Dvi pilietybės
LINAS SIDRYS
Daug ką nustebino žinia apie liepos 8 d. Notre-Dame de Reims katedroje
įvykusį Vokietijos kanclerės Angela Merkel ir Prancūzijos prezidento
Francois Hollande susitikimą, kuriuo paminėta pusės šimtmečio
draugystė tarp Vokietijos ir Prancūzijos. Šios ypatingos
draugystės tarp šių kraštų paminėjimo tradicija gimė
prieš 50 metų, kai Charles de Gaulle ir Konrad Adenauer toje
pačioje katedroje apsilankė susitaikymo Mišiose.
Deja, dabartiniai šių kraštų vadovai patys negyvena pagal
krikščioniškus moralinius principus. Neseniai Hollande
dvi vieno vyro sugyventinės (buvusi ir dabartinė) susiginčijo
tarpusavyje, sukeldamos viešą skandalą ir visuomenės pajuoką.
Vokietijos kanclerė Merkel ilgai gyveno su išsiskyrusiu vyru,
kol pagaliau susituokė. Nuo revoliucijos laikų Prancūzija skelbia
esanti sekulari valstybė, atsiribojusi nuo
religijos. Istoriškai Vokietija, išpažįstanti
evangelikų tikėjimą, žiauriai persekiojo katalikus. Eilinį
sekmadienį dabar tik 10 proc. prancūzų ir dar mažiau vokiečių lanko
pamaldas. Tačiau, atėjus kritiškam laikui (asmeniniame ar
valstybės gyvenime), šių kraštų vadovai vyksta į katalikų
katedrą, dalyvauja Mišiose, apsilanko pas popiežių.
Liepos 6 d. Lietuva šventė Mindaugo karūnavimo dieną.
Menininkai, vaizduodami tą laiką, 1253 metus, pristato
krikščionims pažįstamą vaizdą: katalikas vyskupas deda karūną
ant valdovo galvos. Tas vyskupas turbūt buvo vokiečių vienuolis, tęsęs
Šv. Brunono, Saksonijos arkivyskupo, 1009 m. pradėtą
evangelizacijos misiją Lietuvoje. Menininkai pabrėžia, kad visi
karaliai, visi valdovai savo autoritetą gauna iš aukščiau
– iš Dievo. Su Dievu turės atsiskaityti, kaip valdė
kraštą, kaip elgėsi su žmonėmis. Tais laikais, kai karalius
priimdavo krikštą, visa tauta apsikrikštydavo.
Šiais laikais daug kas mano, kad religija turėtų būti grynai
asmeniškas reikalas, ir sako, jog, pavyzdžiui, nereikia turėti
Biblijos JAV prezidento prisaikdinimo iškilmėse. Tokie žmonės
argumentuoja, kad JAV yra tiek skirtingų religijų, jog negalima visų
patenkinti, todėl nieko nereikia viešai daryti. Įdomu, kad
Vokietijos kanclerė su tuo nesutinka. Neseniai ji prasitarė, kad
Vokietijos bandymas pataikauti visiems, ypač musulmonams, drauge
su daugiakultūrine politika Europoje neveikia. Bus įdomu stebėti, kaip
Merkel tvarkysis su susidariusia padėtimi.
Ateistinis auklėjimas ir sekuliari pasaulinė kultūra stipriai paveikė
ir lietuvius. Jie nedaug žino apie savo tikėjimą, kuris jiems
– tarsi svetimas pasaulis. Eilinis lietuvis lanko
Mišias tik per Kalėdas ir Velykas, per krikštynas ir
laidotuves. Tačiau beveik visi krikštija savo vaikus. Tai
ženklas, kad lietuviai vis dėlto sąmoningai renkasi
krikščionybę. Jie nepraktikuoja tikėjimo, nes bijo, kad
draugai jų neišjuoktų, kad neišvadintų
„davatkomis” arba „fanatikais”. Tačiau su
krikštu visi jie pasirenka dvigubą „pilietybę”:
valstybinę ir Dievo karalystės. Todėl Lietuvos vadovai turi šį
žmonių laisvą ir sąmoningą pasirinkimą gerbti bei nesielgti taip, lyg
religija neegzistuotų.
Kai Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė lankėsi Lemont,
IL, ji turėjo keletą progų atkreipti žmonių dėmesį į aukštesnį
dvasinį autoritetą. Yra daug tautinių problemų, kurias galima pradėti
spręsti tik su Dievo pagalba, vadovaujantis Jėzaus mokymu. Tačiau
lietuviai dar neturi politinių tradicijų, kurios kultūringai religiją
įvestų į visuomeninį gyvenimą. Todėl negalima Prezidentei
priekaištauti, kad malda, dvasiškiai, Pal. Jurgio
Matulaičio šventė nebuvo jos dienotvarkėje, jai lankantis
Čikagoje. Tai buvo Lietuvos diplomatinės tarnybos atsakomybė.
Štai vienas pavyzdys. Prezidentė su palydovais skubiai praėjo
pro Pal. Matulaičio koplyčios stiklinę sieną Pasaulio lietuvių
centre. Būtų buvę labai prasminga Grybauskaitei įeiti į koplyčią,
susitikti su „Tyliosios akcijos” atstovais, kurie
labai išgyveno dėl Garliavos įvykių, kartu su jais sukalbėti
maldą. Būtų įvykęs tikras susitaikymas. Deja, tai neįvyko, ir
minia, palikta už durų, dar labiau supyko.
Susitikime su lietuviškų organizacijų atstovais Prezidentė
neatkreipė dėmesio į salėje sėdinčius tris katalikų kunigus ir vieną
evangelikų kunigą. Jei būtų dalyvavęs koks nors latvių ambasadorius,
ji, be abejo, būtų viešai tai paminėjusi ir jam padėkojusi.
Kunigai ir vienuoliai yra Dievo karalystės atstovai. Jėzus sakė, kad jo
karalystė – ne šioje žemėje, bet visos valdžios yra
pavaldžios jam. Pats Jėzus laikėsi diplomatinio protokolo: kai jį
teisė, jis neatsakinėjo į Erodo klausimus, o tylėjo, užtat jis atsakė į
Piloto klausimus, nes Pilotas buvo teisėtas Romos imperijos atstovas.
Evangelijoje Jėzus diplomatiškai davė suprasti, kad Jeruzalė
ateityje bus sunaikinta, nes žydų tauta jo nepripažino.
Grybauskaitės susitikimas PLC nebuvo palydėtas malda. Matyt, Lietuvos
diplomatinė tarnyba tokios tradicijos dar neturi. Kitą rytą po įvykusio
susitikimo „The Wall Street Journal” pirmame puslapyje
mačiau nuotrauką, kurioje – visi NATO konferencijos dalyviai
Čikagoje, nulenktomis galvomis, susikaupę bendroje maldoje. Su savo
tautiečiais Lietuvos valdžios atstovė nesimeldžia, bet su pasaulio
vadovais ir kariais – malda vis dėlto reikalinga.
Linas Sidrys – Pal. Jurgio Matulaičio komiteto Čikagoje pirmininkas.