Kritiškas žvilgsnis į Lietuvos žiniasklaidą
JERONIMAS TAMKUTONIS
Jau porą kartų Lietuvos laikraščiai skelbė ateities vizijų
konkursus, rinko straipsnius ir mintis, kaip Lietuva atrodys po 20
metų. Aišku, svajoti ir kalbėti yra daug lengviau, negu dirbti
ar ką nors pasiekti. Tačiau gyvenime reikia ne tik planuoti į ateitį,
bet ir retkarčiais pažvelgti į praeitį, pasižiūrėti į nueitą kelią ir
pasimokyti iš padarytų klaidų, pažvelgti į susidariusią padėtį
krašte po to, kai įsigalėjo „laisvės be atsakomybės”
sąvoka ir praktika, kad viskas, kas ateina iš Vakarų, yra gera
ir sektina. Reikia taip pat atidžiau pažiūrėti, kaip veikia Seimo
rinkimų tvarka, kokia yra politinių partijų kultūra, valdininkų ir
seimūnų atsakomybė visuomenei; kokios priežastys atvedė prie gyventojų
atskirties, vidurinės klasės išnykimo ir suvešėjusios
emigracijos.
1990 metais atsikūrusi Lietuva atliko tik mažą dalį to, ką 1918 metų
Lietuva pasiekė per tokį pat laikotarpį. 1990 metų prisikėlusi Lietuva
neturėjo Karpavičiaus, Smetonos ir Stulginskio lygio asmenybių. Tuo
pasirūpino kompartija ir KGB per 50 okupacijos metų. Amerikos lietuvių
„dovanos” atsikūrusiai Lietuvai – Valdas Adamkus ir
Kazys Bobelis – nieko teigiamo Lietuvoje nenuveikė. Iš
Lietuvos veikėjų tik Vytautas Landsbergis gali su tais
prieškariniais valstybininkais lygintis, tačiau susibūrę
nomenklatūrininkai, užvaldę žiniasklaidą, jį užvertė purvais.
Neapsigaudinėkime, ramindamiesi įvairiais pasiteisinimais, bet blaiviai
pažvelkime, kur atvedė dabartinė valstybės santvarka per 20 metų.
Beveik visose valstybės srityse suvešėjo netvarka. Bėdos užgulė
per privatizaciją, bankų išvogimus, teismų ir teisėsaugos
nerangumus ir darbo vietų naikinimą. Blaiviai galvojant, dabartinė
valstybės sistema dirba prastai, ir jos dalis reikia keisti.
Nors Lietuvoje yra daugybė problemų, Lietuvos progresui ir ateičiai
skersai kelio stovi dvi pagrindinės kliūtys, kurios nėra fizinės, bet
protinės ir dvasinės. Viena iš jų – netinkama Seimo
rinkimų tvarka, kai daugiamandatinėse apygardose Seimo vietos yra
paleidžiamos į varžytines. Taip į Seimą patenka piniguočiai, kuriems
valstybės ir gyventojų reikalai yra svetimi, ir jie Seime gina tik savo
privačius reikalus.
Antroji, dar svarbesnė problema, yra visuomenei neatsakinga
žiniasklaida, kuri tartum kanalizacijos vamzdis praleidžia viską, kas
tik jai neša pelną. Ji yra lengvai paperkama, spaudos laisvės
vardu krašte skleidžia netvarką, demoralizuoja gyventojus. Kaip
rodo apklausos, gyventojai bėga iš Lietuvos ne vien dėl blogos
ekonominės padėties, bet ir dėl įsisiūbavusios netvarkos krašte.
Kad geriau suprastume žiniasklaidos svarbą mūsų ir visuomeniniame
gyvenime, pažvelkime į ją iš arčiau. Žinios yra mūsų bendravimo,
žinojimo ir gyvenimo žaliava. Pasirinkdami ar spręsdami mes
automatiškai, net to nepastebėdami, remiamės turimomis žiniomis.
Žinios yra tartum mūsų protinis penas: kaip blogas maistas silpnina
mūsų organizmą, taip netikrų žinių teikimas ir nekritiškas jų
priėmimas mus veda blogai pasirinkti.
