Prie Austrijos ambasados Vilniuje surengtas piketas dėl M. Golovatov paleidimo. ELTA nuotr.
Kodėl Austrija neatidavė Lietuvai KGB pulkininko
M. Golovatov?
GINTARAS VISOCKAS
Pirmiausia norėčiau prisiminti keletą esminių teiginių iš
Lietuvos Generalinės prokuratūros pranešimų. Lietuvos
Generalinėje prokuratūroje gauta informacija, kad liepos 14 d.
Austrijoje, Vienos oro uoste, pagal LR Generalinės prokuratūros
išduotą Europos suėmimo įsaką buvo sulaikytas Rusijos
Federacijos pilietis Michail Golovatov. Jis įtariamas nusikalstamų
veiklų, numatytų LR baudžiamojo kodekso 100 str. (Tarptautinės teisės
draudžiamas elgesys su žmonėmis), padarymu 1991 m. sausio įvykių
byloje. Apie minėto asmens sulaikymą ir prašymą Austrijos
institucijoms buvo greitai pateikta informacija apie tai, koks buvo M.
Golovatov vaidmuo jam inkriminuojamoje veikoje. Generalinė prokuratūra
Austrijos institucijoms perdavė ir papildomos informacijos apie M.
Golovatov inkriminuojamas nusikalstamas veikas ir patvirtinimą, kad
pateiks visą reikiamą informaciją, kuri būtina sprendžiant M. Golovatov
perdavimo klausimą Lietuvos pusei.
Deja, liepos 16 d. iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro
tarptautinių ryšių valdybos gauta žinia, kad Austrijos policijos
nacionalinis Šengeno padalinys nepratęsė suėmimo M. Golovatov.
Nepratęsė dėl duomenų stokos. Tai reiškia, kad įtariamasis buvo
sulaikytas mažiau nei parai, nors pagal Austrijos Respublikos įstatymus
laikino sulaikymo terminas yra 48 valandos. Tokį Austrijos elgesį
Lietuva vertina kaip grubų Europos Sąjungos teisės aktų pažeidimą.
Austrijos teisėsaugos akibrokštas – nemalonus Lietuvai.
Belieka tik svarstyti, kodėl Austrija paleido atsargos KGB pulkininką
M. Golovatov, ir jis saugiai parskrido į Maskvą. Vienas iš
spėjimų – oficialioji Viena išsigando Maskvos spaudimo.
Austrija greičiausiai nepanoro vardan Lietuvos interesų pyktis su
Rusija. Juk šiaip ar taip M. Golovatov – Rusijos pilietis,
ir Rusija jį būtų gynusi. Ypač tokio aukšto laipsnio slaptųjų
tarnybų karininką. Jei šis spėjimas teisingas, vadinasi,
teisingas ir Lietuvos užsienio reikalų ministro Audroniaus Ažubalio
komentaras, kur jis išsakė viltį, jog ,,Austrija, kaip ir kitos
ES partnerės, jautrius ir svarbius klausimus sprendžia
preciziškai laikydamasi tarptautinių teisės normų”.
Gražūs, prasmingi žodžiai. Juk Austrija pažeidė patį svarbiausią ES
principą – vienybės principą: ,,vienas – už visus, visi
– už vieną.” Tačiau čia galimas ir kitas spėjimas, Lietuvos
pusei labai nemalonus, bylojantis apie tai, kad lietuviškoji
Temidė galbūt neturi surinkusi įtikinamų įrodymų, leidžiančių suimti M.
Golovatov.
Štai kaip apie šį skandalą rašo kai kurie
rusiški internetiniai leidiniai. ,,Buvęs specialiosios
paskirties dalinio vadas, KGB atsargos pulkininkas Michail Golovatov
grįžo į Maskvą netrukus po to, kai jį liepos 15ąją Lietuvos
prašymu buvo sulaikę Austrijos teisėsaugos pareigūnai. (...)
Pats M. Golovatov pabrėžė, esą ‘Austrija puikiai supranta, kas
tada įvyko Vilniuje, todėl jam nebuvo sunku sugrįžti į Maskvą. Jį
Austrijos teisėsauga labai greitai paleido.’” Kalbėdamas su
Rusijos žiniasklaidos atstovais M. Golovatov apgailestavo, kad Lietuva
vis dar bando patraukti baudžiamojon atsakomybėn už 20 metų senumo
įvykius tuos, kurie nėra susiję su anomis tragedijomis. Ir dėl to, anot
M. Golovatov, tenka tik apgailestauti.
Žinoma, būtų kvaila aklai tikėti kiekvienu buvusio kagėbisto
apgailestavimu. Bet ar juose nėra nė kruopelės tiesos? Mano manymu,
demokratinių valstybių teisėsauga seniai negali pasitikėti Lietuvos
teisėsaugos principingumu ir padorumu, nes lietuviškoji Temidė
jau ne sykį suklupo. Todėl Austrijos sprendimą neperduoti mums M.
