Kritiškas žvilgsnis į Lietuvos žiniasklaidą

JERONIMAS TAMKUTONIS

Jau porą kartų Lietuvos laikraščiai skelbė ateities vizijų konkursus, rinko straipsnius ir mintis, kaip Lietuva atrodys po 20 metų. Aišku, svajoti ir kalbėti yra daug lengviau, negu dirbti ar ką nors pasiekti. Tačiau gyvenime reikia ne tik planuoti į ateitį, bet ir retkarčiais pažvelgti į praeitį, pasižiūrėti į nueitą kelią ir pasimokyti iš padarytų klaidų, pažvelgti į susidariusią padėtį krašte po to, kai įsigalėjo „laisvės be atsakomybės” sąvoka ir praktika, kad viskas, kas ateina iš Vakarų, yra gera ir sektina. Reikia taip pat atidžiau pažiūrėti, kaip veikia Seimo rinkimų tvarka, kokia yra politinių partijų kultūra, valdininkų ir seimūnų atsakomybė visuomenei; kokios priežastys atvedė prie gyventojų atskirties, vidurinės klasės išnykimo ir suvešėjusios emigracijos.

1990 metais atsikūrusi Lietuva atliko tik mažą dalį to, ką 1918 metų Lietuva pasiekė per tokį pat laikotarpį. 1990 metų prisikėlusi Lietuva neturėjo Karpavičiaus, Smetonos ir Stulginskio lygio asmenybių. Tuo pasirūpino kompartija ir KGB per 50 okupacijos metų. Amerikos lietuvių „dovanos” atsikūrusiai Lietuvai –  Valdas Adamkus ir Kazys Bobelis – nieko teigiamo Lietuvoje nenuveikė. Iš Lietuvos veikėjų tik Vytautas Landsbergis gali su tais prieškariniais valstybininkais lygintis, tačiau susibūrę nomenklatūrininkai, užvaldę žiniasklaidą, jį užvertė purvais.

Neapsigaudinėkime, ramindamiesi įvairiais pasiteisinimais, bet blaiviai pažvelkime, kur atvedė dabartinė valstybės santvarka per 20 metų. Beveik visose valstybės srityse suvešėjo netvarka. Bėdos užgulė per privatizaciją, bankų išvogimus, teismų ir teisėsaugos nerangumus ir darbo vietų naikinimą. Blaiviai galvojant, dabartinė valstybės sistema dirba prastai, ir jos dalis reikia keisti.

Nors Lietuvoje yra daugybė problemų, Lietuvos progresui ir ateičiai skersai kelio stovi dvi pagrindinės kliūtys, kurios nėra fizinės, bet protinės ir dvasinės. Viena iš jų – netinkama Seimo rinkimų tvarka, kai daugiamandatinėse apygardose Seimo vietos yra paleidžiamos į varžytines. Taip į Seimą patenka piniguočiai, kuriems valstybės ir gyventojų reikalai yra svetimi, ir jie Seime gina tik savo privačius reikalus.

Antroji, dar svarbesnė problema, yra visuomenei neatsakinga žiniasklaida, kuri tartum kanalizacijos vamzdis praleidžia viską, kas tik jai neša pelną. Ji yra lengvai paperkama, spaudos laisvės vardu krašte skleidžia netvarką, demoralizuoja gyventojus. Kaip rodo apklausos, gyventojai bėga iš Lietuvos ne vien dėl blogos ekonominės padėties, bet ir dėl įsisiūbavusios netvarkos krašte.

Kad geriau suprastume žiniasklaidos svarbą mūsų ir visuomeniniame gyvenime, pažvelkime į ją iš arčiau. Žinios yra mūsų bendravimo, žinojimo ir gyvenimo žaliava. Pasirinkdami ar spręsdami mes automatiškai, net to nepastebėdami, remiamės turimomis žiniomis. Žinios yra tartum mūsų protinis penas: kaip blogas maistas silpnina mūsų organizmą, taip netikrų žinių teikimas ir nekritiškas jų priėmimas mus veda blogai pasirinkti.

