Elementoriaus sukaktis

ANTANAS DUNDZILA
Adomo Dundzilos sūnus


Turbūt retas beprisimena savo pradžiamokslio elementorių – vadovėlį, mums visiems atidariusį duris į šiandien be rašto neįsivaizduojamą pasaulį. Nuo vieno tokio elementoriaus pasirodymo dar caro okupacijos laikais dabar sueina 100 metų. Tai Kalvarijiškio slapyvardžiu pasirašytas ir 1912 m. išleistas Adomo Dundzilos „Dieve padėk!”. Vilniaus universiteto (VU) bibliotekoje ir archyve Kaune šiandien gali būti išlikę vieninteliai du jo egzemplioriai. Apie tai ir šis straipsnis.
2012 metų akimis

Panaikinus spaudos draudimą (1904 m.), mokyklose pradėjo plisti lietuvių kalbos mokymas, tad ir elementorių pareikalavimas padidėjo. Atsižvelgiant į kitus to laikotarpio leidinius, eiliniam knygos mėgėjui „Dieve padėk!” atrodo visai gerai. VU bibliotekos darbuotojų teigimu, viršelyje yra paties prof. Vaclovo Biržiškos ranka padarytas įrašas – ,,A. Dundzila”. Slapyvardžiu autorius greičiausiai pasirašė todėl, kad net carinio braškėjimo laikais žandarai Lietuvoje dar pasišvaistydavo. Štai Suvalkijoje 1908 m. nukentėjo dr. K. Grinius, J. Papečkys, J. Civinskas, A. Naujokaitis bei kiti Nepriklausomybės laikų veikėjai.

Knygelė yra 48 puslapių, įskaitant viršelius. Ji pradedama autoriaus pratarme tėvams ir tuoj pat po jos su iliustracijomis seka pirmosios raidės – ,,a”, ,,o”, ,,n”, ,,m” ir t. t. Pratarmė skirta tėvams, bet ne mokytojams. Tais laikais mokyklų tinklas buvo dar retas, ir daugelis šeimų savo vaikus mokė namuose, dažnai naudodami maldaknyges. Tokių pastangų vaizdą savo skulptūroje įamžino Petras Rimša – motina, parimusi prie ratelio, šalia jos – vaikutis su knygele.

Pats pirmasis skaitymui skirtas žodis elementoriuje yra „Ona”, po jo eina „mama”, „mano” ir kt. Šalia grynai lietuviškų žodžių (,,vyras”, ,,vinis”, ,,kova”, ,,žuvis” ir kt.), yra ir tuometinių, bent suvalkiečių vartotų barbarizmų (,,čemeryčia”, ,,bačka”, ,,mučė” ir t. t.). Pasitaiko ir grynai fonetiškai suvalkiečių tarme užrašytų žodžių, pvz., rašoma „vuodas”, o ne „uodas”. Jei nežinotume, kad leidinio kalbą taisė vietinis autoritetas, mokytojas M. Endziulaitis, šie reiškiniai atrodytų daug keisčiau. Dabar tai laikytina to meto gyvosios kalbos bruožu, išlikusiu ir kur kas vėliau, pvz., dr. Jono Basanavičiaus paminklo granite. Jablonskinė rašyba paplito vėliau.

Dvidešimtyje puslapių išdėsčius visas raides, knygelė veda prie eilėraštukų, apsakymėlių, mįslių. Beveik kiekviename puslapyje – po piešinėlį. Prieš pradedant „poterius”, skaitome autoriaus didaktinį straipsnelį jau pramokytam skaityti jaunuoliui.

,,Poteriais” pavadintas skyrelis savo apimtimi išsilieja plačiau. Čia telpa ir „prisakymai”, ir „nusidėjimai didieji”, „penkios dalys pakūtos” ir kt. Tai beveik įvadas į katekizmą. Visas leidinys dvelkia paprastumu ir nuoširdumu.

Elementorius pavadintas „Dieve padėk!” su šauktuku, kas gal turėtų reikšti linkėjimą skaitytojui, bet ne maldą. Įdomu, kad savo 1935 m. išleistoje atsiminimų knygoje A. Dundzila pavadinimą paminėjo be šauktuko, taip paremdamas spėjimą, kad prieš karą to elementoriaus neturėta net Dundzilų bibliotekoje.

Galima klausti, kur šis elementorius įsirikiuoja į lietuviškųjų elementorių istoriją, kokia jo, kaip vadovėlio, įtaka? Bostoniškė „Lietuvių enciklopedija”, vietomis kritiškai peržvelgianti senuosius mūsų elementorius, skaitytoją atveda iki 1909 m. ir iš ten nušoka į Nepriklausomybės laikotarpį. Vilniuje leidžiamoje „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje” straipsnis apie elementorius – išsamesnis. Tačiau „Dieve padėk!” nemini nei viena, nei kita – sunku pasakyti, kodėl. Gal dėl to, kad „Dieve padėk!” didesnės įtakos tuometiniam švietimui neturėjo? Gal, kad tuoj 1914 m. prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas sutrukdė elementoriui plačiau pasklisti? O gal šių enciklopedijų redaktoriai neturėjo apie „Dieve padėk!” žinių, ypač jei iš tikrųjų yra išlikę tik du jo egzemplioriai?

