Redakcijai laiško autorius žinomas – gerai taiar blogai?

ALGIMANTAS. S. GEČYS

Įsijungus rytais kompiuterį, randu bent pustuzinį ,,tikrą padėtį” pasaulyje atskleidžiančių straipsnių ir elektroninių laiškų. Vienuose jų užtikrinama, kad pateikti faktai yra paremti tiksliais ekonominiais duomenimis. Kituose – priešinamasi bet kokiems JAV valdžios institucijų siūlomiems apribojimams, bankų ir verslo kontrolei, mokesčiams... Trečiuose pajuokiamas JAV prezidentas Barack Obama. Jis aprengiamas afrikietiškais rūbais, ant kaklo užveriami dramblio kaulo karoliai, į ausis įsegami auskarai. Kiek rečiau ,,aplanko” gabiai sufabrikuota JAV prezidento nuotrauka, rodanti jį šokantį su Sarah Palin.

Namuose turint du kompiuterius, užtrunka laiko, kol su žmona Terese permetame akimis, ką gavome, ir kol kompiuterius ,,išvalome”. Lietuviškai sakant, atsijojame ,,pelus nuo grūdų”. Teresė, buvusi pedagogė, dažnai susigundo siuntėjų platinamus ,,faktus” taisyti. Ji jiems nurodo, ką tuo ar anuo klausimu sako tinklalapiai ,,Snopes” ar ,,Fact Check”. Aiškina jiems, kaip nedorėliai mums atsiųstoje informacijoje sąmoningai iškraipė faktus ir cituojamų asmenų pagrindines mintis. Įdomi ,,gandonešių” reakcija: ,,Ką čia mane taisai, gadini intriguojančią žinią dėl trupinio netiesos!” Įdomu tai, kad Teresė dar nėra sutikusi siuntėjo, kuris būtų bandęs atitaisyti internetu paskleistą netiesą.

,,Draugo” š. m. birželio 9 d. laidoje dr. Romualdas Kriaučiūnas straipsnyje ,,Redakcijai straipsnio autorius yra žinomas” kritikuoja redakciją dėl š. m. gegužės 5 d. laidoje išspausdinto V. D. inicialais pasirašyto laiško ,,Gegužės vėjas”. Jo teigimu, redakcijai žinomiems autoriams skaitytojams pasiliekant anonimais, redakcija tarsi pasirenka anonimo užtarėjo vaidmenį.

Manau, kad dr. Kriaučiūno požiūris yra per griežtas. Taip, kaip kiekvieną rytą su Terese iš kompiuterio metame gautas ,,šiukšles”, kodėl skaitytojui nepatikėti teisės pačiam prieiti prie išvados dėl anonimų aiškinimų bei teiginių, pasirodančių laikraščio skiltyse? Kodėl nepasitikėti redakcija? Ji, žinodama po inicialais ar slapyvardžiu besislepiantį autorių, yra ypač tinkama įvertinti pastarojo gerą valią ir teiginių objektyvumą. Nereikia aiškinti, kad prieš atiduodant spausdinti, redakcija privalo įvertinti anonimo laiško ar straipsnio teiginius, patikrinti, kad tai, kas laikraštyje bus išspausdinta, nėra asmeninių santykių suvedinėjimas ar užprogramuotas visuomenės kiršinimas. Amerikietiškuose žurnaluose, pavyzdžiui, ,,Time”, dažnokai randame žinomų žurnalistų straipsnius, kur pateikiami faktai ar cituojami pareiškimai, pastebint, kad žinių šaltinis pageidavo būti neatskleistas (,,chose to remain anonymous”).

Panašiai, kaip ir dr. Kriaučiūnas, esu ilgametis ateitininkas. Aš V. D. teiginiuose neįžvelgiau piktavališko ateitininkų juodinimo, sarkastiško priekaištavimo ar pasityčiojimo. Gyvenu JAV Rytuose, kur ateitininkiška veikla jau daug metų merdi. Gal tik išskyrus New York apylinkes, kur pasiaukojančiai su jaunimu darbuojasi Monika Vygantaitė Sabalienė ir dr. Milda Palubinskaitė, ateitininkiškos veiklos Rytuose kaip ir nėra. Tiesa, keleto asmenų pastangomis Tėvų Pranciškonų vasarvietėje Kennebunkport, Maine valstijoje, dar kasmet suruošiama kelias dešimtis įvairių ateitininkų kartų sutraukianti savaitinė vasaros stovykla. Vakarais atostogautojai susirenka pokalbiui, paskaitai. Man peršasi mintis, kad V. D. savo teiginiais siekė pakutenti ateitininkų sąžinę, tuo pačiu paveikti ateitininkų sąjungas, kad jos neapsiribotų vien tik Dainavos stovyklavietę lengvai pasiekiančiais lietuvių telkiniais – Chicago, Detroit ir Cleveland. Būtina ateitininkų veiklą gaivinti bei ją plėsti ir į kitas vietoves. Daug laimėtume, jei V. D. laiškas taptų akstinu ateitininkų veiklą iš mieguistumo išjudinti.

