Prezidento Obama avantiūra Libijoje

ALEKSAS VITKUS

Kai neseniai ,,Drauge” nagrinėjau, ar dar yra reikalinga NATO organizacija, straipsnį baigiau paminėdamas, jog NATO veikia ir toliau, šį kartą Libijoje. Kitaip nei Egipte ir Tunise, kur buvo apsieita be bombardavimų, visai kitaip išėjo su Libija. Ten, prasidėjus sukilimui prieš diktatorių Moammar Gaddafi, spaudžiant Amerikai, Jungtinių Tautų Saugumo taryba pareikalavo, kad Gaddafi atitrauktų savo karinius dalinius iš sukilėlių užimtų teritorijų. Jau po kelių dienų prasidėjo Libijos bombardavimas NATO vardu, nors, kaip ir visuomet, didžiąją dalį bombardavimo atlieka JAV bepilotiniai lėktuvai. Toks grubus Libijos suverenumo pažeidimas sulaukė atitinkamo Gaddafi atkirčio – jis ne be pagrindo puolikus apkaltino grįžimu prie Vakarų kolonializmo ir prie kadaise vykusių senųjų laikų krikščionių Kryžiaus karų prieš musulmonų kraštus.

Pačiam Barack Obama tuo laiku lankantis Pietų Amerikoje, tokį JAV žingsnį paaiškinti teko valstybės sekretorei Hillary Clinton: ,,Jei tuojau nesiimsime šio žygio, Gaddafi savo ‘įtūžyje atliks nenusakomai žiaurias žudynes’”. Prez. George W. Bush irgi panašiai kalbėjo, prieš pradėdamas savo tuometinio sen. Obama stipriai kritikuotą žygį į Iraką, mus gąsdindamas, kad Saddam Hussein turįs masinio naikinimo ginklų, kuriuos bet kada galėjo pradėti naudoti.

Obama karinius veiksmus Libijoje pradėjo nežinodamas, kas reikš pergalę: ar sukilėlių apsaugojimas, o gal Gaddafi nuvertimas? Nors Obama buvo sakęs, kad ,,Gaddafi has to go”, jis tvirtino, kad į Libiją sausumos karių jis nesiųs. ,,Karas Libijoje neturėtų tęstis ilgai”, – sakė Obama, žadėdamas ,,reikalą sutvarkyti per dienas, o ne savaites”. Bet Obama avantiūra Libijoje jau tęsiasi keturis mėnesius, ir jos sėkmingo išsprendimo vis dar nesimato.

Obama aiškino, kodėl jis nutarė imtis šio žygio prieš nieko neužpuolusią valstybę. Pirmiausia jis pabrėžė, kad neveiklumas leistų Gaddafi pradėti jau H. Clinton minėtas žudynes, dėl ko tūkstančiai pabėgėlių bus priversti trauktis į kaimynines nestabilias Tuniso ir Egipto valstybes, dar visai neseniai išgyvenusias vyriausybių pasikeitimus. Žinodamas daugumos amerikiečių nenorą JAV įvelti jau net į trečią karą su dar viena musulmonų valstybe, Obama stengėsi sudaryti įspūdį, kad pagrindinį karo prieš Libiją vaidmenį perims NATO vadovaujamos pajėgos.

2008 m. rinkiminės kampanijos metu kandidatas į prezidentus Obama ir vėl sakėsi esąs prieš prez. G. W. Bush vedamą karą Irake. Tapęs prezidentu, jis dabar jau bombarduoja Libiją, nors buvo aiškinęs, kad yra neteisėta užpulti mums negrasinančią valstybę. Libija juk mūsų nei užpuolė, nei mums grasino.

Prieš pradėdamas karą, Bush pagaliau gavo ir Kongreso pritarimą. Tuo tarpu Obama, norėdamas nubausti Gaddafi, Kongresą tiesiog ignoravo ir užpuolė abejotinos Amerikai strateginės vertės kraštą. Keli Kongreso atstovai prezidentui priminė, kad pagal JAV Konstituciją karą paskelbti gali tik Kongresas.

Panaši problema buvo iškilusi ir Vietnamo karo metu. Kongresas tada (1973 m.), nepaisydamas prez. Richard M. Nixon bandymo vetuoti, priėmė nutarimą (War Powers Resolution), kad prezidentui galima leisti pradėti karo veiksmus, jei jis per 60 dienų gaus Kongreso pritarimą. Tuo pasinaudojo prez. G. W. Bush, gavęs Kongreso pritarimą net du kartus: Afganistane (2001 m.) ir Irake (2003 m.). Juo pasinaudojo ir jo tėvas Bush, prieš pradėdamas Irake Dykumos karą prieš Saddam Hussein (1990– 1991 m.)

Pradėjęs bombarduoti Libiją, Obama iš pradžių aiškino, kad bombardavimas nėra tikras karas, o tik tam tikri karo veiksmai (hostilities), todėl Kongreso leidimo jie nereikalauja. Obama leidimo net ir neprašė, tuo įžeisdamas ne tik Kongresą, bet ir eilinį amerikietį.

Pasirodo, kad karo paskelbimas jau išeina iš mados. Nuo Antrojo pasaulinio karo laikų JAV buvo įsivėlusi į penkis (Korėjos, Vietnamo, Dykumos, Afganistano ir Irako) karus ir daugybę mažesnių konfliktų, nė karto nepaskelbusi karo. Neskelbė Libijai karo ir Obama. Ir ką gali daryti Kongresas? Gal tik nefinansuoti to karo?

Padėtis Libijoje yra sunkiai išsprendžiama, nes neatrodo, kad Obama arba Gaddafi ruoštųsi pasiduoti. Todėl komentatorius Charles Krauthammer iš Washington, DC siūlo sudaryti karo skelbimo konstitucinę komisiją, kurią galėtų sudaryti abiejų partijų buvę prezidentai Bill Clinton ir G. W. Bush, taip pat pakvietus buvusius Kongreso emeritus, teisėjus, generolus ir vieną kitą istorijos žinovą.

Paskutinę birželio savaitę susirinkęs Senato užsienio reikalų komitetas 14:5 balsų santykiu sutiko su NATO vedamu JAV įsipainiojimu Libijoje iki vienerių metų, uždraudžiant bet kokį platesnį JAV pajėgų panaudojimą. Obama šį nutarimą sveikina, bet ir toliau tvirtina, kad jam veikti Libijoje Kongreso leidimo nereikia. Baltųjų rūmų teisės patarėjas Harold Koh aiškina, jog Libijoje amerikiečių veikla yra labai nedidelė, žuvusiųjų skaičius labai menkas, karo veiksmams išsiplėsti galimybė labai maža, todėl 1973 m. Kongreso nutarimas čia negali būti taikomas.

Avantiūrai Libijoje, nors ir prisidengus NATO vėliava, nepritaria ne tik respublikonai, bet ir daugelis demokratų. Gal ir jie jaučia, kad nors Libijoje ir nėra amerikiečių sausumos karių ir nelaukiama jokių žuvusiųjų aukų, bombardavimas jau nusinešė šimtus Libijos piliečių gyvybių. Ir dėl ko? Čia ne vien JAV Konstitucijos klausimas ar Kongreso įžeidimas, bet ir klausimas, ar veiksmai Libijoje nėra tarptautinės ar žmonių teisių pažeidimas, galįs JAV administraciją nuvesti net iki karo nusikaltėlių lygio. Kai kas primena, jog Libija yra gana stambus naftos eksportuotojas, ir to fakto nereikėtų užmiršti.