APMĄSTYMAI IŠ ELLICOTT MIESTELIO
Jono Kuprio nuotr.
Bet ar aš – amerikietis?
JUOZAS GAILA
Amerikos Vėliavos šventės proga nusitempė mane žmona į Ellicott
miestelio senjorų centrą – į renginį pagerbti žvaigždėtąją
vėliavą. Nemėgstu aš maišytis tarp amerikiečių senjorų,
nelabai bendrauju ir su amerikiečiais kaimynais, ypač tais, kurie
dažniausia vis prašo, kad ką nors pataisyčiau. Aišku,
niekada neatsisakau nuvežti ar parvežti iš oro uosto, nuvežti
pasiimti pataisyto automobilio, nuvežti pas gydytoją, paimti
laiškus, laikraščius iš pašto dėžutės,
jiems atostogaujant. Štai ir prieš rašant
šį straipsnį paskambino verkdama kaimynė, kad jų vienintelei 41
metų dukrai nustatė MS ligą. Guodėme ją telefonu, o žmona net nuskubėjo
pas ją. Tačiau nenorėčiau su kaimynais amerikiečiais praleisti
savaitgalius, nes taip mažai kas mane su jais sieja. Žinau, žinau, tai
paskaitę tuoj nutars, kad esu iš tų sustabarėjusių dipukų, nieko
Amerikoje neišmokusių, gyvenančių tik prisiminimais...
Tai va, atsirandame erdviame ir moderniame, netoli mūsų namų esančiame
senjorų centre. Visa salė išpuošta Amerikos vėliavomis,
net servetėlės ant stalų – žvaigždėtosios vėliavos pavidalu, kai
kurių senučių bliuzelės – JAV vėliavos spalvų derinių. Programą
atlikti pakviestas Baltimore mieste esančios Social Security įstaigos
keliolikos asmenų choras. Choras atsivežęs ir CD grotuvą, taigi tik
pritaria iš jo per garsiakalbius sklindančioms dainoms, nors
vadovė ir diriguoja. Salė vėsinama, bet dainuojantys choristai
gurkšnoja iš butelių vandenį, net ir vadovei tai netrukdo
viena ranka diriguoti, o kitoje laikyti vandens butelį ir iš jo
gurkšnoti. Nors jau 60 metų kaip gyvenu Amerikoje, mane
nenustoja stebinti, kad, nepaisant, kaip muzika yra paplitusi
Amerikoje, o joje sukurta muzika yra pamėgdžiojama visame pasaulyje, ji
nėra dainuojančiųjų kraštas.
Tarnaujant JAV Marinuose tekdavo miškais žygiuoti visą naktį ir
– jokios dainos. Kas nors bandydavo padainuoti kokią dainelę,
kaip tuo laiku populiarią „Because of You”, bet tai nebuvo
žygio daina, ir nieko iš to dainavimo neišeidavo. Ir tada
mane apimdavo toks liūdesys ir pasijusdavau toks vienišas. Nors
jau buvau porą metų gyvenęs Amerikoje ir tapęs seržantu, galvodavau,
kad niekad nepritapsiu prie šio krašto. Prisimindavau
gyvenimą Vokietijoje, DP stovykloje Gross Hesepe, kai rytais visa
gimnazija žygiuodavo į mankštą ir visada su daina, dažniausiai
vedama Antano Polikaičio. Skambėdavo dainos skautų iškylose, o
ateitininkų stovyklose, prisėdus prie dr. Petro Kisieliaus (tuo laiku
medicinos studento) stalo, daina vydavo dainą, net nebūdavo kada
valgyti.
Tačiau turbūt nesuklysiu, kad anais laikais Amerikos populiarioji
muzika, girdima per radiją, mums atvykusiems labai patiko. Tebeatsimenu
anų laikų mėgtus dainininkus: Mario Lanza, Perry Como, Four Aces, Nat
King Cole, Rosemary Clooney, Patti Page, na, ir nemirtingąjį Elvis
Presley, o Doris Day dainą „Once I Had a Secret Love”
dirbdamas niūniuodavau, kai darbovietėje buvau įsimylėjęs pirmą
amerikietę. Šiandien amerikietiškos populiarios muzikos
– reperių ir Lady Gaga – negaliu nei klausyti, nei žiūrėti.
