Napoleono vaidmenį atliko profesorius iš Maskvos. A. Vaškevičiaus nuotr.
Paminėta imperatoriaus Napoleono žygio
per Lietuvą 200 metų sukaktis
ALGIS VAŠKEVIČIUS
Birželio 22–24 d. Kaune surengtas įspūdingas gyvosios istorijos
festivalis „Europa. Napoleonas I Kaune. 1812”. Būtent
šiomis dienomis sukako lygiai 200 metų nuo tos dienos, kai
Prancūzijos imperatorius Napoleonas Bonapartas nusprendė surengti žygį
ir parklupdyti Rusijos imperiją ant kelių. Jam pavyko sutelkti
didžiulę, iš daugybės tautų atstovų sudarytą kariuomenę, kuri
veržtis į Rusiją pradėjo iš tuometės Varšuvos
kunigaikštystės, kurią jis pats ir sukūrė 1807 m. Tad žygis
prasidėjo armijos persikėlimu per Nemuną ties Kaunu.
1812 m. birželio 23 d. Napoleono kariuomenė priartėjo prie Kauno
iš pietų pusės. Imperatorius apžiūrėjo miestą nuo Aleksoto
šlaito, užkopė ant Jiesios piliakalnio, dabar vadinamo jo vardu,
ir nutarė, kad geriausia armijai bus persikelti šioje vietoje.
Kariai pastatė tris pontoninius tiltus, o ankstyvą birželio 24 d. rytą
ne mažiau kaip 220,000 prancūzų armijos karių persikėlė per Nemuną į
Kauną.
Tam buvo parinkta išties puiki vieta. Nemuno dešiniojoje
pusėje matėsi graži lyguma, tik ties upės kilpa buvo nedidelis Baibokų
(dabar – Žemieji Šančiai) kaimas, o kairiajame krante ant
aukštumų buvo galima išdėstyti artilerijos pabūklus ir
pridengti perkėlą, jeigu rusų divizijos bandytų pulti. Napoleonui I
grįžtant į štabą, žirgas pasibaidė staiga
iššokusio kiškio, ir raitelis nukrito.
Imperatorius, nors ir susimušė apatinę dubens pusę, bet netaręs
nė žodžio greitai atsikėlė, užšoko ant žirgo ir nujojo. Įvykis
sugadino imperatoriaus gerą nuotaiką, nors jis bandė juokauti, o
lydintys štabo karininkai tai palaikė blogu ženklu.
Šįkart atkartojant persikėlimą per Nemuną, dešiniajame
krante tūkstančiai susirinkusių žiūrovų tapo labai panašaus
įvykio liudininkais – kareiviams pradėjus šaudyti,
iš po žolės iššoko persigandęs kiškelis ir
ėmė blaškytis ratu, niekaip negalėdamas išsiveržti
iš žiūrovų apsupties. Galiausiai jis šoko tiesiai ant
žiūrovų ir nudulkėjo laukais. Šis atsitikimas sukėlė didžiulį
visų renginyje dalyvavusiųjų susidomėjimą.
1812
m. persikėlimas buvo vykdomas griežčiausia tvarka. Divizijos
nesibaigiančia srove sekė viena paskui kitą su plazdančiomis kovinėmis
vėliavomis ir glaustomis eilėmis. Vadai, kurių kepurės buvo spalvingai
papuoštos, sėdėjo ant žirgų ir jojo priekyje, o paskui koja į
koją nepažeisdami rikiuotės žygiavo kareiviai. Už jų ant stambių tamsių
žirgų su baltais apsiaustais ir aukštomis kailinėmis kepurėmis
ant galvų tylėdami jojo raitieji grenadieriai. Visą dieną ir naktį, ir
kitą dieną virš Nemuno gaudė vienodas ūžimas ir stuksėjo
dešimties tūkstančių karių batai ir žirgų kanopos.
Birželio 28 d. ties Deltuva įvyko kautynės, kurios vadinamos Deltuvos
arba Ukmergės kautynėmis. Po trumpų ir įnirtingų kautynių rusai
atsitraukė ir išvengė sunaikinimo. Deltuvos mūšyje rusų
pusėje žuvo 65 kariai, 37 buvo sužeisti, 240 karių pateko prancūzams į
nelaisvę. Prancūzų nuostoliai – žuvo 50 karių, 100 kareivių buvo
sužeisti, 20 kareivių pateko į rusų nelaisvę. Abi pusės neteko daug
žirgų.
Prancūzijos kariuomenės pagrindiniams korpusams nužygiavus tolyn į
Rusijos imperiją, Kauno gyventojai galėjo grįžti į miestą. Mieste tada
buvo apie 600 pastatų, 7 vienuolynai ir 7 bažnyčios, apie 5,000
gyventojų. Imperatorius komendantui įsakė vienuolynuose įrengti
ligonines, kurios galėtų priimti 4,000 sužeistų ir ligotų karių.
Bažnyčios buvo paverstos įvairiais sandėliais, vienoje iš jų
buvo laikomi dezertyrai ir rusų karo belaisviai.
Po nesėkmingų kovinių veiksmų centrinėje Rusijoje prancūzų kariuomenė
buvo priversta trauktis savo pačios nuniokotu keliu. Prasidėjo
šalčiai, nuolatiniai kazokų antpuoliai ir persekiojanti rusų
kariuomenė tirpdė prancūzų korpusus, divizijas. Imperatorius Napoleonas
I suprato, kad anksčiau ar vėliau įvyks nelaimė.
