Kas galima Jupiteriui, tas nedovanotina jaučiui
GINTARAS VISOCKAS
Tikriausiai nieko kito ir nereikėjo tikėtis – Lietuvos
Respublikos Seimas panaikino Neringos Venckienės teisinę neliečiamybę.
Šis Seimo daugumos žingsnis lyg ir suprantamas, lyg ir
teisingas. Tačiau – tik iš pirmo žvilgsnio. Po birželio 26
d. balsavimo tiesos ir teisingumo Lietuvoje nepadaugėjo nė per nago
juodymą. Už tai nepasitikėjimo lietuviškos Temidės sprendimais
ir jos tarnais – dar daugiau.
Jeigu kalbėsime argumentais tų, kurie reikalauja itin tiksliai laikytis
kiekvienos įstatymo raidės, turėtume pripažinti, jog mažąją Deimantę
iš globėjos antstolė galėjo atimti tik dabar, po birželio 26 d.
balsavimo, kai Venckienė oficialiai prarado teisinę neliečiamybę, o ne
ankstų gegužės 17 d. rytą, kai Venckienę dar saugojo teisinės
neliečiamybė statusas. Šią nuostatą ypač pabrėžė visuomeninės
komisijos Garliavos įvykiams ištirti nariai, birželio 21 d.
Seimo konferencijų salėje žurnalistams išguldę savo argumentus
bei raginę parlamentarus ,,nepriimti teisiškai nepamatuotų bei
konjunktūriškai neatsakingų sprendimų”.
Visuomeninės komisijos nariai tądien Seimo konferencijų salėje pažėrė
ir daugiau suklusti verčiančių pastabų. Sakykime, pagrįstai abejota
Kėdainių teismo sprendimu atiduoti mergaitę biologinei motinai. Juk
mažoji mergaitė atiduoda motinai, prieš kurią ji davė parodymus
kaip nukentėjusioji sudėtingoje baudžiamojoje byloje. Vaizdžiai
tariant, teisėjas Vitalijus Kondratjevas mergaitę patikėjo asmeniui,
kurį mergaitė apkaltino rimtomis skriaudomis.
Niekas nesiginčija – visi mes privalome laikytis įstatymų. Tačiau
įstatymų privalu laikytis ir teisėjams. Teisėjai įstatymų turėtų
laikytis net kur kas kruopščiau nei mes, eiliniai mirtingieji,
taigi ir teisėjas Kondratjevas. Bet nejaugi lietuviški įstatymai
neįpareigoja teisėjo mantiją vilkinčio asmens visur ir visada atskirti
nesutariančias puses – kad kaltinamieji negalėtų daryti įtakos
nepalankius parodymus duodantiems? Dabar teisėjo Kondratjevo sukurtos
aplinkybės primena kovinių filmų siužetus, kai į vieną kamerą
specialiai sugrūdami ir kaltinimus iškėlę, ir apkaltinti
asmenys. Kaktomuša surengiama dažniausiai ne tam, kad
paaiškėtų tikroji tiesa, o tam, kad kaltinimus
iškėlusieji kuo greičiau užsičiauptų, atsisakytų
priekaištų.
Palyginkime Kovo 11-osios akto signatarų Liudviko Narcizo Rasimo ir
Zitos Šličytės vadovaujamos Visuomeninės komisijos teiginius su
Seimo laikinosios komisijos dėl Venckienės neliečiamybės panaikinimo
pirmininko Evaldo Jurkevičiaus išvadomis. Vadovaujantis sveiku
protu, konservatoriaus Jurkevičiaus vadovaujama komisija negalėjo
priimti jokių sprendimų. Jai nebuvo pateiktas svarbiausias įrodymas
– gegužės 17 d. įvykių Klonio gatvėje filmuota vaizdo medžiaga.
Nėra filmuotos medžiagos, kas ir kaip elgėsi tą įsimintiną gegužės
rytą, nėra ir išvadų, kas kaltas, o kas – teisus. Tik
peržiūrėjus filmuotą medžiagą galima sužinoti, ar savo noru mažoji
mergaitė skubėjo pas savo biologinę motiną.
