Redakcijai laiško autorius žinomas – gerai taiar blogai?
ALGIMANTAS. S. GEČYS
Įsijungus rytais kompiuterį, randu bent pustuzinį ,,tikrą padėtį”
pasaulyje atskleidžiančių straipsnių ir elektroninių laiškų.
Vienuose jų užtikrinama, kad pateikti faktai yra paremti tiksliais
ekonominiais duomenimis. Kituose – priešinamasi bet
kokiems JAV valdžios institucijų siūlomiems apribojimams, bankų ir
verslo kontrolei, mokesčiams... Trečiuose pajuokiamas JAV prezidentas
Barack Obama. Jis aprengiamas afrikietiškais rūbais, ant kaklo
užveriami dramblio kaulo karoliai, į ausis įsegami auskarai. Kiek
rečiau ,,aplanko” gabiai sufabrikuota JAV prezidento nuotrauka,
rodanti jį šokantį su Sarah Palin.
Namuose turint du kompiuterius, užtrunka laiko, kol su žmona Terese
permetame akimis, ką gavome, ir kol kompiuterius
,,išvalome”. Lietuviškai sakant, atsijojame ,,pelus
nuo grūdų”. Teresė, buvusi pedagogė, dažnai susigundo siuntėjų
platinamus ,,faktus” taisyti. Ji jiems nurodo, ką tuo ar anuo
klausimu sako tinklalapiai ,,Snopes” ar ,,Fact Check”.
Aiškina jiems, kaip nedorėliai mums atsiųstoje informacijoje
sąmoningai iškraipė faktus ir cituojamų asmenų pagrindines
mintis. Įdomi ,,gandonešių” reakcija: ,,Ką čia mane
taisai, gadini intriguojančią žinią dėl trupinio netiesos!” Įdomu
tai, kad Teresė dar nėra sutikusi siuntėjo, kuris būtų bandęs
atitaisyti internetu paskleistą netiesą.
,,Draugo” š. m. birželio 9 d. laidoje dr. Romualdas
Kriaučiūnas straipsnyje ,,Redakcijai straipsnio autorius yra
žinomas” kritikuoja redakciją dėl š. m. gegužės 5 d.
laidoje išspausdinto V. D. inicialais pasirašyto
laiško ,,Gegužės vėjas”. Jo teigimu, redakcijai žinomiems
autoriams skaitytojams pasiliekant anonimais, redakcija tarsi pasirenka
anonimo užtarėjo vaidmenį.
Manau, kad dr. Kriaučiūno požiūris yra per griežtas. Taip, kaip
kiekvieną rytą su Terese iš kompiuterio metame gautas
,,šiukšles”, kodėl skaitytojui nepatikėti teisės
pačiam prieiti prie išvados dėl anonimų aiškinimų bei
teiginių, pasirodančių laikraščio skiltyse? Kodėl nepasitikėti
redakcija? Ji, žinodama po inicialais ar slapyvardžiu besislepiantį
autorių, yra ypač tinkama įvertinti pastarojo gerą valią ir teiginių
objektyvumą. Nereikia aiškinti, kad prieš atiduodant
spausdinti, redakcija privalo įvertinti anonimo laiško ar
straipsnio teiginius, patikrinti, kad tai, kas laikraštyje bus
išspausdinta, nėra asmeninių santykių suvedinėjimas ar
užprogramuotas visuomenės kiršinimas. Amerikietiškuose
žurnaluose, pavyzdžiui, ,,Time”, dažnokai randame žinomų
žurnalistų straipsnius, kur pateikiami faktai ar cituojami
pareiškimai, pastebint, kad žinių šaltinis pageidavo būti
neatskleistas (,,chose to remain anonymous”).
Panašiai, kaip ir dr. Kriaučiūnas, esu ilgametis ateitininkas.
Aš V. D. teiginiuose neįžvelgiau piktavališko ateitininkų
juodinimo, sarkastiško priekaištavimo ar pasityčiojimo.
Gyvenu JAV Rytuose, kur ateitininkiška veikla jau daug metų
merdi. Gal tik išskyrus New York apylinkes, kur pasiaukojančiai
su jaunimu darbuojasi Monika Vygantaitė Sabalienė ir dr. Milda
Palubinskaitė, ateitininkiškos veiklos Rytuose kaip ir nėra.
