Dvi pilietybės

LINAS SIDRYS

Daug ką nustebino žinia apie liepos 8 d. Notre-Dame de Reims katedroje įvykusį Vokietijos kanclerės Angela Merkel ir Prancūzijos prezidento Francois Hollande susitikimą, kuriuo paminėta pusės šimtmečio draugystė tarp Vokietijos ir Prancūzijos. Šios ypatingos draugystės tarp šių kraštų paminėjimo tradicija gimė prieš 50 metų, kai Charles de Gaulle ir Konrad Adenauer toje pačioje katedroje apsilankė susitaikymo Mišiose.

Deja, dabartiniai šių kraštų vadovai patys negyvena pagal krikščioniškus moralinius principus. Neseniai Hollande dvi vieno vyro sugyventinės (buvusi ir dabartinė) susiginčijo tarpusavyje, sukeldamos viešą skandalą ir visuomenės pajuoką. Vokietijos kanclerė Merkel ilgai gyveno su išsiskyrusiu vyru, kol pagaliau susituokė. Nuo revoliucijos laikų Prancūzija skelbia esanti sekulari valstybė, atsiribojusi nuo religijos. Istoriškai Vokietija, išpažįstanti evangelikų tikėjimą, žiauriai persekiojo katalikus. Eilinį sekmadienį dabar tik 10 proc. prancūzų ir dar mažiau vokiečių lanko pamaldas. Tačiau, atėjus kritiškam laikui (asmeniniame ar valstybės gyvenime), šių kraštų vadovai vyksta į katalikų katedrą, dalyvauja Mišiose, apsilanko pas popiežių.

Liepos 6 d. Lietuva šventė Mindaugo karūnavimo dieną. Menininkai, vaizduodami tą laiką, 1253 metus, pristato krikščionims pažįstamą vaizdą: katalikas vyskupas deda karūną ant valdovo galvos. Tas vyskupas turbūt buvo vokiečių vienuolis, tęsęs Šv. Brunono, Saksonijos arkivyskupo, 1009 m. pradėtą evangelizacijos misiją Lietuvoje. Menininkai pabrėžia, kad visi karaliai, visi valdovai savo autoritetą gauna iš aukščiau – iš Dievo. Su Dievu turės atsiskaityti, kaip valdė kraštą, kaip elgėsi su žmonėmis. Tais laikais, kai karalius priimdavo krikštą, visa tauta apsikrikštydavo.

Šiais laikais daug kas mano, kad religija turėtų būti grynai asmeniškas reikalas, ir sako, jog, pavyzdžiui, nereikia turėti Biblijos JAV prezidento prisaikdinimo iškilmėse. Tokie žmonės argumentuoja, kad JAV yra tiek skirtingų religijų, jog negalima visų patenkinti, todėl nieko nereikia viešai daryti. Įdomu, kad Vokietijos kanclerė su tuo nesutinka. Neseniai ji prasitarė, kad Vokietijos bandymas pataikauti visiems, ypač musulmonams, drauge su daugiakultūrine politika Europoje neveikia. Bus įdomu stebėti, kaip Merkel tvarkysis su susidariusia padėtimi.

Ateistinis auklėjimas ir sekuliari pasaulinė kultūra stipriai paveikė ir lietuvius. Jie nedaug žino apie savo tikėjimą, kuris jiems – tarsi svetimas pasaulis. Eilinis lietuvis lanko Mišias tik per Kalėdas ir Velykas, per krikštynas ir laidotuves. Tačiau beveik visi krikštija savo vaikus. Tai ženklas, kad lietuviai vis dėlto sąmoningai renkasi krikščionybę. Jie nepraktikuoja tikėjimo, nes bijo, kad draugai jų neišjuoktų, kad neišvadintų „davatkomis” arba „fanatikais”. Tačiau su krikštu visi jie pasirenka dvigubą „pilietybę”: valstybinę ir Dievo karalystės. Todėl Lietuvos vadovai turi šį žmonių laisvą ir sąmoningą pasirinkimą gerbti bei nesielgti taip, lyg religija neegzistuotų.  

Kai Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė lankėsi Lemont, IL, ji turėjo keletą progų atkreipti žmonių dėmesį į aukštesnį dvasinį autoritetą. Yra daug tautinių problemų, kurias galima pradėti spręsti tik su Dievo pagalba, vadovaujantis Jėzaus mokymu. Tačiau lietuviai dar neturi politinių tradicijų, kurios kultūringai religiją įvestų į visuomeninį gyvenimą. Todėl negalima Prezidentei priekaištauti, kad malda, dvasiškiai, Pal. Jurgio Matulaičio šventė nebuvo jos dienotvarkėje, jai lankantis Čikagoje. Tai buvo Lietuvos diplomatinės tarnybos atsakomybė.

Štai vienas pavyzdys. Prezidentė su palydovais skubiai praėjo pro Pal. Matulaičio koplyčios stiklinę sieną Pasaulio lietuvių centre. Būtų buvę labai prasminga Grybauskaitei įeiti į koplyčią, susitikti su „Tyliosios akcijos” atstovais, kurie labai išgyveno dėl Garliavos įvykių, kartu su jais sukalbėti maldą. Būtų įvykęs tikras susitaikymas. Deja, tai neįvyko, ir minia, palikta už durų, dar labiau supyko.  

Susitikime su lietuviškų organizacijų atstovais Prezidentė neatkreipė dėmesio į salėje sėdinčius tris katalikų kunigus ir vieną evangelikų kunigą. Jei būtų dalyvavęs koks nors latvių ambasadorius, ji, be abejo, būtų viešai tai paminėjusi ir jam padėkojusi.

Kunigai ir vienuoliai yra Dievo karalystės atstovai. Jėzus sakė, kad jo karalystė – ne šioje žemėje, bet visos valdžios yra pavaldžios jam. Pats Jėzus laikėsi diplomatinio protokolo: kai jį teisė, jis neatsakinėjo į Erodo klausimus, o tylėjo, užtat jis atsakė į Piloto klausimus, nes Pilotas buvo teisėtas Romos imperijos atstovas. Evangelijoje Jėzus diplomatiškai davė suprasti, kad Jeruzalė ateityje bus sunaikinta, nes žydų tauta jo nepripažino.

Grybauskaitės susitikimas PLC nebuvo palydėtas malda. Matyt, Lietuvos diplomatinė tarnyba tokios tradicijos dar neturi. Kitą rytą po įvykusio susitikimo „The Wall Street Journal” pirmame puslapyje mačiau nuotrauką, kurioje – visi NATO konferencijos dalyviai Čikagoje, nulenktomis galvomis, susikaupę bendroje maldoje. Su savo tautiečiais Lietuvos valdžios atstovė nesimeldžia, bet su pasaulio vadovais ir kariais – malda vis dėlto reikalinga.

Linas Sidrys – Pal. Jurgio Matulaičio komiteto Čikagoje pirmininkas.