Žurnalistų bauginimo metas

GINTARAS VISOCKAS

Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo teisėjos Ainoros Kornelijos Macevičienės nuosprendis ir nustebino, ir šokiravo. Lietuviškos Temidės nuosprendį, nepalankų kritišką nuomonę apie leidėją Vitą Tomkų ir jo „Respubliką” pareiškusiam Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) pirmininkui Dainiui Radzevičiui, derėtų įsidėmėti visiems. Ar tai nėra dar viena pergalė jėgų, kurios siekia mums užčiaupti burnas? Kad bijotume viešai reikšti bet kokią kritišką nuomonę. Kad nedrįstume kelti jokių versijų. Kad nebandytume lyginti faktų, skaičių. Kad niekad niekada nenorėtume domėtis viešų asmenų gyvenimais bei jų darbine veikla.

Mano supratimu, minėtos teisėjos nuosprendis atveria sąlygas dar vienam labai pavojingam reiškiniui. Jei ir aukštesniosios instancijos teismas palaikys šios teisėjos sprendimą, tai bus ženklas, jog nuo šiol mes, Lietuvos piliečiai bei Lietuvos gyventojai, neturime teisės remtis viešojoje erdvėje pasirodžiusia neigiama informacija. Jokia. Žinoma, teoriškai teisės remtis viešaisiais šaltiniais iš mūsų niekas neatėmė, bet praktiškai jos nebelieka. Nes teisė skleisti nuomones, idėjas ir mintis, tik pamanyk, nėra absoliuti. Suprask, LŽS pirmininkas, prieš skelbdamas savo kritiškąjį rašinį, neįsitikino informacijos tikslumu, teisingumu, galų gale jos nepatikrino keliais nepriklausomais šaltiniais.

Pirmiausia leiskite nusistebėti: o kada teisė skleisti nuomonę, idėjas ir mintis Lietuvoje buvo absoliuti? Lietuvoje tebegalioja vienas iš griežčiausių įstatymų, numatančių atsakomybę už šmeižtą ir įžeidimą. Omenyje turiu ne civilinę, bet būtent baudžiamąją atsakomybę. Dauguma civilizuotų, padorių, demokratinių valstybių seniai atsisakė (arba sparčiai atsisako) galimybės už ne itin tiksliai panaudotas frazes ar supainiotus faktus rašančiuosius prilyginti kriminaliniams nusikaltėliams. O Lietuva neatsisakė, ir, regis, tokios privilegijos nė neketina atsisakyti.

 Tad Lietuvoje galioja net du būdai, kaip galima bausti kritiškai rašančius žurnalistus – civilinis ir baudžiamasis kodeksai. Pasirinkimas – platus. Jei geidžia širdis, žurnalistą ar leidinį galima persekioti už garbės ir orumo įžeidimą civiline tvarka. O jei siekiama kritikos pažėrusiam žurnalistui kuo labiau pakenkti, įmanoma iškelti jam ir baudžiamąją bylą. Dar svarbu pabrėžti, jog Lietuvos įstatymai jau senokai nebekalba ir apie tai, kokio dydžio turėtų būti didžiausia bauda, skiriama tam, kuris įžeidė ar apšmeižė.

Lietuviška Temidė Tomkaus priekaištus šiuo konkrečiu atveju privalėjo, mano supratimu, nukreipti visai kita linkme – adresuoti ne Radzevičiui, o „WikiLeaks” įkūrėjui Julian Assange. Juk akivaizdu, kad pirmasis šaltinis – ne asmeninis Radzevičiaus tinklalapis. Bent iki šiol galiojo nuostata, jog atsako ne tas, kuris cituoja, o tas, kuris pirmasis parašė, paskelbė ar pareiškė. Dabar kuriamas atvejis, kai Lietuva verčiama veltis į itin pavojingus ir nežinia kur mus nuvesti galinčius ginčus, ką galima cituoti, o kuo remtis – nepatartina. Nejaugi Lietuvoje bus paskelbtas viešas ir išsamus sąrašas informacinių šaltinių, kurie, valstybės manymu, nėra itin patikimi? Vadovaujantis sveiku protu, tokio sąrašo negali būti. Bent jau civilizuotoje, demokratinėje valstybėje. Beje, išgirdus birželio 29 d. nuosprendį, taip ir liko neaišku, kas ir kada panaikino iki šiol galiojusią nuostatą, jog už informacijos patikimumą atsako būtent pirminis šaltinis?

Radzevičių palaikau dar ir dėl to, jog įpareigojimai įsitikinti informacijos tikslumu, teisingumu bei patikrinti faktus keliais nepriklausomais šaltiniais yra dažnusyk sunkiai įgyvendinama siekiamybė. Nejaugi prieš skelbdamas savo straipsnį Radzevičius iš tiesų turėjo skristi pas Assange ir reikalauti paaiškinimų, taip pat ieškoti „WikiLeaks” puslapiuose minimų diplomatų?

Kaip elgtis žurnalistui, gvildenančiam, pavyzdžiui, sudėtingas bylas, kur greičiausiai veikia slaptosios tarnybos? Net Lietuvoje tokių bylų – apstu. Tai ir Valstybės saugumo departamento (VSD) karininko Vytauto Pociūno žūtis, ir čečėnų Gatajev persekiojimas, ir „teroristės” Eglės Kusaitės neva nusikalstami ketinimai... Kaip patikrinti, kaip įsitikinti, jei nei specialiųjų tarnybų, nei generalinės prokuratūros, nei Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nariai nepateikia jokių komentarų? Vadovaujantis lietuviškos teisėtvarkos logika, jei nėra galimybės patikrinti, vadinasi, negalima ir skelbti?

Bet jei vadovausimės tokia logika, nebegalėsime apie nieką parašyti nieko kritiško. Nes kritikuojamo asmens teisė įsižeisti dabartinėje Lietuvoje – beveik absoliuti. Net viešais asmenimis pripažįstami politikai, visuomenės veikėjai, leidėjai, pareigūnai mėgaujasi beveik suabsoliutinta teise pasijusti įžeistu ar apšmeižtu.

Dabar, po teismo teisėjos Macevičienės nuosprendžio, netikiu nepalankiai susiklosčiusiomis aplinkybėmis ar atsitiktinumais. Regiu kryptingą norą įbauginti kritiškai rašančius žurnalistus, komentatorius, apžvalgininkus. Jei nebūtų noro pažaboti kritišką mintį, Lietuvoje galiotų nuostata, jog privataus kaltinimo tvarka žurnalistai bei komentatoriai baudžiami tik išskirtiniais atvejais. Mat visas civilizuotas pasaulis nuomonę viešai reiškiančių ir net klaidingus faktus pateikiančių asmenų neprilygina kriminaliniams nusikaltėliams. Civilizuotas pasaulis mano, kad klaidinantis straipsnis, tegul ir labai skaudus, nėra tapatu žmogžudystei, prievartavimui ar vagystei stambiu mastu. Meluojančius ar duomenis iškraipančius žurnalistus bei apžvalgininkus demokratinių valstybių teismai baudžia tik pagal civilinio kodekso straipsnius. Lietuva, remdamasi tokių teisėjų kaip Macevičienė praktika, žingsniuoja atgalios.