Tačiau Lietuvos parlamentarai sprendimą priėmė nesusipažinę su filmuota
medžiaga. Apmaudu dar ir dėl to, kad parlamentarai, kurie leido atimti
teisinę neliečiamybę teisėjai Venckienei, neatkreipė dėmesio į
taisyklę, kurios laikosi visos civilizuotos valstybės: ,,baudžiamosiose
bylose kiekviena abejonė traktuojama tik kaltinamojo naudai”.
Šiuo konkrečiu atveju – N. Venckienei. O juk antstolės
sprendimas tautos išrinktam Seimui nerodyti filmuotos medžiagos,
nors ir paremtas šiandien galiojančiais įstatymais, – vis
tik įtartinas. Tokiais atvejais tikriausiai reikėtų vadovautis gyvenimo
patikrinta išvada, jog kaltas dažniausiai tas, kuriam
viešumas – ne prie širdies.
Prie Venckienei palankių faktų derėtų priskirti ir Aukščiausiojo
Teismo pirmininko Gintaro Kryževičiaus viešą pareiškimą
apie ,,pūlinį”. Kryževičius taip pavadino tuomet teisėjo pareigas
dar ėjusią savo kolegę Venckienę ir tuo pačiu galimai padarė
psichologinį spaudimą visoms teisinėms institucijoms, nagrinėjančioms,
tiriančioms rezonansinę pedofilijos bylą bei Garliavos įvykius.
Sąmoningai ar netyčia išsprūdusio žodžio ,,pūlinys” dabar
nepanaikinsi, neištrinsi. Tačiau Seimas, tirdamas Venckienės
elgesį, privalėjo atsižvelgti į aplinkybę, jog ,,čia įmanoma įžvelgti
psichologinio spaudimo elementų”. Juolab kad Kryževičius
neatsiprašė. Bet mūsų parlamentarai, įskaitant ir
konservatorius, ir socialdemokratus, į tokias ,,smulkmenas”
numojo ranka.
Teisininkė dr. Šličytė Seimo konferencijų salėje yra
pareiškusi, jog toks Aukščiausiojo Teismo pirmininko
elgesys kelia kai kurių abejonių ir todėl vertas rimtesnės teisinės
analizės. Tačiau ar įmanoma įsivaizduoti atvejį: Lietuvoje už įžeidimą
ir šmeižtą teisiamųjų suole atsiduria aukšto rango
teisėjas? Lietuvoje tokie dalykai vargu ar įmanomi. Koks apylinkės ar
apygardos teisėjas pajėgtų itin objektyviai išnarplioti tokio
pobūdžio bylą? Už įžeidimą ar šmeižtą Lietuvoje baudžiami
žurnalistai, internetinių komentarų rašinėtojai, tik ne
įtakingi, aukštą rangą turintys teisėjai. Todėl teisūs tie,
kurie vis garsiau abejoja, ar Lietuva – teisinė valsty bė.
Teisiamųjų suole Lietuvoje atsidurti, pasirodo, galima net dėl
iš konteksto tendencingai ištrauktų kelių sakinių.
Birželio 26 d. Seimo tribūnoje dėstydama savuosius argumentus
neliečiamybę praradusi teisėja Venckienė sakė, kad vienas iš jai
dabar taikomų kaltinimų yra būtent dėl iš konteksto
ištrauktų kelių teiginių. Esą Generalinė prokuratūra jai
pareiškusi įtarimus dėl nepagarbių, įžeidžiančių
pareiškimų apie lietuviškuosius pareigūnus.
Teisinei valstybei turėtų rūpėti visas kontekstas, visos aplinkybės.
Bet ar Lietuva – teisinė valstybė? Todėl akivaizdūs dvigubi
reikalavimai – kas galima Jupiteriui, tas nedovanotina jaučiui.
Vieniems galima vartoti palyginimus ,,pūlinys”, kitiems toks
elgesys dovanotas nebus.