Kas galima Jupiteriui, tas nedovanotina jaučiui

GINTARAS VISOCKAS

Tikriausiai nieko kito ir nereikėjo tikėtis – Lietuvos Respublikos Seimas panaikino Neringos Venckienės teisinę neliečiamybę. Šis Seimo daugumos žingsnis lyg ir suprantamas, lyg ir teisingas. Tačiau – tik iš pirmo žvilgsnio. Po birželio 26 d. balsavimo tiesos ir teisingumo Lietuvoje nepadaugėjo nė per nago juodymą. Už tai nepasitikėjimo lietuviškos Temidės sprendimais ir jos tarnais – dar daugiau.

Jeigu kalbėsime argumentais tų, kurie reikalauja itin tiksliai laikytis kiekvienos įstatymo raidės, turėtume pripažinti, jog mažąją Deimantę iš globėjos antstolė galėjo atimti tik dabar, po birželio 26 d. balsavimo, kai Venckienė oficialiai prarado teisinę neliečiamybę, o ne ankstų gegužės 17 d. rytą, kai Venckienę dar saugojo teisinės neliečiamybė statusas. Šią nuostatą ypač pabrėžė visuomeninės komisijos Garliavos įvykiams ištirti nariai, birželio 21 d. Seimo konferencijų salėje žurnalistams išguldę savo argumentus bei raginę parlamentarus ,,nepriimti teisiškai nepamatuotų bei konjunktūriškai neatsakingų sprendimų”.

Visuomeninės komisijos nariai tądien Seimo konferencijų salėje pažėrė ir daugiau suklusti verčiančių pastabų. Sakykime, pagrįstai abejota Kėdainių teismo sprendimu atiduoti mergaitę biologinei motinai. Juk mažoji mergaitė atiduoda motinai, prieš kurią ji davė parodymus kaip nukentėjusioji sudėtingoje baudžiamojoje byloje. Vaizdžiai tariant, teisėjas Vitalijus Kondratjevas mergaitę patikėjo asmeniui, kurį mergaitė apkaltino rimtomis skriaudomis.

Niekas nesiginčija – visi mes privalome laikytis įstatymų. Tačiau įstatymų privalu laikytis ir teisėjams. Teisėjai įstatymų turėtų laikytis net kur kas kruopščiau nei mes, eiliniai mirtingieji, taigi ir teisėjas Kondratjevas. Bet nejaugi lietuviški įstatymai neįpareigoja teisėjo mantiją vilkinčio asmens visur ir visada atskirti nesutariančias puses – kad kaltinamieji negalėtų daryti įtakos nepalankius parodymus duodantiems? Dabar teisėjo Kondratjevo sukurtos aplinkybės primena kovinių filmų siužetus, kai į vieną kamerą specialiai sugrūdami ir kaltinimus iškėlę, ir apkaltinti asmenys. Kaktomuša surengiama dažniausiai ne tam, kad paaiškėtų tikroji tiesa, o tam, kad kaltinimus iškėlusieji kuo greičiau užsičiauptų, atsisakytų priekaištų.

Palyginkime Kovo 11-osios akto signatarų Liudviko Narcizo Rasimo ir Zitos Šličytės vadovaujamos Visuomeninės komisijos teiginius su Seimo laikinosios komisijos dėl Venckienės neliečiamybės panaikinimo pirmininko Evaldo Jurkevičiaus išvadomis. Vadovaujantis sveiku protu, konservatoriaus Jurkevičiaus vadovaujama komisija negalėjo priimti jokių sprendimų. Jai nebuvo pateiktas svarbiausias įrodymas – gegužės 17 d. įvykių Klonio gatvėje filmuota vaizdo medžiaga. Nėra filmuotos medžiagos, kas ir kaip elgėsi tą įsimintiną gegužės rytą, nėra ir išvadų, kas kaltas, o kas – teisus. Tik peržiūrėjus filmuotą medžiagą galima sužinoti, ar savo noru mažoji mergaitė skubėjo pas savo biologinę motiną.

