje kalbėjusi Lietuvos darbo biržos atstovė duomenų apie bedarbius ir įdarbintuosius pažėrė itin gausiai. Tačiau Darbo biržos atstovė nepateikė svarbiausių duomenų – kaip nedarbo didėjimas/ mažėjimas susijęs su emigracija. Ji pripažino, jog nėra skaičiavimų, kokį nedarbo lygį Lietuva dabar turėtų, jei darbingų asmenų emigracija iš Lietuvos būtų minimali, bent jau ne aukštesnė nei ES vidurkis. Išgirdus atsakymą, jog ,,išsamesnės analizės šiuo klausimu nėra”, nuvilnijo nepasitenkinimo nuotaikos. Kodėl tokios analizės nėra? Gal tokio pobūdžio palyginamosios lentelės nėra daromos specialiai?

Ekonomistas Lazutka apgailestavo, jog Lietuvoje vis dar esama temų, apie kurias nenorima garsiau prabilti. Jo teigimu, viena iš Lietuvoje nutylimų temų – socialinė nelygybė. Taigi emigracijos priežastys – ne vien ekonominės. Bėgti iš Lietuvos žmones verčia ir socialinė atskirtis: didžiausias ir mažiausias atlyginimas bei pajamos Lietuvoje skiriasi vidutiniškai nuo 8 iki 14 kartų, kai Europoje tokie dalykai vidutiniškai skiriasi apie 4 sykius. Deja, tie, kurie ekonominėmis ir politinėmis priemonėmis šiuos skaičius Lietuvoje galėtų sumažinti nuo pavojingos iki normalios ribos, šito nenori padaryti, ir nedaro.

Apibendrindamas konferencijoje išdėstytas įžvalgas Songaila apgailestavo, jog lietuviai labai išradingai, drąsiai, vieningai moka priešintis karo ir okupacijos sąlygomis, o taikos metu pasimeta, nusiramina, nebesipriešina. Tautininkų vadovas taip pat pabrėžė, jog ,,ne visą bėdą reikia suversti pasaulinei finansų krizei, nes krizė apėmusi daugelį valstybių, tačiau tik Lietuvai ji taip skaudžiai smogė žemiau juostos”. ,,Taigi į klausimus, kas, kodėl ir kaip mums trukdo neprapulti taikos sąlygomis, privalėtume pirmiausia atsakyti patys sau, ir kuo nuoširdžiau”, – pastebėjo Songaila.