Ar vien tik neigiamos pusės?
ALGIS VAŠKEVIČIUS
Apie emigraciją Lietuvoje dabar kalbama daug ir įvairiose auditorijose.
Vieni kalbėtojai muša pavojaus varpais, sakydami, jog
išvažiuoja geriausi specialistai, Lietuva netenka intelektualaus
potencialo, kiti tvirtina visiškai priešingai –
išvyksta žemos kvalifikacijos, taip pat kriminalinę praeitį
turintys asmenys. Matyt, tiesa glūdi kažkur tarp šių dviejų
priešingų nuomonių. Be to, visiškai neaišku, kiek
žmonių per pastaruosius du dešimtmečius paliko Lietuvą, kiek
buvo tokių, kurie išvykę jau sugrįžo nuolatiniam gyvenimui atgal
į Tėvynę.
Apie šias problemas Marijampolėje buvo susirinkę pasikalbėti
labai įdomūs pašnekovai – verslininku ir politiku
pristatytas buvęs prezidento Valdo Adamkaus patarėjas Raimundas
Mieželis, taip pat kunigas pranciškonas Astijus Kungys,
Lietuvoje gerai žinomas brolio Astijaus vardu. Kartu atvyko ir
dramaturgas, rašytojas Marius Ivaškevičius, kurio
naujausias spektaklis „Išvarymas” apie lietuvių
emigrantų gyvenimą Londone susilaukė daugybės įvairių vertinimų ir
laikomas vienu įdomiausių teatro reiškinių pastaruoju metu. Dar
viena pašnekovė – Ieva Davydenko, Pasaulio lietuvių
jaunimo sąjungos atstovybės Lietuvoje vadovė.
Pirmą kartą savo gyvenime į Sūduvos sostinę atvykęs Mieželis, daug metų
gyvenęs ir dirbęs Pietų bei Šiaurės Amerikoje –
Kolumbijoje, Venesueloje, Argentinoje, JAV, 1997 metais savo bičiulio
Valdo Adamkaus pakviestas sugrįžo į Lietuvą ir 1998– 2003 metais
dirbo tuomečio prezidento Adamkaus patarėju bei turėjo daug įtakos
įvairiems sprendimams. Šiandien, prisimindamas tą laiką, kai
apsisprendė ir grįžo į Lietuvą, kurią su tėvais buvo palikęs 1944
metais, jis sakosi patyręs nemažą šoką.
„Per tiek metų svetur jau buvau pripratęs prie kitokio gyvenimo,
kitokių žmonių tarpusavio santykių. Man Lietuva visada buvo svarbi,
mano vaikai kalba lietuviškai, nors rašyti šia
kalba jiems per sunku. Kai po tiek metų čia grįžti, tai vėl jautiesi
tarsi iš naujo emigravęs iš tos aplinkos, kurioje prabėgo
tiek metų. Išeivijoje lietuviai greitai prisitaiko ir daugeliui
iš jų ten tikrai nėra blogai. Ir tas gyvenimas ten tikrai nėra
toks sunkus, kaip kartais bandoma sakyti. Aš manau, kad bent
dalis lietuvių emigrantų ateityje grįš į Lietuvą, nors sutinku,
kad iš mūsų vadinamųjų ‘dipukų’ sugrįžo tikrai
nedaug’’, – sakė Mieželis.
Jo nuomone, sugrįžtančiųjų būtų daugiau, jei Lietuvoje gyvenimas būtų
geriau sutvarkytas. Su šia nuomone sutiko ir kiti kalbėjusieji.
Suomijoje šiuo metu meninį filmą statantis Ivaškevičius
sakė, jog lieka vis mažiau kliūčių ir kompleksų dėl to, kad esi rytų
europietis, o anksčiau jų būta gerokai daugiau. Tačiau jo nuomonė dėl
sugrįžtančių atgal nėra tokia optimistinė:
„Kai buvau Londone, man filmui reikėjo 6–7 metų berniuko,
kuris kalbėtų lietuviškai ir angliškai. Lietuvos
ambasados Londone darbuotojai padėjo ieškoti tokių vaikų, bet
kai su jais pakalbėjau, visi sakė, kad yra britai, o jų mama ir tėtis
– lietuviai. Vaikai net kalbėjo to Londono rajono, kuriame
gyvena, dialektu, o jų lietuvių kalba buvo labai prasta. Ten lietuviams
nėra lengva, daugelis dirba prastus darbus, bet juos ten laiko kitoks
tos valstybės požiūris į žmogų, nes socialiniu požiūriu Didžioji
Britanija tikrai sudaro geras sąlygas žmonėms. Kai paklausi, kodėl
negrįžta į Lietuvą, jie sako, kad čia grįžę nesijaučia socialiai
saugūs. Dar tie 30–40 metų lietuviai Londone man sakė, kad gal po
30 metų grįš į tėvynę, kur nors prie ežero nusipirks namuką ir
gyvens. Tad valstybės vyrų užduotis turėtų būti ne bandyti tuos žmones
sugrąžinti į Lietuvą, bet taip sutvarkyti gyvenimą Lietuvoje, kad jiems
norėtųsi čia grįžti ir ramiai bei saugiai gyventi.’’
Daug su emigrantais bendraujantis ir juos nuolat lankantis brolis
Astijus neslėpė, kad jo artimieji taip pat gyvena ne Lietuvoje –
vienas jo brolis gyvena Anglijoje, kitas – Amerikoje, New York, o
sesuo įsikūrusi Florida valstijoje. „Jie ten bando sukurti ir
turėti savo Lietuvą, ieškodami lietuviško maisto ir
gėrimų, žiūrėdami lietuviškas laidas ir bendraudami tarpusavyje.