Golovatov derėtų vertinti būtent tų suklupimų rėmuose.
Lietuvos teisėsauga užsispyrusi kurpė kriminalinę bylą čečėnų Gatajev
šeimai – Hadižat ir Malik Gatajev, Lietuvoje įkūrusiems
čečėnų našlaičių globos namus. Lietuvos VSD ir Lietuvos
prokuratūros atstovai žiūrėjo į šiuos čečėnus itin nepalankiai,
nors kaltinimai buvo absurdiški. Čečėnus teisė už tai, kad
griežčiau subarė vieną savo augintinę, nenorėjusią klausyti ją
įvaikinusių tėvų. Nenuostabu, kad Suomijos teisėsaugai pasirodė
įtartini Lietuvos slaptųjų tarnybų kaltinimai, labiau panašūs į
provokaciją nei į pagrįstus kaltimus. Ir Suomija suteikė Gatajev
laikiną prieglobstį – nusprendė negrąžinti Lietuvai. Oficialusis
Helsinkis įtaria, kad lietuviai Gatajev persekiojo nepagrįstai.
Greičiausiai suomiai Gatajev suteiks net politinį prieglobstį. Kas tai,
jei ne spjūvis Lietuvos teisėsaugai? Nepagrįstas spjūvis?
Kitas iškalbingas pavyzdys. Lietuvoje į kalėjimą ilgiems metams
norėta pasodinti privačios saugos tarnybos darbuotoją Šarūną
Paberalių. Vaikinas kaltintas neva už kriminalinius nusikaltimus.
Šiandien jis – JAV. Bet JAV teisėsauga neatiduoda jo mums.
Amerikos teisėjai mano, jog lietuviškoji Temidė buvusį Viktor
Uspaskich asmens sargybinį persekiojo nepagrįstai. Amerika greičiausiai
Š. Paberaliui suteiks politinį prieglobstį. Kitaip tariant,
amerikiečiai saugoja lietuvį vaikiną nuo nepagrįstų Lietuvos
teisėsaugos persekiojimų. Antausis? Be abejo. Tačiau leiskite
paklausti, kas kaltas?
Prie keistųjų Lietuvos Temidės sprendimų derėtų priskirti ir terorizmu
kaltinamos Eglės Kusaitės bylą. Jokių konkrečių įrodymų, jog ši
klaipėdietė tikrai susiruošė į Maskvą sprogdintis, mūsų
teisėsauga neturi. Tačiau ji vis tiek Lietuvos teisėsaugos laikoma
aršia teroriste. Taigi neatmestina, jog ir E. Kusaitės byla
atsidurs Strasbūre. Lietuva greičiausiai ir vėl bus linčiuojama kaip
valstybė, be pagrindo persekiojanti savo piliečius ar teisę nuolat
gyventi Lietuvoje turinčius asmenis.
Nereikia apsimesti naiviais ir vaizduoti labai įsižeidusių. Vakarai
puikiai žino apie keistuosius lietuviškosios Temidės žingsnius.
Todėl šiame kontekste Austrijos sprendimas neatiduoti Lietuvos
Temidei buvusio ,,Alfa” grupės vado – logiškas.
Lietuvos prokuratūra iki užkimimo gali šaukti, esą padarė viską
tiksliai ir laiku. Tačiau Lietuvos užsienio reikalų ministras vis dėlto
neturėtų skubėti svaidytis notomis ir aštriais
pareiškimais.
Be abejo, europarlamentaras prof. Vytautas Landsbergis teisus, kai
įtaria, jog Austrija šį kartą pakluso Rusijos spaudimui,
greičiau nei per 48 val. Maskvai atiduodama įtariamąjį KGB pulkininką.
Jei Lietuva būtų Austrijos paprašiusi atiduoti jai Latvijos ar
Estijos pilietį, oficialiosios Vienos sprendimas mūsų generalinei
prokuratūrai greičiausiai būtų palankesnis. Tačiau prieš
kaltindami Austriją pataikavus Rusijai, pirmiausiai turėtume apsikuopti
savo kieme.
Belieka iš nuostabos gūžčioti pečiais: mums, lietuviams, galima
atsižvelgti į Rusijos prašymus ir reikalavimus bei elgtis
neprincipingai, o štai Austrijai – ne. Jei Lietuvos
teisėsauga būtų pirmiausia tiesos ieškojusi Gatajev, Paberaliaus
ir Kusaitės bylose, galbūt ir Austrijos teisėsauga neskubėtų Maskvai
perduoti KGB pulkininko. Dabar, matydami, pagal kokius principus
žaidžia lietuviai, nenuostabu, kad ir austrai galbūt numojo ranka.
Gintaras Visockas – Lietuvos žurnalistas, interneto tinklalapio Slaptai.lt steigėjas.