Šarūnas Daugirdas su peruiečiu vaiku. Fotografavo Julian.
Šarūnas Daugirdas: ,,Savanoriavimo kelionė yra geriausia kelionė”
Šarūnas Daugirdas – Amerikos lietuvis. Ką tik baigęs
University of Illinois at Urbana-Champaign, kur įsigijo bakalaurą
komunikacijos ir verslo srityse. Neseniai grįžo iš Peru, kur
remontavo mokyklas, mokė peruiečių vaikus. Dabar Šarūnas yra
Lietuvoje, kur dalyvauja Lietuvių išeivijos studentų stažuočių
(LISS) programoje – jis šešias savaites dirbs
Lietuvos radijuje ir televizijoje. Po to dar pasiliks Lietuvoje iki
metų pabaigos, dirbs Kaune su žurnaliste, profesore Aukse Balčytiene.
Šarūnas mielai sutiko pasidalinti savanoriavimo kelionės į Peru
įspūdžiais.
– Priklausai organizacijai ,,Childreach International USA”. Kodėl ją pasirinkai?
– Dirbome su organizacija ,,Childreach International USA”,
kuri šelpia mokyklų remonto projektus visame pasaulyje. Tai dar
jauna organizacija ir turi mažai narių. Atrodo, kad joje lietuvių,
išskyrus mane, daugiau ir nėra. ,,Childreach International
USA” dirba kartu su organizacija iš Anglijos ,,Supporting
Kids in Peru” (SKIP).
Kiekvienam mūsų universiteto skyriaus nariui per mokslo metus reikėjo
surinkti 3,950 dolerių. Tie pinigai buvo skirti dalinai padengti mūsų
kelionės į Peru išlaidoms. Man iš pradžių šitas
neapėjo (nepatiko – Red.). Galvojau, ,,galėčiau pats nevažiuoti,
paaukoti visus pinigus. Įdomu: net kai darai gerą darbą, vis tiek kyla
visokių etinių klausimų: ,,Reikės skristi lėktuvu. Ar etiška?
Juk skrydis daug kainuoja, lėktuvas naudoja degalus. Kai skrendu
lėktuvu, aš remiu degalų pramonę. Ar tai gerai gamtai,
pasauliui?” Kiekvieną dieną šitaip svarsčiau, bet vis
dėlto nusprendžiau važiuoti. Aš manau, kad buvo verta. Po kelių
dienų, nuvykęs į Peru, pajutau, kad mūsų buvimas ir fizinis darbas buvo
ten iš tiesų reikalingas. Visai nepasijuto, kad mes esame
geresni balti žmonės, atvažiavę jų išgelbėti. Dirbome kartu,
daug atsiekėm (Šarūno prašymu žodis nepakeistas).
– Ar anksčiau teko dalyvauti panašiuose projektuose?
– Aš dažnai keliauju po pasaulį, bet tokia kelionė man
buvo pirma. Mano manymu, savanoriavimo kelionė yra geriausia kelionė.
Man kartais per atostogas pasidaro nuobodu, nėra tikslo.
– Prieš mėnesį grižai iš Peru, ką ten veikei?
– Trumpai papasakosiu, ką mes ten veikėme. Mūsų organizacija
,,Childreach International USA” dirbo kartu su kita organizacija
iš Anglijos ,,Supporting Kids in Peru” (SKIP). SKIP yra
įsteigusi tokį panašų į ,,Young Men’s Christian
Association” (YMCA) centrą neturtingame rajone, netoli Trujillo,
Peru. Tas rajonas vadinasi Porvenir. Žmonės ten gyvena dumblo
nameliuose be stogų, be vandens, aplinkui –
šiukšlės. SKIP centras vaikams yra tikras džiaugsmas. Jie
gali ten nueiti po mokyklos ir saugiai pasportuoti, paskaityti,
pažaisti.
Peru mes atsikeldavome kiekvieną rytą 7 valandą, greitai pavalgydavome
pusryčius ir keliaudavome į SKIP centrą, kur dirbdavome visą dieną.