Spauda, radijas ir televizija savo skelbiamomis žiniomis formuoja, o
kartu ir atspindi visuomenės ir tautos dvasią. Žiniasklaida turi taip
pat atlikti visuomenės ir tautos auklėjimo vaidmenį ir nurodyti jai
kelią. Žinias, kaip ir vaistus, galima vartoti geriems ir blogiems
tikslams. Teisingos žinios yra lyg vaistai sergančiam ligoniui. Jeigu
ligoniui yra teikiami netinkami vaistai, jo organizmas pradeda
silpnėti. Teisingai pasirinkti ar spręsti galima tik gavus pilnas ir
teisingas žinias. Todėl mūsų anksčiau padarytos ar dabar daromos
klaidos yra mus pasiekusių žinių rezultatas.
Lietuvoje daug kalbama apie kultūrą, jos reikšmę žmonių
gyvenime. Deja, tuose pokalbiuose beveik neužsimenama, kad viena
iš pagrindinių kultūros sudėtinių dalių yra žiniasklaida. Vien
paskaičius krašto spaudą ar pažiūrėjus TV programas, galima
lengvai spręsti apie krašto žmonių kultūrinį lygį.
Žiniasklaidai turėtų vadovauti ar ją bent prižiūrėti patys
kultūringiausi visuomenės atstovai, tuo tarpu Lietuvoje ją yra užvaldę
aferistai ir vien pelno trokštantys asmenys. Jiems kultūra,
piliečių gerovė ir tėvynės meilė yra svetimi dalykai, iš kurių
kartais yra pelninga pasijuokti.
Teisingų žinių skleidimas neša mažą pelną, bet melas, apvilktas
teisybės šydu, tampa brangiu dalyku, galinčiu nešti
didelius dividendus jo skleidėjams, bet tuo pačiu galinčiu nuvesti
daugelį žmonių į neteisingus pasirinkimus. Apie Lietuvos žiniasklaidos
„išradingumą” galime spręsti kad ir iš tokio
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Arvydo
Anušausko pasakojimo apie „totalinį sekimą”. Viename
pokalbyje jis sako: „Kelis kartus pakartojau, kad Operatyvinės
veiklos įstatymo pataisos neleidžia ir neleis sekti žmogaus be teisėjo
sankcijos, tai atsivertęs spaudos puslapius perskaičiau
priešingai – ‘jos leis sekti žmogų netgi be teisėjo
sanckijos’.”
Nereikia būti išminčiumi ar raketų mokslininku, kad suprastumei,
kur šuo yra pakastas. Teisingas A. Anušausko minčių
pateikimas spaudoje nebūtų joks netikėtumas, o tik jų atpasakojimas.
Tačiau pareiškimą pakeitus – kad gali „sekti žmogų
be teisėjo leidimo”, yra sukuriama sensacija, galinti sudominti
daugelį skaitytojų.
Pasiremdami laisvos spaudos šūkiais, didieji dienraščiai
spausdina viską, kas neša jiems pelną. Jie mėgaujasi skandalais
ir detaliais nusikaltimų aprašymais. Čia kaip bulvarinėje
spaudoje: jei žmogui įkanda šuo, tai jokios žinios, bet jei
žmogus įkanda šuniui, tai jau nuostabi žinia. Toks žinių
skleidimas priartina dienraščius prie reklamų lygio.
Tas, kas seka Lietuvos žiniasklaidą, pastebėjo nuolat pasikartojančius
straipsnius apie visuomenei tariamai žalingų įstatymų pasiūlymus įvesti
nekilnojamojo turto ir progresyvinius mokesčius, kas, be abejo, būtų
naudinga kraštui. Ar tie, kurie turi įsigiję keletą namų ar butų
ir gaudami už juos mėnesines pajamas, neturėtų mokėti papildomus
mokesčius? Nėra abejonės, kad tie straipsniai yra lengvai paperkamos
žiniasklaidos rodikliai.
Nevaržoma ir nekontroliuojama žiniasklaida Lietuvoje yra tapusi
šventa karve, kuri, nors akivaizdžiai teršia aplinką, už
tai gauna gerą atlyginimą. Ji savo galia baugina visus, nes turi
tūkstančius liežuvių, kuriais gali perrėkti ir išjuokti
kiekvieną, skelbiantį tiesą. Žinant prastą Lietuvos teismų veikimą, nei
Prezidentūra, nei Seimas ar visuomeninės organizacijos nedrįsta jos
užkabinti ir patraukti atsakomybėn.
Lietuva neatsistos ant tikro demokratinio kelio, vedančio į visuomenės
ir krašto gerovę, kol valdžia neprivers žiniasklaidą pakeisti
savo dabartinį veiklos būdą ir tapti atsakinga visuomenei, kaip tai yra
tapę Vakarų kraštuose. Turi būti užkirstas kelias skelbti
užsakytas, neatsakingas ir klaidinančias žinias.