Ar vien tik neigiamos pusės?

ALGIS VAŠKEVIČIUS

Apie emigraciją Lietuvoje dabar kalbama daug ir įvairiose auditorijose. Vieni kalbėtojai muša pavojaus varpais, sakydami, jog išvažiuoja geriausi specialistai, Lietuva netenka intelektualaus potencialo, kiti tvirtina visiškai priešingai – išvyksta žemos kvalifikacijos, taip pat kriminalinę praeitį turintys asmenys. Matyt, tiesa glūdi kažkur tarp šių dviejų priešingų nuomonių. Be to, visiškai neaišku, kiek žmonių per pastaruosius du dešimtmečius paliko Lietuvą, kiek buvo tokių, kurie išvykę jau sugrįžo nuolatiniam gyvenimui atgal į Tėvynę.

Apie šias problemas Marijampolėje buvo susirinkę pasikalbėti labai įdomūs pašnekovai – verslininku ir politiku pristatytas buvęs prezidento Valdo Adamkaus patarėjas Raimundas Mieželis, taip pat kunigas pranciškonas Astijus Kungys, Lietuvoje gerai žinomas brolio Astijaus vardu. Kartu atvyko ir dramaturgas, rašytojas Marius Ivaškevičius, kurio naujausias spektaklis „Išvarymas” apie lietuvių emigrantų gyvenimą Londone susilaukė daugybės įvairių vertinimų ir laikomas vienu įdomiausių teatro reiškinių pastaruoju metu. Dar viena pašnekovė – Ieva Davydenko, Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos atstovybės Lietuvoje vadovė.

Pirmą kartą savo gyvenime į Sūduvos sostinę atvykęs Mieželis, daug metų gyvenęs ir dirbęs Pietų bei Šiaurės Amerikoje – Kolumbijoje, Venesueloje, Argentinoje, JAV, 1997 metais savo bičiulio Valdo Adamkaus pakviestas sugrįžo į Lietuvą ir 1998– 2003 metais dirbo tuomečio prezidento Adamkaus patarėju bei turėjo daug įtakos įvairiems sprendimams. Šiandien, prisimindamas tą laiką, kai apsisprendė ir grįžo į Lietuvą, kurią su tėvais buvo palikęs 1944 metais, jis sakosi patyręs nemažą šoką.

„Per tiek metų svetur jau buvau pripratęs prie kitokio gyvenimo, kitokių žmonių tarpusavio santykių. Man Lietuva visada buvo svarbi, mano vaikai kalba lietuviškai, nors rašyti šia kalba jiems per sunku. Kai po tiek metų čia grįžti, tai vėl jautiesi tarsi iš naujo emigravęs iš tos aplinkos, kurioje prabėgo tiek metų. Išeivijoje lietuviai greitai prisitaiko ir daugeliui iš jų ten tikrai nėra blogai. Ir tas gyvenimas ten tikrai nėra toks sunkus, kaip kartais bandoma sakyti. Aš manau, kad bent dalis lietuvių emigrantų ateityje grįš į Lietuvą, nors sutinku, kad iš mūsų vadinamųjų ‘dipukų’ sugrįžo tikrai nedaug’’, – sakė Mieželis.

Jo nuomone, sugrįžtančiųjų būtų daugiau, jei Lietuvoje gyvenimas būtų geriau sutvarkytas. Su šia nuomone sutiko ir kiti kalbėjusieji. Suomijoje šiuo metu meninį filmą statantis Ivaškevičius sakė, jog lieka vis mažiau kliūčių ir kompleksų dėl to, kad esi rytų europietis, o anksčiau jų būta gerokai daugiau. Tačiau jo nuomonė dėl sugrįžtančių atgal nėra tokia optimistinė:

„Kai buvau Londone, man filmui reikėjo 6–7 metų berniuko, kuris kalbėtų lietuviškai ir angliškai. Lietuvos ambasados Londone darbuotojai padėjo ieškoti tokių vaikų, bet kai su jais pakalbėjau, visi sakė, kad yra britai, o jų mama ir tėtis – lietuviai. Vaikai net kalbėjo to Londono rajono, kuriame gyvena, dialektu, o jų lietuvių kalba buvo labai prasta. Ten lietuviams nėra lengva, daugelis dirba prastus darbus, bet juos ten laiko kitoks tos valstybės požiūris į žmogų, nes socialiniu požiūriu Didžioji Britanija tikrai sudaro geras sąlygas žmonėms. Kai paklausi, kodėl negrįžta į Lietuvą, jie sako, kad čia grįžę nesijaučia socialiai saugūs. Dar tie 30–40 metų lietuviai Londone man sakė, kad gal po 30 metų grįš į tėvynę, kur nors prie ežero nusipirks namuką ir gyvens. Tad valstybės vyrų užduotis turėtų būti ne bandyti tuos žmones sugrąžinti į Lietuvą, bet taip sutvarkyti gyvenimą Lietuvoje, kad jiems norėtųsi čia grįžti ir ramiai bei saugiai gyventi.’’

Daug su emigrantais bendraujantis ir juos nuolat lankantis brolis Astijus neslėpė, kad jo artimieji taip pat gyvena ne Lietuvoje – vienas jo brolis gyvena Anglijoje, kitas – Amerikoje, New York, o sesuo įsikūrusi Florida valstijoje. „Jie ten bando sukurti ir turėti savo Lietuvą, ieškodami lietuviško maisto ir gėrimų, žiūrėdami lietuviškas laidas ir bendraudami tarpusavyje. Ateina laikas, vaikai paauga, kai jiems 6–7 metai, reikia eiti į mokyklą, gal galvoja, kad galėtų mokytis Lietuvoje, bet štai sako – na, gal parduosiu tą namelį Florida valstijoje už 300,000 dolerių, o ką už tiek nupirksiu Lietuvoje?’’, – pasakojo brolis Astijus.