Tiesa, keleto asmenų pastangomis Tėvų Pranciškonų vasarvietėje
Kennebunkport, Maine valstijoje, dar kasmet suruošiama kelias
dešimtis įvairių ateitininkų kartų sutraukianti savaitinė
vasaros stovykla. Vakarais atostogautojai susirenka pokalbiui,
paskaitai. Man peršasi mintis, kad V. D. savo teiginiais siekė
pakutenti ateitininkų sąžinę, tuo pačiu paveikti ateitininkų sąjungas,
kad jos neapsiribotų vien tik Dainavos stovyklavietę lengvai
pasiekiančiais lietuvių telkiniais – Chicago, Detroit ir
Cleveland. Būtina ateitininkų veiklą gaivinti bei ją plėsti ir į kitas
vietoves. Daug laimėtume, jei V. D. laiškas taptų akstinu
ateitininkų veiklą iš mieguistumo išjudinti.
Lietuvos okupacijos metais tauta turėjo daug didvyrių. Tokie kaip mons.
Alfonsas Svarinskas, arkivysk. Sigitas Tamkevičius, kun. Juozas
Zdebskis, Petras Pliumpa, ses. Nijolė Sadūnaitė ir kt. ėjo į kalėjimus,
kentė persekiojimus, kad Helsinkio aktą pasirašiusi Sovietų
Sąjunga jos pavergtoms tautoms leistų plačiau naudotis pagrindinėmis
žmogaus teisėmis. Tačiau ne ką mažesniais didvyriais buvo tūkstančiai
okupacijos metais tylėjusių lietuvių, slapta krikštijusių
savuosius vaikus, sekmadieniais toli nuo savųjų namų važiavę į kaimo
bažnyčią, kad su vaikais kaip šeima pasimelstų, kad pamaldžios
moterys ten vaikus paruoštų Pirmajai komunijai, kad kaimynų
nebūtų atpažinti ar įskųsti. Ne kiekvienas drįsta savąją nuomonę
viešai išsakyti. Nepalengvina ir Gražinos Kriaučiūnienės
teigimas (,,Draugas”, 2011 m. birželio 11 d.), kad ,,čia niekas
už nuomonių skirtumą į Sibirą netrems”. Žmonės nenori tapti
žiniasklaidos ,,peštukais”.
Prisipažinsiu, ir aš nesu drąsuolis. Seniai redakcijai galėjau
užsiminti, kad laikraščio skiltyse tikinčiaisiais negausiai
Šv. Antano parapijai (Detroit, MI) skiriama per daug dėmesio.
Skaitytojui nė motais, kas parapijos plakatą piešė, skaitinius
skaitė, kas ir kokias aukas nešė, patiekalus virė ar juos
dalino. Prieš du mėnesius kaip skaitytojas neišdrįsau
redakcijai pastebėti, kad dr. Justino Pikūno ,,Gyvenimo
nuotrupos” ištęstos, vertos aštrių redakcijos
žirklių.
Rytais pabudęs dažnai jaučiuosi nejaukiai, kad prieš daugiau
kaip metus neišdrįsau žiniasklaidoje pasisakyti dėl Lietuvos
garbės konsulo pareigoms siūlomo asmens. Gerai žinojau to asmens
nesidomėjimą lietuviška veikla, nesilankymą renginiuose,
lietuvių išeivijos spaudos neskaitymą bei neprenumeravimą,
neaukojimą lietuviškai veiklai ar labdarai, vaiko į kaimynystėje
veikiančią lituanistinę mokyklą neleidimą. Atstovaujamai kartai
nebūdinga ir nominuoto asmens silpna lietuvių kalba. Dabar, kaip
sakoma, ,,šaukštai po pietų”. Neseniai patvirtintas
to asmens paskyrimas garbės konsulo pareigoms yra savotiškas
garbės konsulų Ingridos Bublienės, Rimo Česonio, Vytauto Lapatinsko,
Stanley Balzeko, Jr., Algimanto Karnavičiaus, Algio Zaparacko, Daivos
Čekanauskaitės ir daugelio kitų indėlio lietuvybei nuvertinimas.
Lietuvos garbės konsulai nėra skiriami vien tik Lietuvos verslo
plėtotei. Jie yra ir užsienio lietuvių su Tėvyne Lietuva ryšys.
Baigdamas noriu pastebėti, kad dabartinis Lietuvos Respublikos
ambasadorius JAV Žygimantas Pavilionis su ilgokai trukusiu garbės
konsulo paskyrimo procesu nieko bendro neturėjo. Lietuvos Užsienio
ministerijai ateityje skiriant garbės konsulus vertėtų pasitarti ir su
JAV Lietuvių Bendruomene.
O ,,Draugo” redakcijai – padrąsinantis patarimas.
Nebijokite inicialais pasirašytų laiškų ar straipsnių
spausdinimo. Svarbu, kad žinotumėte, su kuo turite reikalą, ar
teiginiuose neprasižengiama tiesai.
Baigiu asmeniška pastaba. Man V. D. inicialais pasirašęs
asmuo yra žinomas. Gerbiu V. D. už plačią ir pasiaukojančią
lietuvišką veiklą.