Mielai klausau belgės dainininkės Lara Fabian, dainuojančios
prancūziškai, itališkai, ispaniškai, ir negaliu
atsiklausyti. O kai internete klausau ir matau Irūną Pūzaraitę ir Marių
Jampolskį, dainuojančius „Suvalkijos bernioką”, nors ir
peršokęs aštuoniasdešimt pirmuosius, pasijuntu
kaip berniokas gimtojoje Suvalkijoje.
Amerikiečių chorelis dainuoja visas prieš pusšimtį metų
buvusias populiarias dainas, bet jei ne įrašyta muzika,
skambanti per garsiakalbius, tai viskas skambėtų labai skystai. Visai
nenoriu nuvertinti Amerikos chorų, nes ir Baltimore yra puikių,
aukšto lygio chorų, net gastroliuojančių užsienyje. Beveik visos
mokyklos turi chorus ar chorelius, bet apskritai amerikiečiai yra ne
dainuojantys, bet klausantys. Va, ir čia, nors ir raginami senukai,
sunkiai jungiasi į bendrą dainavimą, nors jie visi – mano
bendraamžiai, kiti net senesni ir tikrai turėtų prisiminti anų laikų
dainų žodžius. Bet pabaigoje, giedant „God Bless America”
ir himną, visi atsistoja, mojuoja vėliavėlėmis, ploja.
Ir tarp choristų, ir tarp mūsų senukų yra ir afroamerikiečių. Kaip
laikai pasikeitė. Pamenu, kaip prieš keletą dešimčių metų
per apdovanojimus olimpinėse žaidynėse jie, skambant Amerikos himnui,
stovėjo iškėlę kumščius ar juodas pirštines,
reikšdami panieką ir pyktį Amerikai, nors tai buvo jų gimtasis
kraštas. O dabar laikė ranką ant širdies padėję ir
giedojo garsiau ir vėliavėlėmis mosavo ir kraipėsi ritmingiau nei
baltieji.
Neseniai internete radau vienos lietuvės komentarą, kokie buki tie
amerikonai yra. Anot jos, jie prieina ir tuoj klausia „Hi, how
are you?”, ir kai bandai pasakyti, neklauso ir nueina sau. Ima
mane juokas, bet iš tiesų tai ir aš prie to „How
are you” negaliu priprasti. Žinau, kad tai tik toks
pasisveikinimas, visai nenorint sužinoti, kaip tam sutiktajam sekasi,
bet kai klausai pokalbių per radiją, kur kiekvienas paskambinęs pradeda
su „How are you”, o pokalbių vedantysis, ar tai keikiantis
prezidentą, ar „arbatininkus”, kiekvienam atsako
„Never felt better”, galvoju, kam toks riboto radijo laiko
gaišinimas, kodėl neiti tiesiai prie klausimo.
Prisimenu, kaip gavęs pirmą darbą Baltimore, aptarnavau mašiną,
pjaustančią didelius ritulius popieriaus į siauras juosteles.
Suprakaitavęs stengiausi kas valandą supjaustyti po vieną ritulį, o
praeinantis „bosas” vis sakydavo „Take it easy,
Joe.” Pradėjau galvoti, kad jis gailisi manęs prakaituojančio ir
liepia lėčiau dirbti. Taigi sulėtinau, o jis vis – „Take it
easy”. Dar lėčiau pradėjau pjaustyti. Pagaliau jis
išsikviečia mane ir klausia, kas pasidarė, kad aš tiek
mažai supjaustau. Ir tik tada supratau, ką tas „take it
easy” iš tikrųjų reiškia. Nuo to laiko daug ko
išmokau, bet prie daug ko ir nepripratau. Nepripratau be
pasibjaurėjimo žiūrėti į tabaką kramtančius ir spjaudančius beisbolo
žaidėjus, bjauriuosi dešrelių (hot dogs) ar kito maisto rijimo
varžybomis, nematau nieko juokingo, kai jaunieji vienas kitam grūda į
burnas didžiulius torto gabalus.