Jis pabrėžė, kad Dievas sukūrė žmogų laisvą, kuris gali rinktis gyventi ten, kur nori. Lietuviai visais laikais daug keliavo po pasaulį, gyveno įvairiose šalyse, ir dabar esanti padėtis nėra kažkuo išskirtinė. Vienuolis priminė, jog antroji emigrantų banga JAV būrėsi prie bažnyčių, parapijų, jiems labai svarbios buvo kultūrinės vertybės, šokių ar dainų būreliai, o dabar atvykstantiems trečiabangiams tai jau neįdomu, ir, sakysime, Airijoje vienintelė jų susibūrimo vieta – vietos alaus baras.

Brolis Astijus sakė, kad vyresnės kartos žmonėms, daug metų gyvenusiems svetur ir pripratusiems prie to gyvenimo, grįžti į Lietuvą yra labai sunku. Jis pateikė pavyzdį, jog iš 50 emigracijoje gyvenančių lietuvių brolių pranciškonų, kurių nesaisto šeimyniniai įsipareigojimai, jie neturi vaikų, vos vienas grįžo į Lietuvą ir po trejų metų čia mirė, o kiti negrįžta net numirti – jų palaikai bus parvežti į tėvynę po mirties. „Kai paklausiu, broli, kodėl nevažiuoji, atsako, kad čia pripratau, čia mano daktaras pažįstamas, mano draudimas, o ten – nežinia. Tegul tik kauleliai grįžta namo, ir mes juos tikrai parvešime’’, – sakė brolis Astijus.

Kelerius metus Londone gyvenusi ir mokiusis Ieva Davydenko šiuo metu kartu su bendraminčiais Lietuvoje rengia Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimą, kuriame tikisi kelių tūkstančių dalyvių iš įvairių pasaulio šalių. Ji Lietuvos žiniasklaidoje yra paskelbusi straipsnių, kuriuose rašė, jog emigracija nėra baubas, ir joje galima įžvelgti ne vieną gerą pusę. „Aš išvažiavau į Londoną mokytis, nors mano tėvai tokiam sprendimui nepritarė ir siūlė siekti mokslo Lietuvoje. Tie treji metai Londone man labai daug davė. Mes manome žiną, kodėl lietuviai emigruoja, bet iš tiesų tos priežastys yra įvairios, ne vien ekonominės, kaip dažnai teigiama. Juk išvažiuojama ir siekti mokslo aukštumų, taip pat daryti karjerą – jei žmogus daugiau pasiekia, susitvarko savo gyvenimą, ar tai yra blogai? Išvažiavę svetur žmonės pamato kitokio gyvenimo galimybę, pamato įvairovę visomis prasmėmis, ir tai yra gerai’’, – sakė Davydenko.

Ieva tyrinėjo, kaip emigrantas yra vaizduojamas Lietuvos žiniasklaidoje. Daugelis žino, kad apie mūsų tautiečius kitose šalyse parašoma, kai jie ten įvykdo kokį baisų kriminalinį nusikaltimą. Jos tyrimas parodė, kad emigraciją žmonės iš esmės vertina teigiamai, tačiau yra įsitikinę, kad šiuo metu Lietuvos visuomenėje vyrauja neigiamas požiūris į emigravusiuosius. Pasak žurnalistų, žiniasklaida, nors ir daro didelę įtaką žmonių nuomonei apie įvairius socialinius reiškinius, nėra esminis veiksnys, kuriuo remdamiesi žmonės susikuria nuomonę apie emigraciją ir emigrantus. Taip pat žurnalistai stengiasi parodyti kuo platesnį, įvairesnį su emigracija susijusį vaizdą.

Pradėti tokį tyrimą studentę paskatino nuolatiniai straipsniai Lietuvos žiniasklaidoje apie ką nors nužudžiusius, pavogusius ar kitaip svetur nusikaltusius mūsų šalies emigrantus. Ji pastebėjo, kad piliečiai, šiandien vertindami emigraciją ir pačius emigrantus, dažnai atsižvelgia į kitus ne ką mažiau jiems svarbius dalykus: net 69 proc. apklaustųjų Lietuvos lietuvių emigraciją vertina remdamiesi asmeniniais ryšiais. Juolab žiniasklaidoje pateikti pranešimai, nors ir neigiami, ne visada įtikina skaitytojus, nes tik 16 proc. jos atliktos apklausos dalyvių teigė pasitikintys žiniasklaidos teikiama informacija apie emigraciją ir emigrantus.

Pašnekovė įsitikinusi, jog tam, kad emigracijos „problemą” galėtume paversti emigracijos „privalumais’’, turime turėti tokį aiškiai išreikštą vieningą požiūrį: pats emigracijos procesas nėra neigiamas reiškinys ir, nepaisant iškylančių sunkumų, galime jį paversti galimybe visai Lietuvai. Tačiau tokia nuomonė turi ir daug prieštaraujančių – Lietuvos ekonomistai pastaruoju metu teigia, kad jei ir toliau emigracija nemažės, po kelerių metų jos padariniai skaudžiai atsilieps šalies ekonomikai.