Lietuvos okupacijos metais tauta turėjo daug didvyrių. Tokie kaip mons. Alfonsas Svarinskas, arkivysk. Sigitas Tamkevičius, kun. Juozas Zdebskis, Petras Pliumpa, ses. Nijolė Sadūnaitė ir kt. ėjo į kalėjimus, kentė persekiojimus, kad Helsinkio aktą pasirašiusi Sovietų Sąjunga jos pavergtoms tautoms leistų plačiau naudotis pagrindinėmis žmogaus teisėmis. Tačiau ne ką mažesniais didvyriais buvo tūkstančiai okupacijos metais tylėjusių lietuvių, slapta krikštijusių savuosius vaikus, sekmadieniais toli nuo savųjų namų važiavę į kaimo bažnyčią, kad su vaikais kaip šeima pasimelstų, kad pamaldžios moterys ten vaikus paruoštų Pirmajai komunijai, kad kaimynų nebūtų atpažinti ar įskųsti. Ne kiekvienas drįsta savąją nuomonę viešai išsakyti. Nepalengvina ir Gražinos Kriaučiūnienės teigimas (,,Draugas”, 2011 m. birželio 11 d.), kad ,,čia niekas už nuomonių skirtumą į Sibirą netrems”. Žmonės nenori tapti žiniasklaidos ,,peštukais”.

Prisipažinsiu, ir aš nesu drąsuolis. Seniai redakcijai galėjau užsiminti, kad laikraščio skiltyse tikinčiaisiais negausiai Šv. Antano parapijai (Detroit, MI) skiriama per daug dėmesio. Skaitytojui nė motais, kas parapijos plakatą piešė, skaitinius skaitė, kas ir kokias aukas nešė, patiekalus virė ar juos dalino. Prieš du mėnesius kaip skaitytojas neišdrįsau redakcijai pastebėti, kad dr. Justino Pikūno ,,Gyvenimo nuotrupos” ištęstos, vertos aštrių redakcijos žirklių.

Rytais pabudęs dažnai jaučiuosi nejaukiai, kad prieš daugiau kaip metus neišdrįsau žiniasklaidoje pasisakyti dėl Lietuvos garbės konsulo pareigoms siūlomo asmens. Gerai žinojau to asmens nesidomėjimą lietuviška veikla, nesilankymą renginiuose, lietuvių išeivijos spaudos neskaitymą bei neprenumeravimą, neaukojimą lietuviškai veiklai ar labdarai, vaiko į kaimynystėje veikiančią lituanistinę mokyklą neleidimą. Atstovaujamai kartai nebūdinga ir nominuoto asmens silpna lietuvių kalba. Dabar, kaip sakoma, ,,šaukštai po pietų”. Neseniai patvirtintas to asmens paskyrimas garbės konsulo pareigoms yra savotiškas garbės konsulų Ingridos Bublienės, Rimo Česonio, Vytauto Lapatinsko, Stanley Balzeko, Jr., Algimanto Karnavičiaus, Algio Zaparacko, Daivos Čekanauskaitės ir daugelio kitų indėlio lietuvybei nuvertinimas. Lietuvos garbės konsulai nėra skiriami vien tik Lietuvos verslo plėtotei. Jie yra ir užsienio lietuvių su Tėvyne Lietuva ryšys. Baigdamas noriu pastebėti, kad dabartinis Lietuvos Respublikos ambasadorius JAV Žygimantas Pavilionis su ilgokai trukusiu garbės konsulo paskyrimo procesu nieko bendro neturėjo. Lietuvos Užsienio ministerijai ateityje skiriant garbės konsulus vertėtų pasitarti ir su JAV Lietuvių Bendruomene.

O ,,Draugo” redakcijai – padrąsinantis patarimas. Nebijokite inicialais pasirašytų laiškų ar straipsnių spausdinimo. Svarbu, kad žinotumėte, su kuo turite reikalą, ar teiginiuose neprasižengiama tiesai.

Baigiu asmeniška pastaba. Man V. D. inicialais pasirašęs asmuo yra žinomas. Gerbiu V. D. už plačią ir pasiaukojančią lietuvišką veiklą.