Tačiau Lietuvos parlamentarai sprendimą priėmė nesusipažinę su filmuota medžiaga. Apmaudu dar ir dėl to, kad parlamentarai, kurie leido atimti teisinę neliečiamybę teisėjai Venckienei, neatkreipė dėmesio į taisyklę, kurios laikosi visos civilizuotos valstybės: ,,baudžiamosiose bylose kiekviena abejonė traktuojama tik kaltinamojo naudai”. Šiuo konkrečiu atveju – N. Venckienei. O juk antstolės sprendimas tautos išrinktam Seimui nerodyti filmuotos medžiagos, nors ir paremtas šiandien galiojančiais įstatymais, – vis tik įtartinas. Tokiais atvejais tikriausiai reikėtų vadovautis gyvenimo patikrinta išvada, jog kaltas dažniausiai tas, kuriam viešumas – ne prie širdies.

Prie Venckienei palankių faktų derėtų priskirti ir Aukščiausiojo Teismo pirmininko Gintaro Kryževičiaus viešą pareiškimą apie ,,pūlinį”. Kryževičius taip pavadino tuomet teisėjo pareigas dar ėjusią savo kolegę Venckienę ir tuo pačiu galimai padarė psichologinį spaudimą visoms teisinėms institucijoms, nagrinėjančioms, tiriančioms rezonansinę pedofilijos bylą bei Garliavos įvykius. Sąmoningai ar netyčia išsprūdusio žodžio ,,pūlinys” dabar nepanaikinsi, neištrinsi. Tačiau Seimas, tirdamas Venckienės elgesį, privalėjo atsižvelgti į aplinkybę, jog ,,čia įmanoma įžvelgti psichologinio spaudimo elementų”. Juolab kad Kryževičius neatsiprašė. Bet mūsų parlamentarai, įskaitant ir konservatorius, ir socialdemokratus, į tokias ,,smulkmenas” numojo ranka.

Teisininkė dr. Šličytė Seimo konferencijų salėje yra pareiškusi, jog toks Aukščiausiojo Teismo pirmininko elgesys kelia kai kurių abejonių ir todėl vertas rimtesnės teisinės analizės. Tačiau ar įmanoma įsivaizduoti atvejį: Lietuvoje už įžeidimą ir šmeižtą teisiamųjų suole atsiduria aukšto rango teisėjas? Lietuvoje tokie dalykai vargu ar įmanomi. Koks apylinkės ar apygardos teisėjas pajėgtų itin objektyviai išnarplioti tokio pobūdžio bylą? Už įžeidimą ar šmeižtą Lietuvoje baudžiami žurnalistai, internetinių komentarų rašinėtojai, tik ne įtakingi, aukštą rangą turintys teisėjai. Todėl teisūs tie, kurie vis garsiau abejoja, ar Lietuva – teisinė valsty bė.

Teisiamųjų suole Lietuvoje atsidurti, pasirodo, galima net dėl iš konteksto tendencingai ištrauktų kelių sakinių. Birželio 26 d. Seimo tribūnoje dėstydama savuosius argumentus neliečiamybę praradusi teisėja Venckienė sakė, kad vienas iš jai dabar taikomų kaltinimų yra būtent dėl iš konteksto ištrauktų kelių teiginių. Esą Generalinė prokuratūra jai pareiškusi įtarimus dėl nepagarbių, įžeidžiančių pareiškimų apie lietuviškuosius pareigūnus.

Teisinei valstybei turėtų rūpėti visas kontekstas, visos aplinkybės. Bet ar Lietuva – teisinė valstybė? Todėl akivaizdūs dvigubi reikalavimai – kas galima Jupiteriui, tas nedovanotina jaučiui. Vieniems galima vartoti palyginimus ,,pūlinys”, kitiems toks elgesys dovanotas nebus.