Pirmą savaitgalį mes ruošėme Porvenir mamoms motinos dienos
šventę. Daugelis tų moterų augina savo vaikus vienos –
neaišku, kur jų vyrai yra pabėgę. Jos kiekvieną dieną sunkiai
dirba, imasi bet kokio darbo, kad tik galėtų išlaikyti savo
namelį ir šeimyną. Taigi mes joms paruošėme
šventę: iškepėme šviežių vištų, pasamdėme
muzikantus ir prižiūrėjome jų vaikus. Kvietėme jas šokti –
nors buvo labai smagu, kartu buvo ir liūdna, kadangi jos nelabai mokėjo
šokti. Matėme, kad jos labai norėjo linksmintis, bet tos moterys
tikrai nėra pripratusios, kad jas kas nors lepintų.
Kitas penkias dienas praleidome dažydami SKIP centro klases,
pertvarkydami jų biblioteką, tepdami antitermitinį laką ant visų
medinių baldų – dirbome ten, kur reikėjo mūsų pagalbos. Buvo daug
darbo, bet kiekvieną dieną turėjome progą pažaisti su vaikais, o jie
mus pralinksmindavo savo šypsenomis. ,,Profesor, profesor, uno
mas!” – mergaitė prašydavo, kad aš ją vėl
apkabinčiau, pasupčiau. Jie mus taip mylėjo. Vakare pagaliau turėdavome
laiko atsipūsti, pailsėti. Laisvalaikis buvo ypatingai brangus ir
smagus po dienos darbo; tikrai jautėsi, kad mes jį užsitarnavome.
Vieną dieną man teko mokyti anglų kalbos vietinėje mokykloje. Mokėme
juos apie orą: ,,sunny, cloudy, rainy, windy, weather!” Tie
vaikai mus taip mėgo ir dalyvavo pamokoje su begaliniu entuziazmu. Peru
kasmet už vaiko mokslą mokykloje tenka mokėti 10–50
,,soles”– tai yra 3–18 dolerių per metus. Mes tiek
išleidžiame vienam sumuštiniui, o daugumai Peru
gyvenančių šeimų tai yra per brangu.
– Kokius įspūdžius parsivežei iš Peru?
– Kelionė buvo nepaprastai įspūdinga, pamačiau, kaip žmonės
gyvena kitose šalyse, ir daug naujo sužinojau apie save. Kartais
tikrai yra sunku gyventi Amerikoje – mes tiek daug turime. Per
daug. Mes tiek daug išteklių išeikvojame. Per daug.
Kartais net pasidaro graudu – kiekvieną kartą, nusipirkęs
sumuštinį, aš ,,suvalgau” kažkokio peruiečio vaiko
mokestį už mokslą.
– Ar planuoji ateityje dalyvauti panašiuose projektuose, gal yra kitokių įdomių planų?
– Mano gyvenimo tikslas yra didinti mūsų visų sąmoningumą,
stiprinti mūsų ryšį su pasauliu per pasaką. Ateityje tikrai
planuoju dalyvauti panašiuose projektuose, noriu toliau daryti
gerus darbus ir juos įamžinti. Po kelionės susukau 12 minučių trukmės
filmuką apie kelionę, jį galite rasti ,,YouTube”: ,,15 Kids
Meeting Kids: A Peru Story”. Filmuota medžiaga gal tiksliai
neatspindi, kokius mes gerus darbus darėme, bet perteikia bendrą
kelionės nuotaiką. Daugiau gavosi toks atsiminimų montažas. Tai mano
pirmas bandymas, kuriant ilgesnį filmą, bet vis tiek manau, kad
neblogai išėjo. Jis yra HD, tad jei turite gerą kompiuterį,
būtinai užsidėkite HD, kad gražiai atrodytų (video apačioje yra tokia
girna, galite parinkti, kokios kokybės video norite matyti): http://
www.youtube.com/watch?v=5t3ybbh0qVU
Jei turite klausimų, komentarų, idėjų ar dukrą, su kuria norite, kad
apsiženyčiau, galite parašyti man žinutę el. paštu:
sarunas.p.daugirdas @gmail.com
Labai noriu padėkoti visiems rėmėjams už paramą ir aukas, taip pat
peruiečiams šeimininkams – už globą ir svetingumą, o
vaikams – už jų šypsenas, kuriomis jie džiugino mus
kiekvieną dieną.
Kalbino Loreta Timukienė
Aikštelė Porvenir rajone.
Šarūnas Daugirdas (viduryje) su kitais savanoriais iš Amerikos. Tolumoje matyti Porvenir rajonas.