Ateina laikas, vaikai paauga, kai jiems 6–7 metai, reikia eiti į
mokyklą, gal galvoja, kad galėtų mokytis Lietuvoje, bet štai
sako – na, gal parduosiu tą namelį Florida valstijoje už 300,000
dolerių, o ką už tiek nupirksiu Lietuvoje?’’, –
pasakojo brolis Astijus.
Jis pabrėžė, kad Dievas sukūrė žmogų laisvą, kuris gali rinktis gyventi
ten, kur nori. Lietuviai visais laikais daug keliavo po pasaulį, gyveno
įvairiose šalyse, ir dabar esanti padėtis nėra kažkuo
išskirtinė. Vienuolis priminė, jog antroji emigrantų banga JAV
būrėsi prie bažnyčių, parapijų, jiems labai svarbios buvo kultūrinės
vertybės, šokių ar dainų būreliai, o dabar atvykstantiems
trečiabangiams tai jau neįdomu, ir, sakysime, Airijoje vienintelė jų
susibūrimo vieta – vietos alaus baras.
Brolis Astijus sakė, kad vyresnės kartos žmonėms, daug metų gyvenusiems
svetur ir pripratusiems prie to gyvenimo, grįžti į Lietuvą yra labai
sunku. Jis pateikė pavyzdį, jog iš 50 emigracijoje gyvenančių
lietuvių brolių pranciškonų, kurių nesaisto šeimyniniai
įsipareigojimai, jie neturi vaikų, vos vienas grįžo į Lietuvą ir po
trejų metų čia mirė, o kiti negrįžta net numirti – jų palaikai
bus parvežti į tėvynę po mirties. „Kai paklausiu, broli, kodėl
nevažiuoji, atsako, kad čia pripratau, čia mano daktaras pažįstamas,
mano draudimas, o ten – nežinia. Tegul tik kauleliai grįžta namo,
ir mes juos tikrai parvešime’’, – sakė brolis
Astijus.
Kelerius metus Londone gyvenusi ir mokiusis Ieva Davydenko šiuo
metu kartu su bendraminčiais Lietuvoje rengia Pasaulio lietuvių jaunimo
susitikimą, kuriame tikisi kelių tūkstančių dalyvių iš įvairių
pasaulio šalių. Ji Lietuvos žiniasklaidoje yra paskelbusi
straipsnių, kuriuose rašė, jog emigracija nėra baubas, ir joje
galima įžvelgti ne vieną gerą pusę. „Aš išvažiavau
į Londoną mokytis, nors mano tėvai tokiam sprendimui nepritarė ir siūlė
siekti mokslo Lietuvoje. Tie treji metai Londone man labai daug davė.
Mes manome žiną, kodėl lietuviai emigruoja, bet iš tiesų tos
priežastys yra įvairios, ne vien ekonominės, kaip dažnai teigiama. Juk
išvažiuojama ir siekti mokslo aukštumų, taip pat daryti
karjerą – jei žmogus daugiau pasiekia, susitvarko savo gyvenimą,
ar tai yra blogai? Išvažiavę svetur žmonės pamato kitokio
gyvenimo galimybę, pamato įvairovę visomis prasmėmis, ir tai yra
gerai’’, – sakė Davydenko.
Ieva tyrinėjo, kaip emigrantas yra vaizduojamas Lietuvos
žiniasklaidoje. Daugelis žino, kad apie mūsų tautiečius kitose
šalyse parašoma, kai jie ten įvykdo kokį baisų
kriminalinį nusikaltimą. Jos tyrimas parodė, kad emigraciją žmonės
iš esmės vertina teigiamai, tačiau yra įsitikinę, kad
šiuo metu Lietuvos visuomenėje vyrauja neigiamas požiūris į
emigravusiuosius. Pasak žurnalistų, žiniasklaida, nors ir daro didelę
įtaką žmonių nuomonei apie įvairius socialinius reiškinius, nėra
esminis veiksnys, kuriuo remdamiesi žmonės susikuria nuomonę apie
emigraciją ir emigrantus. Taip pat žurnalistai stengiasi parodyti kuo
platesnį, įvairesnį su emigracija susijusį vaizdą.
Pradėti tokį tyrimą studentę paskatino nuolatiniai straipsniai Lietuvos
žiniasklaidoje apie ką nors nužudžiusius, pavogusius ar kitaip svetur
nusikaltusius mūsų šalies emigrantus. Ji pastebėjo, kad
piliečiai, šiandien vertindami emigraciją ir pačius emigrantus,
dažnai atsižvelgia į kitus ne ką mažiau jiems svarbius dalykus: net 69
proc. apklaustųjų Lietuvos lietuvių emigraciją vertina remdamiesi
asmeniniais ryšiais. Juolab žiniasklaidoje pateikti
pranešimai, nors ir neigiami, ne visada įtikina skaitytojus, nes
tik 16 proc. jos atliktos apklausos dalyvių teigė pasitikintys
žiniasklaidos teikiama informacija apie emigraciją ir emigrantus.
Pašnekovė įsitikinusi, jog tam, kad emigracijos
„problemą” galėtume paversti emigracijos
„privalumais’’, turime turėti tokį aiškiai
išreikštą vieningą požiūrį: pats emigracijos procesas
nėra neigiamas reiškinys ir, nepaisant iškylančių
sunkumų, galime jį paversti galimybe visai Lietuvai. Tačiau tokia
nuomonė turi ir daug prieštaraujančių – Lietuvos
ekonomistai pastaruoju metu teigia, kad jei ir toliau emigracija
nemažės, po kelerių metų jos padariniai skaudžiai atsilieps
šalies ekonomikai.