Atkartojant šį žygį lygiai po 200 metų, Kaune susirinko daugiau
kaip 1,000 istorijos atkūrėjų iš Lietuvos, Lenkijos, Latvijos,
Rusijos, Čekijos, Ukrainos, Baltarusijos ir Prancūzijos iš 41
karo istorijos klubų, veikiančių šiose šalyse.
Šįkart nutiesti pontoninius tiltus atsisakyta dėl per didelių
išlaidų – Lietuvos kariškiai panaudojo stumiamą
pontoninę prieplauką. Visi atkuriamo mūšio dalyviai į ją
netilpo, tad per labai sraunų Nemuną, pučiant stipriam vėjui, teko
keltis per tris kartus.
Vaidinti patį svarbiausią – Napoleono vaidmenį buvo pakviestas
maskvietis Oleg Sokolov. Tai prancūziškai puikiai kalbantis,
puikiai jodinėjantis, improvizuoti mokantis ir Europos istorinių klubų
dalyvių aukštai vertinamas specialistas. Sokolov yra apdovanotas
Prancūzijos Garbės Legiono ordinu, Sorbonos universitete dėsto
napoleonistiką.
Kai tartis dėl šventės į Kauną buvo atvykę atstovai iš
Prancūzijos, jie iš karto pritarė Sokolov kandidatūrai, kuris
turi patirties panašiose šventėse Ispanijoje, Anglijoje,
Korsikoje, Rusijoje. Šio renginio, kurio jo organizatoriai
nelinkę vadinti švente, nes prancūzai gerokai nuniokojo Kauną,
metu ant juodo žirgo jojęs Sokolov, puikiai atlikęs savo vaidmenį,
valdingai komandavęs kariuomenei, išties labai pavargo ir
mūšio pabaigoje, paspaudęs Kauno mero Andriaus Kupčinsko bei
Prancūzijos ambasadorės Lietuvoje Maryse Berniau rankas, pirmiausia
paprašė atsigerti vandens.
Mūšio atkūrimo metu griaudėjo 24 artilerijos pabūklai, buvo
iššaudyta daugiau kaip 200 kilogramų juodojo parako,
dalyvavo ir 50 žirgų. Visa tai stebėjo dešimtys tūkstančių
žiūrovų, užplūdusių Kauną.
Napoleono kariuomenei įžengus į Lietuvą, prasidėjo laikotarpis,
istorikų vadinamas prancūzmečiu. Jis prisimenamas dėl dviejų žymesnių
krašto visuomeniniopolitinio gyvenimo permainų – Rusijos
imperijos viešpatavimo pabaigos ir atsiradusių vilčių atkurti
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumą. 1812 m.
liepą–gruodį Lietuvoje veikė Laikinoji Lietuvos vyriausybės
komisija, kurios narių daugumą sudarė aktyvūs 1794 m. sukilimo
Lietuvoje dalyviai. Tai buvo Lietuvos Vyriausybė, kurioje dirbo
Lietuvos aristokratai ir kuri pasiekė stulbinančių rezultatų. Be
Lietuvos gyventojų paramos jai nebūtų pavykę tiek pasiekti. Vyriausybė
darbą baigė 1813 m. pradžioje jau už Lietuvos ribų.
Istorikai aiškina, kad 1812 metai Lietuvoje negali būti
vertinami tik juoda ar balta spalvomis. Tai buvo sudėtingi,
permainingi, bet reikšmingi įvykiai. Lietuvos karių kepurių
kokardas puošė Lietuvos vytis. Šios kariuomenės ir
karininkai, ir kariai buvo Lietuvos gyventojai. Šie kariai
toliau kariavo Napoleono pusėje iki pat 1814 m. Lietuvių kaulai
nubarstyti nuo Maskvos iki Paryžiaus.
Perkėla per Nemuną buvo viena geriausių persikėlimų pasaulinėje karybos
istorijoje. Per trumpą laiką organizavus tiltų nutiesimą ir perkėlus
dešimtis tūkstančių žmonių, žirgų, kito karinio turto, nežuvo ne
tik bent vienas karys ar žirgas, bet nebuvo prarastas nė vienas
vežimas. Ši Prancūzijos vidurinės armijos perkėla per Nemuną
minima kiekviename Europos, pasaulio istoriniame leidinyje ar
vadovėlyje, ir kiekviename iš jų paminėta Lietuva, Kaunas. Tai
verčia kiekvieną istorija besidomintį užsienietį pasiimti žemėlapį ir
pasižiūrėti, kur yra ši vieta.
Festivalio Kaune metu visas tris dienas vyko ir daugybė kitų renginių.
Viename iš prekybos centrų visi buvo vaišinami didžiuliu
„Napoleono” tortu, kuris svėrė 150 kilogramų. Mieste
surengtos pažintinės ekskursijos „Prancūzų pėdsakai Kaune”,
„Keliauk Napoleono keliu”.
Visi norintys galėjo aplankyti karių stovyklą Santakos stadione,
susipažinti iš arčiau su to meto ginkluote. Vaikai iš
smėlio pylė napoleono kalną, lankstė Napoleono kepures, vyko koncertai,
Vytauto Didžiojo karo muziejus ir Kauno miesto muziejus parengė naujas
parodas apie Lietuvą 1812 m. ir Napoleono armijos žygius.
Šeštadienį iki paryčių Nemuno salos parke, kur buvo
atkurtas mūšis, tęsėsi Joninių šventė.
Atkuriant mūšį dalyvavo per 1,000 istorijos mėgėjų.