Spauda, radijas ir televizija savo skelbiamomis žiniomis formuoja, o kartu ir atspindi visuomenės ir tautos dvasią. Žiniasklaida turi taip pat atlikti visuomenės ir tautos auklėjimo vaidmenį ir nurodyti jai kelią. Žinias, kaip ir vaistus, galima vartoti geriems ir blogiems tikslams. Teisingos žinios yra lyg vaistai sergančiam ligoniui. Jeigu ligoniui yra teikiami netinkami vaistai, jo organizmas pradeda silpnėti. Teisingai pasirinkti ar spręsti galima tik gavus pilnas ir teisingas žinias. Todėl mūsų anksčiau padarytos ar dabar daromos klaidos yra mus pasiekusių žinių rezultatas.

Lietuvoje daug kalbama apie kultūrą, jos reikšmę žmonių gyvenime.  Deja, tuose pokalbiuose beveik neužsimenama, kad viena iš pagrindinių kultūros sudėtinių dalių yra žiniasklaida. Vien paskaičius krašto spaudą ar pažiūrėjus TV programas, galima lengvai spręsti apie krašto žmonių kultūrinį lygį.  Žiniasklaidai turėtų vadovauti ar ją bent prižiūrėti patys kultūringiausi visuomenės atstovai, tuo tarpu Lietuvoje ją yra užvaldę aferistai ir vien pelno trokštantys asmenys. Jiems kultūra, piliečių gerovė ir tėvynės meilė yra svetimi dalykai, iš kurių kartais yra pelninga pasijuokti.

Teisingų žinių skleidimas neša mažą pelną, bet melas, apvilktas teisybės šydu, tampa brangiu dalyku, galinčiu nešti didelius dividendus jo skleidėjams, bet tuo pačiu galinčiu nuvesti daugelį žmonių į neteisingus pasirinkimus. Apie Lietuvos žiniasklaidos „išradingumą” galime spręsti kad ir iš tokio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Arvydo Anušausko pasakojimo apie „totalinį sekimą”. Viename pokalbyje jis sako: „Kelis kartus pakartojau, kad Operatyvinės veiklos įstatymo pataisos neleidžia ir neleis sekti žmogaus be teisėjo sankcijos, tai atsivertęs spaudos puslapius perskaičiau priešingai – ‘jos leis sekti žmogų netgi be teisėjo sanckijos’.”

Nereikia būti išminčiumi ar raketų mokslininku, kad suprastumei, kur šuo yra pakastas. Teisingas A. Anušausko minčių pateikimas spaudoje nebūtų joks netikėtumas, o tik jų atpasakojimas. Tačiau pareiškimą pakeitus – kad gali „sekti žmogų be teisėjo leidimo”, yra sukuriama sensacija, galinti sudominti daugelį skaitytojų.

Pasiremdami laisvos spaudos šūkiais, didieji dienraščiai spausdina viską, kas neša jiems pelną. Jie mėgaujasi skandalais ir detaliais nusikaltimų aprašymais. Čia kaip bulvarinėje spaudoje: jei žmogui įkanda šuo, tai jokios žinios, bet jei žmogus įkanda šuniui, tai jau nuostabi žinia. Toks žinių skleidimas priartina dienraščius prie reklamų lygio.

Tas, kas seka Lietuvos žiniasklaidą, pastebėjo nuolat pasikartojančius straipsnius apie visuomenei tariamai žalingų įstatymų pasiūlymus įvesti nekilnojamojo turto ir progresyvinius mokesčius, kas, be abejo, būtų naudinga kraštui. Ar tie, kurie turi įsigiję keletą namų ar butų ir gaudami už juos mėnesines pajamas, neturėtų mokėti papildomus mokesčius? Nėra abejonės, kad tie straipsniai yra lengvai paperkamos žiniasklaidos rodikliai.

Nevaržoma ir nekontroliuojama žiniasklaida Lietuvoje yra tapusi šventa karve, kuri, nors akivaizdžiai teršia aplinką, už tai gauna gerą atlyginimą. Ji savo galia baugina visus, nes turi tūkstančius liežuvių, kuriais gali perrėkti ir išjuokti kiekvieną, skelbiantį tiesą. Žinant prastą Lietuvos teismų veikimą, nei Prezidentūra, nei Seimas ar visuomeninės organizacijos nedrįsta jos užkabinti ir patraukti atsakomybėn.

Lietuva neatsistos ant tikro demokratinio kelio, vedančio į visuomenės ir krašto gerovę, kol valdžia neprivers žiniasklaidą pakeisti savo dabartinį veiklos būdą ir tapti atsakinga visuomenei, kaip tai yra tapę Vakarų kraštuose. Turi būti užkirstas kelias skelbti užsakytas, neatsakingas ir klaidinančias žinias.