Ar dar reikalinga NATO?
ALEKSAS VITKUS
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, buvusi JAV sąjungininkė Sovietų
Sąjunga nieko nelaukdama parodė savo iki tol slėptus kėslus užvaldyti
visą pasaulį. Jos machinacijos Graikijoje, Irane, Korėjoje netrukus
privertė prezidentą Harry Truman griebtis priemonių atremti sovietų
grasinimus. Tuo laiku Europoje, nužygiavusios iki pat Elbės, grėsmingai
stovėjo šimtai Raudonosios armijos divizijų, laukdamos patogaus
laiko žygiuoti iki pat Atlanto.
Truman suprato didžiulį pavojų sunkaus karo nuvargintai Vakarų Europai
būti užimtai bolševikų, todėl jis jau 1947 m. pagal priimtą
Marshall planą pasiūlė Europai ekonominę pagalbą. Bet jau kitais metais
Stalin pabandė išvaryti amerikiečius iš Berlyno, taip
pradėdamas metus trukusią miesto blokadą. Tapo aišku, kad,
norint pasipriešinti Stalin užmačioms, Vakarų Europai neužteks
vien ekonominės pagalbos, bet prireiks ir kariniu pagrindu sudaryto
bendro fronto.
Prasidėjo Šaltasis karas. JAV iniciatyva 1949 m. balandžio 4 d.
Briuselyje susitiko šešiolika Vakarų Europos valstybių
atstovų, kurie pasirašė iki tol tarpvalstybiniuose santykiuose
dar negirdėtą sutartį, pagal kurią vienos narės užpuolimas būtų
laikomas visų sutartį pasirašiusių valstybių užpuolimu, tai yra
– narės įsipareigojo gintis kartu. Taip atsirado Šiaurės
Atlanto gynybinė organizacija, vadinama NATO. Nors tuomet visiems buvo
aišku, kad Sovietų Sąjunga buvo vienintelė reali galima NATO
priešininkė, per daugiau kaip 60 NATO gyvavimo metų ši
prielaida gerokai susilpnėjo.
Laikui bėgant, į NATO, šalia pirmųjų dvylikos (JAV, Anglija,
Belgija, Kanada, Danija, Prancūzija, Islandija, Italija, Liuksemburgas,
Olandija, Norvegija ir Portugalija), buvo priimtos ir Graikija,
Turkija, V. Vokietija ir Ispanija.
1991 m. sugriuvus Sovietų Sąjungai ir taip pasibaigus Šaltajam
karui, NATO narės turėjo keisti savo veiklos svorio centrą. Netrukus
net buvusios Varšuvos pakto valstybės Lenkija, Vengrija ir
Čekoslovakija buvo priimtos į NATO. Po didelių pastangų, prisidėjus ir
išeivijai, 2004 m. atėjo eilė ir Pabaltijo valstybėms
– Estijai, Latvijai ir Lietuvai. O kaip ribota partnerė į
NATO dar 2002 m. buvo priimta Rusija. Tad nuo ko liko gintis?
Netekus priešininkių, NATO pradėjo ieškoti, kaip
pateisinti savo egzistenciją. Visi supratome, kodėl taip ilgai –
ištisus dešimtmečius – JAV laikė ir laiko stiprias
pajėgas Vokietijoje ir kitur. Ką jos gintų ar prieš ką jos
kariautų? Atsirado atsakymas. Prasidėjo daug žmonių aukų pareikalavę,
,,taikos palaikymo ir politinio stabilumo” siekiantys NATO
bombardavimai buvusios Jugoslavijos respublikų teritorijoje.
Tokios ir panašios NATO misijos buvo tik nelabai vykęs bandymas
pateisinti buvimą organizacijos, sukurtos spręsti problemą, kuri jau
nebeegzistavo. Ar nebūtų juokinga, jei ir šiandien laikytume
raitąją Amerikos kariuomenę Dakota teritorijoje, norėdami apsaugoti
amerikiečius nuo indėnų? Teisingai buvo pasakęs prezidentas Ronald
Reagan: ,,Nėra nieko taip pastovaus, kaip ‘laikina’
valdžios programa.”
Užuot buvus priešininkėmis, JAV ir Rusijos interesai sutapo po
to, kai teroristai įvykdė kelis teroristinius veiksmus Rusijoje, o dar
vėliau įvyko didysis 9/11 antpuolis Amerikoje, kuris suteikė puikią
progą įvelti ir kitas NATO valstybes į Afganistano karą. Nors ir
nenoromis, prie to karo prisidėjo ir kitos NATO valstybės. Juk Amerika
buvo teroristų užpulta, tad ją ginti privalėjo visos NATO valstybės.
Deja, jau nuo pat karo pradžios JAV nešė didžiausią karo
naštos dalį. Net ir šiandien, jei Afganistane kariauja
apie 100,000 JAV karių, kitos didžiosios NATO valstybės, pradedant
Anglija, Vokietija, Prancūzija ir kitomis ir baigiant Lietuva, bendrai
sudėjus, sudarytų tik apie 40,000 karių, kurių dauguma yra tik
pagalbiniai daliniai, nedalyvaujantys aktyvioje kovoje.
Buvęs (ir dabartinis) JAV gynybos sekretorius Robert Gates skundžiasi,
kad europiečiai vengia ženkliai prisidėti prie kovos prieš
Talibaną. Dar tik vos prieš keletą dienų JAV Kongrese Gates
pasijuokė, jog NATO sąjungininkų (turbūt ir Lietuvos) uždavinys
treniruoti ir paruošti vietinius afganus rimtai kovai
prieš Talibaną yra tik nevykęs pokštas ar komedija.
Tuo tarpu taikių pažiūrų Nobel taikos premijos savininkas, JAV
prezidentas Obama nerausdamas Amerikos visuomenei aiškina, kad
karas Afganistane yra vedamas visos NATO grupuotės. Obama tik bando tą
prezidento George W. Bush pradėtą ,,karą” užgesinti, Afganistane
įvesti demokratiją ir krašto valdymą palikti patiems afganams.
Viltis, kad sėkmingas Osama bin Laden sunaikinimas sustabdys ,,al
Qaida” terorizmą, yra sunkiai suprantama.
NATO taisyklės reikalauja, kad kiekviena jos narė paskirtų bent 2 proc.
savo bendrojo vidaus produkto (BVP) kariniams gynybos reikalams. Tokių
yra tik penkios. JAV tam išleidžia net 5 proc. BVP. Lietuva,
teisindamasi neturtu, dar nepriartėjo nė prie 1 proc.
Paskutiniu laiku Obama aiškiai parėmė prieš Egipto ir
Tuniso diktatorius sukilusią jaunąją, gal demokratiškiau
nusiteikusią arabų kartą. Rėmė, spaudė, bet kantriai laukė, kol patys
diktatoriai, Egipto ir Tuniso valdovai – Hosni Mubarak ir Zine El
Abidine Ben Ali, patys nepasitrauks. Nesikišdama į Egipte
vykusius neramumus, Amerika išvengė nepakenkusi Izraeliui, kuris
jau seniai džiaugėsi sukalbama ir nuolaidžia Egipto vedama politika
Izraelio atžvilgiu. Kažkodėl visai kitaip išėjo su Libija. Bet
tą temą palikime kitam kartui.