Savo laiku ne visai sutikau su veikliuoju trečiabangiu Laurynu
Misevičiumi, teigiančiu, kad mes, t. y. lietuviai, kaip daug gilesnės
kultūros, istorijos, bendrai paėmus, daug platesnės erudicijos Europos
žemyno atstovai, nepriprasime niekad prie Amerikos. O štai
Amerikoje gimęs ir augęs Tauras Bublys „Amerikos lietuvyje”
(2011 m. birželio 30 d.) atsako: „Aš komfortiškai
jaučiuosi ir Amerikoje, ir Lietuvoje. Esu amerikonas, tai tiesa, bet
lietuvis taip pat.” Jis, kaip profesionalus fotografas, dažnai
lankosi Lietuvoje, bendrauja ten su meno žmonėmis, bet jaučia, kad
visuomenė Lietuvoje yra provinciali ir uždara, ypač lyginant su New
York ir Čikaga. Aš esu dvigubai vyresnis už juos abu ir visai
patogiai jaučiausi penkerius metus gyvendamas Lietuvoje ir daugiau nei
pusšimtį metų gyvendamas Amerikoje. Bet niekada nesijaučiau esąs
amerikiečiu. Ir ne dėl to, kad kalbu su akcentu ar kad galvoju esąs
aukštesnės kultūros. Kur ten taip galvosi, kai žinai, kad keli
tūkstančiai mano tautiečių sėdi Anglijos kalėjimuose. Tačiau ir eiliniu
darbininku būdamas galvojau, kad mano gyvenimas yra ir įdomesnis, ir
turiningesnis nei mano bendradarbių.
Panašiai buvo ir tapus įmonės vadovu. Dirbau su inžinieriais,
chemikais, susidurdavau su valstijos ir federalinės valdžios agentūrų
kaip FDA, BATF, OSHA, MOSHA pareigūnais. Nėra abejonių, jog jie tikrai
buvo savo sričių specialistai, bet dažniausiai tuo jų žinių bagažas ir
apsiribodavo. Buvo neįtikėtina, kai prezidentas Gerald Ford 1976 m.
debatuose su Jimmy Carter teigė, kad Lenkija nėra Sovietų Sąjungos
dominuojama. Tai nulėmė ir jo pralaimėjimą rinkimuose, o juk jis buvo
vienas iš veiksmingiausių Kongreso mažumos vadų. Norėdamas
išvengti panašių žioplų klaidų, dabartinis prezidentas
visur vežiojasi vadinamą teleproprompter, iš kurio net spaudos
konferencijose skaito. Bet kandidatuodamas vienoje kalboje pasigyrė,
kad aplankęs 57 valstijas (JAV yra 50 valstijų). Tapęs prezidentu
kalboje iš teleprompterio perskaitė, kad Europa yra valstybė,
vėliau, kalbėdamas Prancūzijoje, paminėjo austrų kalbą, nors tokios
kalbos niekada nebuvo ir nėra. Maldos savaitėje iš
teleprompterio skaitydamas žodį „corpsman”, pakartotinai
ištarė jį kaip „corpseman”, kas reikštų
,,žmogų lavoną”, bet juk žodis ,,corpsman” yra tariamas
„corman”. Pasirodo, kad prezidentas, būdamas JAV karo
pajėgų vadas, ne tik nežinojo, kaip ištarti
„corpsman”, bet ir pavadino juos ligoninių darbininkais,
nors iš tikrųjų jie yra karo laivyno ir Marinų korpuso (Marine
Corps) medikai, suteikiantys pirmąją pagalbą mūšyje sužeistiems
kariams. 22 jų yra apdovanoti aukščiausiu žymeniu (Congressional
medal of honor), 20 karo laivų pavadinti jų žuvusių vardais. Dabartinis
prezidentas yra lankęs elitines, prestižines mokyklas, be to jam kalbos
įrašomos į teleprompterius, tad kokie tie įrašinėtojai.
Ne geriau su kalbomis sekasi ir Sarah Palin. Į savo ugningą kalbą
įtraukusi revoliucinio karo herojų raitelį Paul Revere, nežinojo, ką
jis iš tikro nuveikė.
Tai tiek apie Amerikos mokyklas. O mes jau pradžios mokykloje Virbalyje
turėjome išvardyti visas ne tik Europos, bet ir Pietų Amerikos
bei Azijos valstybes ir jų sostines. Gal dėl to prezidentas
užsispyrusiai siekia skirti šimtus milijonų mokykloms, tartum
doleriai pagerintų nekompetentingų mokytojų ir vaikų mokslu
nesirūpinančių tėvų pastangas. Jaučiu begalinį dėkingumą
prieškarinės Lietuvos ir vargingų Vokietijos pabėgėlių stovyklų
mokytojams ir, aišku, savo tėvams, kad jų dėka mūsų gyvenimas
buvo ir prasmingesnis, ir turiningesnis.