Prof. Vaclovas Biržiška 1946 m. išleistame „Lietuvių rašytojų kalendoriuje” dokumentuoja ir elementoriaus autorių, ir patį elementorių. Elementoriaus atsiradimo aplinkybes savo 1935 m. knygoje aprašo pats A. Dundzila. Susidomėjęs švietimu, lietuvių kultūriniu gyvenimu bei lietuviškomis prekybos įmonėmis, jis 1908 m. iš kaimo persikėlė į Marijampolę. Tuo metu (ketveri metai po spaudos draudimo panaikinimo!) buvo paplitę Tilžėje Otto Mauderodės spausdinti elementoriai su „beblėmis slebizavoti”. Jaunam Dundzilai nepatikęs Mauderodės leidinys. Jis tada spaudai paruošė „Dieve padėk!” ir savo lėšomis išspausdino kelis tūkstančius egzempliorių. Kad jis tuomet jau palaikė glaudžius ryšius su vietiniais lietuviais mokytojais, liudija bendra, gana iškilminga 1913 m. nuotrauka.

Po metų kilęs pasaulinis karas šias pastangas sumaišė su žeme, tačiau pravėrė duris į 1918 m. paskelbtos Nepriklausomybės dvidešimtmetį.

1981 metais Vilniaus universitete

Profesiniais tikslais su paskaitomis 1981 m. rudenį ilgesnį laiką buvau Vilniuje. Kartą Vilniaus universiteto bibliotekos darbuotojas labai maloniai parodė ten turimus lobius. Įžengėme į didelę, gražiai restauruotą, nuotraukose daug kartų matytą Smuglevičiaus vardo salę. Stebino ne tik aplinka, bet ir salės naudojimo pobūdis: šalia ekskursinių lankytojų, kokiu ir pats jaučiausi, prie stalų sėdėjo įvairaus amžiaus asmenys. Jie vartė senų leidinių lapus, darėsi išrašus. Vadinasi, čia ne tik gražiai surikiuotų ir apšviestų retenybių scena, bet ir gyva, alsuojanti, pirštais čiupinėjama mokslo įstaiga.

Salėje – išilgai sustatytos, stiklu ir žalia medžiaga uždengtos vitrinos. Čia eksponuojami kai kurie senieji, kapitaliniai leidiniai ir dokumentai. Pakėlęs čia vieną, čia kitą uždangalą, vadovas rodo leidinius, aiškina... Klausia, gal norėčiau ką nors specialaus pamatyti. Aš tuoj paprašau Simonavičiaus 1650 m. išleistos „Artilerijos”, apie kurią buvau skaitęs labai palankų britų straipsnį jau šiuolaikiniame raketų žurnale. Net nežiūrėdamas į uždengtas vitrinas, palydovas atbula ranka atidengė vieną uždangalą ir prieš akis gulėjo atversta „Artilerija”, Equitis Lithuani parašyta... Puiku! Įdomu!

Gal dar ką parodyti, klausia palydovas. Galvoje perbėgo keli pavadinimai, bet jie visi nublanko prieš dar niekada nematytą leidinį. Paprašau 1910–1914 metais savo tėvo išleisto elementoriaus „Dieve padėk”, pasirašyto Kalvarijiškio slapyvarde. Jo nemačiau prieš karą Kaune, net namuose niekas apie jį nekalbėjo. Prašymas palydovo nenustebino ir jis dingo už aukštų salės durų. Po penkių minučių sugrįžo, padavė į rankas bibliotekoje įrištą leidinuką. Tai netikėtas radinys, tai relikvija mano rankose! Varčiau puikiai išsilaikiusius elementoriaus lapus ir dėkojau – palydovui ir likimui – už atradimą, lyg kokią dovaną. Knygelę grąžinau, vėliau ją persifotografavau.

Viename iš vaikystės vaizdų stovi aukšto ūgio (tuomet man atrodęs), tamsia eilute apsirengęs Tėvas. Vilniuje pasklaidęs jo 1912 m. paruoštą ir išleistą elementorių, stengiuosi dabar atskaičiuoti gal 120 metų atgal ir atkurti to Suvalkijos kampelio vaizdą. Ten mano seneliai, Vincas ir Marcelė Dundzilos, rūpinosi savo šeima, kiek galėjo mokė savo mažamečius vaikus, jiems gero norėjo, „Padėk, Dieve” meldė ir linkėjo.


A. Dundzila su Marijampolės apskrities lietuviais mokytojais 1913 m. Sėdi (iš k. į d.): P. Natkevičius, Dundzila, M. Endziulaitis, Mašanauskas, J. Butauskas; stovi: A. Valaitis, Bartuška, Statkevičius, V. Sidzikauskas, Motūza, Dabulevičius, Gavelis, Bliūdžius ir Gerutis.